Trakų krašto kultūros ir amatų asociacijos susirinkimas Valų kaime. 2023 m. D. Semionovės asmeninio archyvo nuotr.
Trakai – tai ne tik ežerų, pilies ir turistų maršrutų miestas. Tai vieta, kur kiekvienas žingsnis alsuoja sena istorija, kur susipina kultūros, skoniai, tradicijos ir senųjų amatų dvasia. Šių tradicijų saugotojai dažnai lieka tarsi šešėlyje – tylūs, kantrūs, kruopštūs žmonės, kurie savo rankomis ir širdimis išlaiko tai, kas kitaip lengvai ištirptų laike. Šių metų spalį Trakų krašto kultūros ir amatų asociacija atšventė dešimties metų gyvavimo jubiliejų, pažymėdama dešimtmetį nuoseklaus darbo, tradicijų puoselėjimo ir bendruomenės telkimo.
Viena iš tokių žmonių yra Dominyka Semionovė, Trakų krašto kultūros ir amatų asociacijos vadovė. Ji ne tik puoselėja amatus ir kuria erdvę, kurioje jie gali gyventi, bet ir sujungia žmones, bendruomenes, tradicijas bei istorijas. Dominyka kalba apie savo veiklą taip, lyg tai būtų ne darbas, o jos pačios širdies tęsinys. Kiekviena edukacija, kiekviena šventė ir kiekvienas rankų darbo dirbinys jai yra daugiau nei veikla – tai ryšys su praeitimi ir dovana ateičiai.
Šis interviu – tai kvietimas sustoti. Įsiklausyti. Pajusti, kaip gyvena tradicijos, kaip jos keičiasi, kaip jos gali sujungti skirtingas kartas ir kultūras. Ir, žinoma, kaip šiuolaikinė moteris, mama, kūrėja ir vadovė sugeba įnešti į šį pasaulį šilumos, tikrumo ir… truputį stebuklo.
Dominyka, pradėkime nuo pradžių – kaip gimė Trakų krašto kultūros ir amatų asociacijos idėja? Kas paskatino Jus imtis šios veiklos?
Ta idėja gimė iš labai natūralaus poreikio. Kai tapau Jungtinės kaimų bendruomenės
Užugiriai“ ( dabar – Angelų kalvos bendruomenė) pirmininke, kilo mintis įkurti Amatų miestelį, buvo įvairios to vizijos ir variantai: čia yra tiek daug įvairių kultūrų, tiek daug tradicijų ir amatų žmonių, bet jie visi kaip atskiros salelės, atrodė, kad visa tai reikia sutelkti, sujungti, kad būtų viena vieta, kur visi gali ateiti, mokytis, pristatyti savo darbus. Tai tiesiog natūraliai išsigrynino poreikis sukurti tokią struktūrą, kuri galėtų apjungti.
Tokiu būdu buvo įkurta Trakų krašto kultūros ir amatų asociacija, kuri su Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija bei Trakų rajono savivaldybe pasirašė bendradarbiavimo sutartį, kad tokį centrą kurti Užutrakyje. Vėliau savivaldybė nutarė neinvestuoti į ne jai priklausantį turtą, tada su lauku atsirado galimybė rekonstruoti namą esantį Trakuose, Karaimų g. 41.
Norėjosi, kad būtų vieta, kur amatininkai jaustųsi saugiai, palaikomi, kur galėtų augti ir kurti, o žmonės – ateiti ir sužinoti, ką mes čia, Trakuose, turim brangiausio.
Kokius pagrindinius tikslus sau kėlėte, kai pradėjote vadovauti asociacijai? Ar jie bėgant laikui pasikeitė?
Pagrindinis tikslas nuo pat pradžių buvo labai paprastas – asociaciją paversti Veiklia organizacija. Sujungti žmones, kurie kuria, išsaugoti tai, ką dar turime, ir parodyti tiems, kurie atvyksta į Trakus, kad tradicija nėra muziejinė – ji gyva. Lygiai taip pat norėjosi sukurti tokią erdvę, kuri būtų ir traukos objektas, ir mokymosi centras, ir tiesiog vieta, kur gera užeiti.
Per laiką tikslai tik išsiplėtė. Atsirado edukacijos, stovyklos, projektai, bendradarbiavimai su užsienio partneriais. Šiandien jau matome, kad tai, kas buvo svajonė, tapo realybe. O kartu atsiranda naujų poreikių – kaip kelti kokybę, kaip pritraukti jaunimą, kaip išlaikyti tradicijas, šiuolaikinio žmogaus žvilgsnį.
Trakų kraštas garsėja savo daugiakultūriu paveldu. Kaip Jūsų asociacija prisideda prie šio paveldo išsaugojimo ir puoselėjimo?
Mes tą Trakų krašto daugiakultūriškumą jaučiame labai gyvai – čia istoriškai susipina karaimų, totorių, lenkų, lietuvių ir kitų bendruomenių tradicijos. Organizuodami renginius, edukacijas ar kultūros iniciatyvas visada stengiamės atspindėti šių bendruomenių paveldą ir parodyti, kaip jis natūraliai sugyveno šimtmečius.
Stipriai dirbame kulinarinio paveldo srityje: pristatome karaimų kibinus, totorių tradicinius kepinius, organizuojame „Kopūstinės kermošių“, „Rotušės turgų“, Užgavėnių šventes. Visi šie renginiai remiasi gyvomis krašto tradicijomis ir autentiška vietos kultūra.
Taip pat fiksuojame nykstančius amatus ir tradicijas. Vienas pavyzdžių – trakietiškų valčių gamyba. Tai unikali, senovinė meistrystė, kuri šiandien jau beveik išnykusi. Mums pavyko ją nufilmuoti, aprašyti, užfiksuoti nuotraukomis ir įtraukti į knygą „Šimtmečio delnuose. Margas Trakų kraštas“. Taip užtikriname, kad žinios apie šį amatą išliktų ir būtų prieinamos ateities kartoms.
Mūsų tikslas – ne tik organizuoti renginius, bet ir išsaugoti, dokumentuoti ir gyvai perduoti Trakų krašto daugiakultūrį paveldą.
Kiek jaunimo domisi senaisiais amatais? Su kokiais iššūkiais susiduriate bandydami perduoti tradicijas jaunajai kartai?
Jaunimas domisi labiau, nei gali pasirodyti. Tik reikia prie jų prieiti teisingu būdu -– jeigu tik „atburbi“ informaciją, nieko nelieka. O jeigu pritaikai šiuolaikines metodikas: Kahoot, žaidimus, istorijas – tada jie įsitraukia.
Dominyka Semionovė. Asmeninė nuotr.
Iššūkis yra tas, kad senieji amatai reikalauja laiko, kantrybės. O jaunimas dabar gyvena greitai. Jiems nori kažko, kas duoda rezultatą čia ir dabar.
Bet yra ir kita medalio pusė – profesinis mokymas. Aš labai tikiu suomiška sistema, kur praktiniai darbiniai įgūdžiai yra prestižas. Manau, kad Lietuvoje taip pat ateis laikas, kai mes pradėsime labiau vertinti tuos, kurie kuria rankomis. Nes šiandien geri meistrai uždirba tikrai ne mažiau nei aukštąjį mokslą baigę žmonės. Tai jeigu tas požiūris pasikeis – gal daugiau jaunų žmonių ateis į amatus.
Kokią vietą Jūsų vadovaujamos asociacijos veikloje užima edukacijos – dirbtuvės, mokymai, renginiai?
Didžiulę. Tai turbūt yra mūsų veiklos šerdis. Turime nuolatines edukacijas vaikams ir suaugusiems, stovyklas, o taip pat daug sezoninių dirbtuvių – ypač prieš šventes.
Be to, siūlome tiek mokamas, tiek nemokamas veiklas vietos bendruomenei. Štai dabar, lapkričio 30-ąją, organizuosime vainikų pynimą – registracija užsipildė taip greitai, kad turėjome stabdyti.
Tokios veiklos dažnai susiduria su finansavimo ir resursų trūkumu. Kaip Jūsų asociacija tvarkosi su šiais iššūkiais?
Mes tiesiog užsidirbame. Dalyvaujame projektuose, parduodame edukacijas, savo gaminius. Nesame valstybės dotuojama įstaiga. Turime susitarimą su amatininkais – mes prisidedame prie jų veiklos, jie prie mūsų. Tai graži tarpusavio partnerystė.
Dominyka, Jūs dirbate Trakuose – mieste, kuris kasmet pritraukia tūkstančius turistų. Kaip turizmas veikia Jūsų veiklą?
Turizmas mums labai padeda. Mūsų parduotuvėlė yra šalia Turizmo informacijos centro – praeina daug užsienio turistų, mato mūsų gaminius. Tai labai svarbi niša. Kartais turistai, norėdami užeiti į parduotuvėlę, klausia ar nereikia bilieto – čia viskas taip gražu, taip gražiai sudėta, kad atrodo kaip muziejuje (šypsosi).
Atvažiuoja ir į edukacijas – iš Latvijos, Lenkijos, Ukrainos, kitų šalių. Dalyvaujame Erasmus programose, rodome kultūrinį ir kulinarinį paveldą. Turizmas suteikia matomumo ir pritraukia žmonių, kurie galbūt niekada nebūtų sužinoję apie mūsų tradicijas.
Be abejonės, Jūsų veikla glaudžiai susijusi su vietos bendruomene. Kaip sekasi ją įtraukti į kultūrinius ir amatų projektus?
Labai gerai. Vietos žmonės noriai ateina į dirbtuves. Yra veiklų, kurios kasmet sutraukia minią – kalėdinių vainikų pynimas, kalėdinių meduolių dekoravimas, šiaudinių sodų rišimas. Kartais net vietų trūksta.
Be to, pati asociacija yra bendruomenė – organizuojame išvykas, patyrimines keliones, mokomės iš kitų meistrų. Ypač norime kelti edukacijų kokybę, todėl ieškome galimybių mokytis, kelti edukatorių, amatinininkų kompetencijas
Kuriuos renginius ar iniciatyvas laikote reikšmingiausiais per pastaruosius metus?
Labai didžiuojuosi mūsų suaugusiųjų vasaros stovykla – tai projektas, kuris per kelerius metus tiesiog sužydėjo. Šiemet jį palaikė Kultūros rėmimo fondas ir Trakų rajono savivaldybė, o ši parama leido dar labiau sustiprinti turinį ir įtraukti daugiau dalyvių.
Kita mums itin svarbi iniciatyva – daugiametė Žolinių šventė „Kopūstinės kermošius“. Ji vyksta saloje, kartu su bažnyčia, ir jungia tiek atlaidų tradiciją, tiek bendruomenės šventę. Tai renginys su sriuba, muzika, amatininkais, žolelių rinkimo apeigomis – gyvas paveldo pratęsimas, kuriuo tikrai didžiuojamės.
Užgavėnės taip pat buvo mūsų inicijuotas renginys Rotušės aikštėje. Vėliau šią šventę perėmė organizuoti Trakų kultūros ir meno centras, o mes tuo tarpu žiemą pagyviname Užutrakio dvarą – ten kuriame žiemos edukacijas ir renginius. Visgi šiuo metu sprendžiame patalpų klausimą: turime išsikelti iš erdvių, kurios dešimtmetį buvo mūsų namai ir kuriose vyko gausybė edukacijų.
Džiugu, kad išlieka mūsų parduotuvė – vieta, kur savo gaminius pristato daugiau kaip pusšimtis rajono amatininkų. Tačiau kur bus nauji asociacijos namai, skirti edukacijoms ir kultūrinei veiklai, dar tik ieškome. Esame atviri bendradarbiavimui ir tikiu, kad rasime tinkamą erdvę, kurioje galėsime toliau auginti bendruomeniškumą ir Trakų krašto tradicijas.
Šventiniu laikotarpiu žmonės dažnai atsigręžia į tradicijas ir rankų darbą. Ar pastebite, kad artėjant Kalėdoms didėja susidomėjimas dirbtuvėmis?
Labai. Vainikų pynimas – tai apskritai anšlagas. Bet ne tik vainikai – kūčiukai, meduoliai, velti žaisliukai, siūti žaisliukai, šiaudiniai sodai. Sodas apskritai yra sugrįžęs į madą, ypač kai buvo įtrauktas į UNESCO.
Šitas laikotarpis visada aktyvus, nes žmonės nori namus ruošti, puošti, linkę prisiminti tradicijas. Vaikams, aišku, labiausiai patinka meduoliai. Bet ir vainikų pynimas jiems yra įdomus.
Kokių tradicinių kalėdinių dirbinių ar dovanų galima pamatyti ar pasigaminti Jūsų edukacijose?
Kaip ir sakiau: vainikai, meduoliai, kūčiukai, veltiniai žaisliukai, siūti žaisliukai, šiaudiniai sodai. Šiaudiniai sodai ypač tradiciškai būdavo daromi per šį laikotarpį, nes žiemą žmonės turėdavo laiko ruoštis ir vestuvėms, ir šventėms. Tai labai graži, prasminga tradicija.
Ar Trakų krašte yra išlikusių unikalių kalėdinių papročių, kuriuos pristatote visuomenei?
Trakų krašte yra išlikę nemažai įdomių kalėdinių papročių, tačiau dauguma jų šiandien susilieja su bendresnėmis lietuviškomis tradicijomis. Kadangi Trakai – daugiakultūris kraštas, ilgainiui skirtingų bendruomenių šventiniai papročiai persidengė, įsiliedami į platesnį lietuvišką Kalėdų kontekstą.
Mes savo veiklose dažniausiai pristatome būtent tradicinius lietuviškus papročius: burtus ir ateities spėjimus, šiaudų traukimo ir javų derliaus simboliką, senąsias namų puošimo tradicijas, šiaudinių sodų kūrimą, įvairius Kalėdų vaišių papročius. Edukacijose atgaiviname ir istorinius žaidimus, giesmių tradicijas, pasakojame apie Kalėdų ir Kūčių magiją.
Tuo pačiu, kai tik įmanoma, stengiamės įtraukti ir vietinius daugiakultūrius akcentus. Pavyzdžiui, pasakojame apie karaimų bendruomenės žiemos šventes, jų vaišes ir tam tikrus papročius, kurie skiriasi nuo lietuviškų, tačiau yra svarbi šio krašto kultūrinio audinio dalis.
Visuotinis susirinkimas 20219 m. D. Semionovės asmeninio archyvo nuotr.
Taigi, nors išskirtinai „trakiškų“ Kalėdų tradicijų išlikę nedaug, mūsų pristatomi papročiai atspindi visą Trakų krašto kultūrinį sluoksniuotumą – nuo senųjų lietuviškų papročių iki čia gyvenusių tautų žiemos švenčių elementų.
Kaip manote, ko galime pasimokyti iš senųjų švenčių tradicijų šiandien, kai Kalėdos dažnai tampa vartotojiškos?
Man atrodo, kad šiandien iš senųjų tradicijų galime pasimokyti labai daug, ypač to, kas šiandienos skubėjime ir vartotojiškume dažnai tiesiog ištirpsta. Senosios šventės pirmiausia mokė buvimo kartu, laukimo, tylos, paslapties. Šiandien viskas labai racionalu, aišku, suplanuota iki smulkmenų – o juk Kalėdų esmė buvo ne apie tai.
Vaikai dabar labai anksti praranda tikėjimą stebuklu. O tas tikėjimas – kad ir trumpas, laikinas –labai svarbus. Jis formuoja žmogų, ugdo vidinę šviesą, gebėjimą tikėti geru, drąsa, siekti neįmanomo.
Mano šeimoje yra sena tradicija, gyvuojanti dar nuo prosenelės laikų: visą advento laikotarpį po pagalve atsiranda maža dovanėlė. Kadaise prosenelei tai būdavo barankytė ar kūčiukas, šiandien – saldainis ar kita smulkmena. Bet esmė ne daikte. Esmė – tame jausme, kai vaikas nubunda ir laukia. Tai jam yra stebuklas. Jis tiki, kad kažkas nematomas atėjo, paliko žinutę, linkėjimą. Ir tas tikėjimas vaiką augina.
Jeigu viską nužudai racionalumu – nieko nebelieka. Visi blizgučiai, didelės dovanos, dekoracijos neturi jokios vertės, jei prarandame tą vidinį laukimo jausmą.
Manau, kad esminė Kalėdų pamoka ir yra ši: stebuklo laukimas. Ne dovanos kaina, ne šventinis triukšmas, o tas labai tylus ir labai žmogiškas jausmas, kad kažkas gero tikrai gali įvykti.
Ir mes turime jį saugoti.
Kaip atrodo Jūsų pačios Kalėdos? Ar turite šeimos tradicijų?
Pastaruosius kelerius metus mūsų šeimos Kalėdos atrodo šiek tiek kitaip – mes jas pasitinkame keliaudami. Mano vaikai nėra tradicinių kalėdinių patiekalų valgytojai – nevalgo nei žuvies, nei daugelio klasikinių Kūčių patiekalų. Todėl aš iš anksto pasiruošiu mūsų „keliaujantį Kalėdinį stalą“: užmarinuoju vištą, išverdu mišrainių, viską vakuumuoju ir pasiimu su savimi.
Bet esmė tikrai ne maiste. Mums svarbiausia – būti kartu. Nes jei to nebūtų, visas švenčių šiltumas tiesiog ištirptų. Turime ir savo ypatingą tradiciją – buriame. Traukiame šiaudus, spėjame ateinančius metus, žiūrime, kokios nuotaikos ir ženklai laukia. Tai paprasta, bet nepaprastai suartina.
Tos mažos tradicijos kuria mūsų Kalėdų atmosferą. Jos išlaiko tą mistinį, tik mums priklausantį šventės jausmą, kuriame yra ir ramybės, ir paslapties, ir laukimo. Ir tai – didžiausia vertė.
Ir pabaigai – kokį palinkėjimą norėtumėte perduoti mūsų skaitytojams šių metų Kalėdų proga?
Turbūt svarbiausia – tikėti stebuklais. Nes iš tiesų labai retai būna, kad kažkas yra visiškai neįmanoma. Mintys turi didelę jėgą – jos kažkur nuskrieja, kažkas jas išgirsta, kažkas jas paverčia realybe. Aš visada sakau vaikams: „Jeigu nori, kad noras išsipildytų – pasakyk mamai ar tėčiui.“ Bet juk ir suaugusieji gali daryti tą patį – pildyti vieni kitų norus, kartais visai paprastus, būtinai nelaukiant nieko atgal.
Davimas iš širdies, dalijimasis ir atida kitam – tai yra tikroji dovana. Tokia, kuri sukuria jausmą, kurio nenupirksi jokioje parduotuvėje.
Todėl šių Kalėdų proga linkiu to tikro, šilto, gyvo jausmo. Daug bendravimo, artumo, nuoširdumo, buvimo kartu. Ir tikėjimo tuo, kas kartais atrodo neįmanoma – nes būtent iš to gimsta didžiausi stebuklai.
Dominyka, labai dėkoju Jums už šiltą prieššventinį pokalbį bei linkiu, kad Jūsų kuriami stebuklai kitiems sugrįžtų Jums pačiai su kaupu.
Kalbėjosi Rasa Jakubauskienė
Palikite komentarą