Angelė Šakalienė. Asmeninė nuotr.
Net ir atšventusi nuostabų garbingą 80-ies metų jubiliejų, Lentvario pradinės mokyklos teatro studijos „Fėja“ įkūrėja, režisierė Angelė Šakalienė vis dar nestokoja energijos, geros nuotaikos, o svarbiausia – meilės vaikams, kurią jie taip pat jai noriai dovanoja, gausiai renkasi į teatro būrelį, prisimena ir lanko buvusią mokytoją net ir seniai baigę mokyklas.
O jau kokia dovana – pokalbis su tokiu iškalbingu, daug patirties ir išminties turinčiu žmogumi. Belieka tik dėkoti likimui ir „Trakų žemei“, kad turėjau galimybę susitikti su šia talentinga režisiere, užduoti jai rūpimus klausimus ir bent dalelę to emocionalaus, ekspresyvaus ir teatrališko pokalbio perteikti Jums, mieli skaitytojai. O dar labiau džiugina tai, kad mūsų rajone, Lentvario pradinėje mokykloje, dirba ypatinga pedagogė. Tad kviečiu į įdomią kelionę per A. Šakalienės gyvenimą ir mintis.
Miela Angele, Jūs pati kilusi iš Biržų. Tad kaip nutiko, kad atsidūrėte sostinėje?
Taip. Iš ten išėjau mokytis į Vilnių, įstojau į konservatoriją ir nebegrįžau. Antrame kurse ištekėjau, ketvirtame pagimdžiau sūnų. Taip sukūriau šeimą, gavome butą, todėl iš Vilniaus jau nebeišvykau.
Mokiausi režisūrą, bet toliau studijuoti reikėjo vykti į Maskvą, o dėl šeimos negalėjau. Nusprendžiau dirbti – gavau paskyrimą dėstyti ir nuo 1967 m. pradėjau darbą konservatorijoje. Ten dirbau iki 1995-ųjų.
Kodėl išėjote iš konservatorijos?
Keitėsi laikai, buvo uždaryti neakivaizdiniai skyriai, dramos specialybės. Konservatorija transformavosi į Vilniaus kolegijos menų fakultetą, o man pasiūlė darbą Lietuvos vaikų ir jaunimo centre – organizuoti respublikinį „Šauniausio moksleivio“ konkursą. Jo laureatai gaudavo kelionę į Disneilendą, lydėdavau juos, tad prasidėjo mano kelionės į užsienį.
Tame pačiame centre man pasiūlė vadovauti vaikų teatro studijai. Iš pradžių dvejojau, bet sutikau. Pastatėme spektaklį „Batuotas katinas“ ir gavome kvietimą į vaikų teatrų festivalį Tulūzoje, Prancūzijoje. Tai buvo pirma didelė kelionė į užsienį – kartu su vaikais ir jų tėvais.
O kaip Jus keliai atvedė į Lentvarį?
Draugės jubiliejuje Lentvaryje, sutikau buvusią savo studentę Onutę Ramanauskienę, tapusią mokyklos direktore. Ji pakvietė mane dirbti. Iš pradžių atsisakinėjau, bet galiausiai sutikau – ir štai jau 25 metai čia dirbu su vaikais. Jie mane labai daug ko išmokė – kūrybiškumo, fantazijos, gyvenimo džiaugsmo. Iš jų semiuosi energijos.
Visada mėgau koncertinę veiklą. Dar konservatorijoje dažnai rodydavome spektaklius, dalyvaudavome renginiuose ir festivaliuose. Tai tęsiu ir dabar – su vaikų teatru važiuojame į festivalius Lietuvoje ir užsienyje. Tolimiausia kelionė – 2018 m. į Hamburgą.
Angelė Šakalienė. Asmeninė nuotr.
Į ją mus nuvedė vienas ypatingas mokinys – Aurelijus, lietuvių šeimos iš Vokietijos sūnus. Jis labai talentingas, todėl su juo pastatėme J. Degutytės „Pelėdžiuko sapną“. Spektaklį pamatęs jo tėvas pasiūlė parodyti Vokietijoje lietuvių bendruomenei. Iš pradžių atrodė sudėtinga, bet direktorė palaikė idėją ir mes išvykome.
Įsivaizduoju, turėjo būti nelengva išvykti į Vokietiją su pradinukais – daug įvairių organizacinių, derinimo reikalų ir pan…
Kai prasidėjo organizacija, gavome kvietimus iš Vokietijos. Direktorė pradėjo viską tvarkyti, mus rėmė Trakų savivaldybė – skyrė mikroautobusą ir priekabą dekoracijoms, kostiumams, kuprinėms. Keltu kėlėmės, kelionė buvo ilga, bet labai įdomi, su nuotykiais.
Spektaklį rodėme mokykloje. Man labai tiko sąlygos – didelė scena, daug vietos dekoracijoms, gražiai viską sustatėme. Susirinko daugiausia mišrios lietuvių ir vokiečių šeimos su vaikais. Jie labai nustebo, kad vaikai moka atmintinai tokius ilgus, eiliuotus tekstus, dainuoja, šoka, juda. Buvo pritrenkti. Po spektaklio tėvai aukojo pinigus, už juos galėjome nemokamai aplankyti muziejus. Didžiausią įspūdį paliko miniatiūrų muziejus, kur judėjo visi modeliukai: automobiliai, traukiniai, laivai. Grįžome laimingi, pilni įspūdžių.
Bet tai nebuvo vienintelė Jūsų kelionė su vaikais?
Vėliau turėjome ir kitų kelionių. Į Punską (Lenkija) vykome su spektakliu „Kai varnos dar margos buvo“. Festivalis aukšto lygio: įgavome daug patirties, susiradome draugų. Lietuvoje nuolat vykstame į įvairius pasirodymus – važiuodavome ir į mano gimtąjį Biržų kraštą, kur buvau įkūrusi vaikų teatro festivalį „Laimingas vaikų juokas“. Deja, festivalis sustojo dėl COVID-19. Vėliau vietiniai dar bandė organizuoti, bet nesurinko kolektyvų, todėl renginiai nutrūko. Iki tol su vaikais į Biržus vykdavau apie 10 metų. Festivalis ten būdavo dvi ar tris dienas, su nakvyne, pramogomis, ekskursijomis. Vaikai važinėdavosi pakinkytais arkliais, dalyvaudavo diskotekose. Net parduotuvė „Maxima“ jiems buvo atradimas – būtinai norėjo ledų. Sakydavo, kad tokios „Maximos“ kitur pasaulyje nėra (juokiasi).
Dar vykdavome į kitus mokinių renginius: į Uteną (festivalį organizavo mano mokinė Violeta), į Alytų ir Birštoną (mokinės Airinos iniciatyvos), į Želvą, Ukmergės rajone. Turėjome ir savo mokyklos festivalį „Mizanscenų pilis“. Jis buvo tarptautinis, pirmasis vyko Trakuose, o iš viso įvyko tris ar keturis kartus. Dabar organizavimas sustojęs.
Miela Angele, Jūs esate ne tik režisierė, bet ir aktorė. Kodėl pasirinkote režisierės, o ne aktorės kelią?
Baigiau eksperimentinį kursą – pusiau aktorinį, pusiau režisūrinį. Įstojau kartu su Gediminu Girdvainiu. Iš pradžių net nežinojau, kas yra ta režisūra, bet mokydamasi supratau, kad tai man labiausiai tinka, nes nemėgstu, kai man liepia, labiau patinka pačiai vadovauti (juokiasi).
Didžiausias sunkumas buvo kalba – kalbėjau biržietiškai, literatūrinės kalbos nemokėjau. Visiems buvo juokinga, o man sunku išgirsti, ką darau ne taip. Su scenos kalba ilgai vargau, bet pamažu išmokau.
Turėjau nemažai vaidmenų. Buvau Sniego karalienė. Man šis vaidmuo labai patiko, nes buvo labai graži suknelė, perukas, galėjau visiems vadovauti (juokiasi). Vaidinau F. G. Lorkos „Bernardos Albos namuose“ griežtą motiną. Ji man labai tiko, gerai sekėsi penkioms dukroms vadovauti. Taip pat turėjau fabriko merginos vaidmenį, bet taip ir nesupratau, ką aš ten turiu daryti (juokiasi).
Bet su aktoryste savo gyvenimo taip ir nesusiejote…
Baigusi studijas turėjau pasiūlymų eiti į teatrą. Man siūlė darbą Rusų dramos teatre, kuris tuomet buvo aukštumoje. Atsisakiau, nes nenorėjau visą gyvenimą vaidinti tik rusiškai. Vėliau turėjau ir daugiau pasiūlymų vaidinti teatre, bet kiekvieną sykį, kai sulaukdavau tokio pasiūlymo, kažkodėl susiklostydavo gyvenimo aplinkybės taip, kad negalėdavau eiti ten vaidinti. Matyt, nebuvo lemta. Vėliau priėmė į Povilo Mataičio folkloro teatrą, bet teatro vadovas neleido derinti darbo teatre ir konservatorijoje. Kadangi nenorėjau palikti konservatorijos, pasirinkau dėstymą.
O kaip pedagogės darbas mokykloje – ar jis Jums nebuvo svetimas? Juk vis tiek esate režisierė, aktorė, kas nėra labai susiję su pedagoginiu darbu…
Galbūt dėl to, kad pasirinkau dėstymą, o ne vaidybą, mano karjera pasisuko labiau pedagogikos kryptimi, bet manau, gyvenimas pats nuvedė ten, kur turėjau būti. Kai atėjau dirbti į mokyklą, iki pensijos buvo likę 4 metai, bet su vaikais išmokau dirbti, rasti ryšį. Pradžioje buvau mandagi kaip su studentais, bet vaikai neklausė, lakstė (juokiasi). Supratau, kad reikia kito požiūrio. Pamažu išmokau juos suvaldyti, įtraukti ir dabar džiaugiuosi šiuo pasirinkimu.
Ar sunku dirbti su vaikais?
Kol išmokau vaikus suvaldyti, praėjo daug metų, bet dabar jau susišnekame. Aišku, jie nori pabėgioti, pažaisti, tarp vaikų visko būna, bet aš jau galiu viską sutvarkyti – man nesvarbu, ar jų 27, ar 30 – su visais randu bendrą kalbą.
Vaikams teatro studija yra galimybė – kaip kiti renkasi šokį ar dainavimą, taip jie gali rinktis teatrą. Mes esame susitarę: pusę metų jie būtinai turi lankyti repeticijas, nes statome spektaklį. Vaikams kartais pabosta vaidinti tą patį spektaklį, nes jiems norisi naujovių, bet mes juk negalime kasdien statyti kito vaidinimo – rodome tą patį įvairiose vietose: senelių namuose, kitose mokyklose, darželiuose, festivaliuose. Todėl yra susitarimas – iki Naujųjų jie vaidina savo vaidmenis, o po to gali rinktis, ar tęsti, ar eiti į kitą būrelį. Retai kada pasitaiko, kad vaikas visai nebenorėtų lankyti.
Angelė Šakalienė. Asmeninė nuotr.
O ar iš Jūsų mokinių yra užaugę profesionalių aktorių?
Specialiai neseku jų karjeros, bet prisimenu Ritą – labai gerą skaitovę. Ji vaidino fėją pirmajame (2001 m.) mūsų spektaklyje „Pelenė“, su kuriuo važiavome į festivalį Biržų rajone, Vabalninke „Laimingas vaikų juokas“. Žinau, kad ji baigė Muzikos akademiją, filmavosi kine, dirbo kaip aktorė. Kitų likimų neseku, bet tikrai buvo daug talentingų vaikų, ypač skaitovų. Mokyklos mokytojos labai gerai paruošia vaikus Meninio skaitymo konkursui, kurie beveik visada laimi pirmąsias vietas rajone.
Vis dėlto teatras ir skaitovai – skirtingi dalykai. Noriu pasakyti, kad vaikų išraiška ir kalba labai įvairi. Lentvaryje kalba specifinė – vaikai ilgina garsus, jie patys to negirdi. Aš pati iš Aukštaitijos, todėl gerai juos suprantu. Kartais tą patį žodį tenka taisyti per 30 repeticijų (šypsosi). Didžiausia pažanga būna, kai vaikas pats pasitaiso. Yra šeimų, kur kalba taisyklingiau – suvalkiečiai, dzūkai. Bet Lentvaryje daug mišrių šeimų, nemažai vaikų iš rusakalbių šeimų. Turėjau mergaitę, kuri iš pradžių visai nemokėjo lietuviškai – nieko nesuprato. Reikėjo kalbėti taip, kad ji bent pajustų, jog gali suprasti ir nebijo. Per trejus metus padarė didžiulę pažangą – dabar lietuviškai kalba puikiai, gali vaidinti.
Vaikams dažnai duodu vaidmenį ne vienam, o keliems. Pavyzdžiui, Sniego karalienę vaidina dvi ar trys mergaitės. Kodėl? Nes vaikai serga, todėl visada reikia pamainos. Be to, keli balsai kartu skamba stipriau, jiems drąsiau – jei vienas pamiršta žodį, kitas primena. Man patinka tie vadinamieji „choreliai“ – kaip graikų teatre. Tai labai pasiteisina: darbas nesustoja nei dėl ligos, nei dėl neišmoktų tekstų.
Per daugiau nei 25 metus Jūs užauginote ne vieną vaikų kartą. Ar matote, kaip jie pasikeitė?
Taip, labai gerai tai matau. Prieš 25 metus vaikai buvo ramesni, labiau drausmingi. Tada viskas buvo griežčiau, daugiau taisyklių, nebuvo įtraukiojo ugdymo. Dabar situacija kitokia – vaikų yra įvairių ir kiekvienas turi teisę būti priimtas toks, koks yra. Vienas gal nenori kalbėti, bet nori dalyvauti, kitas juda, dainuoja ar tiesiog būna tarp kitų. Tai jiems labai svarbu.
O kaip tai atsispindi Jūsų teatro studijoje?
Pas mus dalyvauja ir labai gabūs vaikai, ir tie, kurie scenoje nedrąsūs, bet vis tiek yra reikalingi. Jie gal nebus dideli artistai, bet jų buvimas svarbus. Pavyzdžiui, prisimenu Gabrielę.
Gabrielė buvo pirmokė, labai graži ir puikiai kalbanti mergaitė. Pastatėme spektaklį pagal Sigito Gedos tekstą – labai eiliuotą, sudėtingą, su daug teksto. Tam vaidmeniui turėjau net keturias mergaites – kad turėčiau atsargą. Bet prieš pat festivalį viena po kitos jos pasitraukė, nes pasirinko šokių konkursus, susirgo. Galiausiai liko tik viena Gabrielė – pirmokė! Ji turėjo suvaidinti visą pagrindinį vaidmenį.
Ir kaip jai sekėsi?
Nuostabiai. Mes parepetavome, ir aš mačiau, kad ji moka viską. Festivalyje Gabrielė visą tekstą pasakė be klaidų – nuo pradžios iki galo. Man tai buvo didžiulė dovana ir įrodymas, kiek atsakomybės gali prisiimti vaikas. Iki šiol, kai susitinkame, prisimename tą istoriją.
Ar dažnai pasitaiko tokių gabių ir atsakingų vaikų?
Taip, yra buvę. Pavyzdžiui, Aurelijus, Akvilė. Su tokiais vaikais lengva dirbti – jei jie pasakė, kad lankys, tai lankys. Laikosi savo žodžio, supranta atsakomybę.
Arba mokytojos Rimutės dukra Dominyka – nepaprastai gera artistė. Ji vaidino „Dvylikoje mėnesių“ princesę, o aš – jos mokytoją. Mums abiems vaidmenys labai tiko: princesė manęs visai neklausė, jei kas nors nepatikdavo – griežtai sakydavo „galvą nukirsti!“ (juokiasi). Man pačiai tas spektaklis buvo labai smagus.
Angelė Šakalienė. Asmeninė nuotr.
Sudėtingiausia dirbti su vaikais, kurie nežino, ko nori. Vieną dieną jie pasiryžę, kitą – jau ne. Žinoma, jie turi teisę rinktis, jie dar vaikai, bet atsakomybės jausmo kartais labai trūksta.
O kas, Jūsų akimis, yra tikras teatro talentas?
Tai vaikas, kuris moka ne tik bendrauti su draugais, bet ir „pajusti“ nematomą žiūrovą. Aktoriaus ryšys su publika yra tikro teatro esmė.
Kas jums yra labiausiai įstrigę iš vaikų žodžių ar elgesio – galbūt kažkas labai nuoširdaus, širdį sugriebiančio ar net supurčiusio?
Vaikų meilė. Kai atvažiuoju į repeticiją, vaikai pamato ir šaukia: „Vadovė atvažiavo, teatras atvažiavo!“ Apsikabina mane. Tada kartais net pagalvoju – pavojinga, juk šiais laikais negalima prisiliesti, apkabinti vaikų (juokiasi). Bet vaikai tokie – jei jau pamilo, tai atiduoda visą šilumą ir prisirišimą.
Minėjote, kad per savo patirtį turėjote ir ypatingų istorijų. Gal galite papasakoti?
Taip, labai įstrigo gausi lentvariečių šeima. Jie turėjo septynis vaikus, visi lankė mano teatro studiją vienas po kito. Buvo labai motyvuoti. Tėtis labai rūpinosi vaikais, buvo religinga, bendruomeniška šeima. Jis ir pats daug padėjo mūsų teatro studijai – pavyzdžiui, pasiūlė dalyvauti festivalyje Punske, netgi sukūrė mūsų teatro studijos „Fėja“ paskyrą Facebooke. Ateidavo, fotografuodavo, keldavo nuotraukas. Tai buvo nuostabi pagalba, stebuklinga parama.
Taigi, Jūs jaučiate ir tėvų palaikymą?
Taip, labai. Tėvai visada buvo aktyvūs, rūpinosi, palaikydavo mane. O jei vaikas norėdavo mesti dar nepasibaigus pusmečiui, visada kalbėdavomės kartu su mokytoja, įkalbinėdavome tęsti. Aiškindavome, kad reikia laikytis įsipareigojimų.
Bet Jums pačiai irgi patinka būti scenoje, vaidinti?
Taip, labai. Kai esu personažas, jaučiuosi užtikrinta: jei vaikai scenoje pasimestų ar užmirštų tekstą, aš galiu viską išvynioti – papasakoti, užkalbinti žiūrovą, duoti užduotį, kol įvesiu tvarką. Vaikams visada sakau: jei pamiršote tekstą, jokiu būdu neverkite scenoje. Nusileiskite, prieikite prie vadovės – aš pasufleruosiu. Blogiausia yra parodyti klaidą. Scenoje turi atrodyti, kad viskas vyksta pagal planą.
O daug būna improvizacijos?
Taip, kartais tai labai juokinga. Vienas vaikas moka tekstą mintinai ir atkartoja tiksliai, kaip parašyta, o kitas improvizuoja. Tada dialogai nesutampa, ir gaunasi tokios komiškos situacijos, kad kartais net norisi juoktis iki ašarų.
Kokias svarbiausias taisykles akcentuojate vaikams?
Pirmoji pamoka visada prasideda žodžiais: „Scena yra šventa.“ Ji turi būti gerbiama ir saugoma. Kodėl? Todėl, kad scenoje stovi dekoracijos. Jei jos nukris, gali sužaloti vaiką, o atsakomybė tektų man. Todėl sakau – salėje galite lakstyti kiek norite, bet scena yra šventa. Negalima nei bėgioti, nei landžioti tarp dekoracijų. Buvo porą kartų, kai dekoracija nukrito, laimei, niekas nenukentėjo. Bet rizika visada yra.
Mokytoja, Jums garbingas amžius – 80 metų. Ar nebūna taip, kad pagalvojate: jau pavargau, nebenoriu, gal laikas pailsėti?
Oi, būna, labai būna! Kiekvieną kartą, kai artėja rugsėjo pirmoji, sakau: „Šiais metais jau nebedirbsiu“, „aš babutė“. Visi tik juokiasi: „Cha cha cha, pažiūrėsim!“ Ir iš tiesų niekas netiki. Sakau, pažiūrėkit į veidrodėlį – gal jau man nebereikia dirbti, tegu jaunimas dirba. Bet ateina rugsėjis, mane vėl pakviečia, ir tada imu svarstyti (šypsosi).
Bet viduje, ar dar norite dirbti? Ar nebūna prievartos važiuoti į repeticijas?
Viduje – taip, dar norėčiau. Bet viskas priklauso nuo sveikatos. Jei sveikata leidžia, galiu dirbti. Aišku, amžius primena apie save, „varpelis skambina“. Man, kaip pensininkei, čia pramoga, galimybė palaikyti formą. Jei ne šitas darbas, turbūt tiesiog vaikščiočiau po Vilnių į parodas (juokiasi).
Bet juk turite dar vieną didelę veiklą – tapybą.
Taip, tapyba yra mano antrasis gyvenimas. Aš esu tautodailininkė, priklausau Lietuvos tautodailininkų sąjungai, dalyvauju jų parodose. Pernai rugpjūčio 8 dieną atidariau labai didelę parodą – dvi salės buvo pilnos mano darbų. Tai buvo tikrai rimtas įvykis. O dabar dalyvauju ir bendrose parodose – portretų, natiurmortų. Dar priklausau ir profesionalių dailininkų klubui, kartu ruošiame parodas. Gruodį, pavyzdžiui, turėsime Kalėdinę parodą A. Mickevičiaus bibliotekoje Vilniuje.
Angelė Šakalienė prie savo paveikslų. Asmeninė nuotr.
Mano darbai didelio formato, į mažą man netelpa viskas, ką noriu nupiešti. Todėl savo namuose nebeturiu vietos savo paveikslams. Kadangi mano dukra dabar Londone, jos butas liko tuščias – tai jis tapo sandėliu (juokiasi). Patinka portretai, bet aš juos vadinu „paveikslais su žmogumi“. Man svarbu ne tik veidas, bet ir aplinka, veikla, kuri atskleidžia žmogaus charakterį. Tarkim, anūkė groja altu – tai aš ją tapau su altu. Kita anūkė yra vertėja – portretas su knyga. Taip atsiskleidžia, kuo žmogus gyvena.
Klausau Jūsų ir suprantu, kad Jūs, Miela Angele, nesustojate, visada esate veiksme.
Taip, neturiu kada liūdėti ar senti. Bet, žinokit, kuo toliau, tuo greičiau lekia laikas. Anksčiau spėdavau viską, dabar jau nebespėju. Gal reikėtų mažinti darbų apimtį? Bet tikiu, kad viskas išsispręs natūraliai.
O jeigu dabar 25 „Fėjos“ metus atsuktumėte atgal, ar norėtumėte kažką keisti, kas per juos įvyko?
Kaip čia dabar pasakyti? Aš labai daug išmokau dirbdama šioje mokykloje su vaikais. Su suaugusiais dirbti yra visai kas kita. Tad dabar galvoju, kad gal tinku šitam darbui (šypsosi). Esu labai griežta, bet man patinka vaikai. Kažkaip susišnekam. Man patinka mano darbas, man patinka statyti spektaklius, siūti kostiumus.
O kas rūpinasi dekoracijomis?
Mūsų mokykloje dirbo labai geras dailininkas Augenis. Man labai gaila, kad anksti jo netekome.
Dabar jau niekas daugiau dekoracijų mano spektakliams nebedaro. Atsimenu, Augenis buvo labai paslaugus, labai geras žmogus. Man gi visada galvoj kirba kažkokios idėjos ir mintys ir aš jau žinau, ko man reikia. O kaip tą padaryti? Ir kas čia man padarys? Tai, aišku, kad Augenis. Ir aš tada jau einu pas jį, nedrąsiai sakau: „Augeni, man labai reikia didelio arbatinuko. Dar dvi savaitės iki spektaklio, bet labai reikia to didelio arbatinuko“. Jis žiūri į mane, sako, aš turiu labai svarbią parodą, man reikia labai daug darbų padaryti, todėl neprižadu. Galvoju, neprižada, tai apsieisiu, paimsiu mažą arbatinuką, koks skirtumas. Praeina gal kokia savaitė, ateina Augenis su tuo arbatinuku. Kaip apsidžiaugiau, kai pamačiau! Neturi laiko. Nėra kada, turi savo darbų, bet išpildė mano prašymą! Negaliu užmiršti jo darbštumo ir atsidavimo… Kai atėjau į mokyklą ir pamačiau visas likusias dekoracijas po jo mirties, man taip širdį suspaudė… Dar ir dabar vaidiname su jo kurtomis dekoracijomis.
Angelė Šakalienė su Augeniu Kaspučiu. Asmeninė nuotr.
O ar dažnai buvę auklėtiniai Jus aplanko?
Taip. Kartais netikėtai sutinku traukinyje – prieina, sako: „Aš lankiau pas Jus būrelį“. O aš jau nebeatpažįstu, nes jie dabar dvimetriniai vyrai, o aš tokia maža (juokiasi). Prieina, visada pasisveikina. Būna, ateina ir į mokyklą.
Oi, prisimenu vienas mano buvęs mokinys ateidavo su gėlėmis pas mane, šokoladą atnešdavo. Lankė dramą, buvo toks padūkėlis, visokių dalykų prikrėtęs. Niekuomet nebūčiau pagalvojusi, kad jis gali būti taip prisirišęs. Jis vis ateina, vis aplanko. Taip pat Gabrielė mane prisimena, aplanko. Tikrai daug kas ateina.
Teatro studija vadinasi „Fėja“, pavadinimas toks svajingas, toks gražus, lengvas. Kodėl būtent „Fėja“?
Norėjau kažkokio pasakiško pavadinimo. Galvoju, na, ragana, raganaitė, bet jau pilna tų raganaičių. „Fėja“, galvoju, trumpas, labai geras. Man fėja asocijuojasi su pasaka „Pelenė“. Kadangi mes kaip tik pastatėme vaidinimą „Pelenė“, tai buvo mūsų pirmasis spektaklis. O ten buvo pasakų fėja, kuri iš nieko padaro stebuklą: mostelėjusi burtų lazdele, arbūzą pavertė karieta, o peles – žirgais. Manau, kad tai ir yra teatro stebuklas – kai tu mosteli ta lazdele ir scenoje jau vyksta stebuklas. Tu gali būti kuo nori, kokiu nori personažu, gali vaidinti ką nori.
Vienu žodžiu, mūsų gyvenimas kupinas stebuklų, jeigu taip pagalvojus. Tai ką padarai – rezultatas scenoje, yra viena. Visgi tai, kad žmogus gali gyventi ir dirbti tai čia jau yra stebuklas. Jūs pagalvokit apie mano gyvenimą, kad aš čia 25 metus statau spektaklius ir man yra sudaromos sąlygos kūrybai (juokiasi).
Kaip jaučiatės dabar, po tiek metų teatro darbo Lentvario pradinėje mokykloje?
Puikiai! Esu laiminga, kad galiu patirti šį stebuklą su vaikais, statyti spektaklius, matyti jų džiaugsmą ir tėvų palaikymą.
Man smagu, kad sulaukiau 25 metų „Fėjos“ jubiliejaus. Tai auksinė ir neįkainojama patirtis. Per tiek metų išmokau labai daug: kaip organizuoti laiką, kaip dirbti su vaikais, kaip bendrauti, kaip koordinuoti dekoracijas, kostiumus, kaip sukurti komforto zoną ir paruošti vaikus spektakliui. Vaikai neišmoksta greitai – ypač pirmokai, kuriems viskas nauja, adaptacija sunki. Bet stebuklas vyksta tuomet, kai jie įgyja pasitikėjimo, pradeda bendradarbiauti ir kuria kolektyvą.
Ką Jums asmeniškai davė šis darbas?
Labai daug pamokų iš vaikų, iš aplinkos, iš visko, kas vyksta. Vienas sakinys, pasakytas vaikui ar kolegai, gali pakeisti visą požiūrį. Mokydama, organizuodama, stebėdama – išmokau suvokti laiką, energiją, gebėjimus ir gyvenimą skirtingose aplinkose: šeimoje, mokykloje, mieste. Tai unikali, neįkainojama patirtis.
Jei pati būtumėte fėja, kokia būtumėte?
Būčiau keista, paslaptinga, išradinga fėja, pilna netikėtumų, gal net pokštų. Ir prašau jums stebuklas – burtas įvyksta!
O kokį, Jūsų manymu, palikimą palieka „Fėja“ Lentvariui, bendruomenei? Vis tiek, aš manau, čia yra labai daug Jūsų įdirbio.
Šiaip manau, kad galėtų būti ir daugiau. Kai organizavome festivalį, suvažiuodavo kolektyvai iš visos Lietuvos – pamatai jų lygį, rezultatus, susipažįsti su vadovais. Tai labai svarbu. Deja, dabar Lentvaryje nėra tokios vietos, kurioje vyktų visų teatralų susitikimas, kokia nors teatro šventė. Aišku, yra Trakų miesto šventė, bet ji labiau muzikinė, o teatrinių susibūrimų man labai trūksta.
Ko palinkėtumėte „Fėjai“ ateityje, naujame dešimtmetyje?
Svarbiausia – mūsų mokykla ir ją buriantys žmonės. Vadovams linkiu stiprybės bei įkvėpimo kasdien kurti erdvę, kurioje gera mokytis ir augti. „Fėja“ – tik mažas, bet labai prasmingas šios bendruomenės kampelis. Tegul ji džiugina ir lydi dar bent 25 metus.
Miela Angele, labai Jums dėkoju už šiltą pokalbį ir linkiu, kad sulauktumėte dar ne vieno jubiliejaus bei džiugintumėte mus visus savo smagiais spektakliais!
Palikite komentarą