Aktorė, pedagogė Asta Baukutė. Asmeninė nuotr.
Ilgos įžangos šiam interviu nereikia, nes, kas yra Asta Baukutė, žino visa Lietuva. Tik būtinai reikėtų pasakyti, kad Trakų rajonas gali didžiuotis, jog ji be aktorystės, dirba ir pedagoginį darbą, o jam pasirinko mažą Paluknio „Medeinos“ gimnaziją, kurioje, kaip ji pati sako, kaifuoja kurdama žmogų. Tad šis interviu, kaip jau supratote, bus apie aktorės gyvenimą ir pedagoginį darbą būtent Trakų rajone, o ne apie televiziją ar didžiąją sceną, kurioje ji yra pelniusi net Auksinį scenos kryžių – aukščiausią aktoriaus įvertinimą ir apdovanojimą. Vienintelis dalykas, kurio gailėjausi po šio interviu, kad negaliu Jums, skaitytojai, perteikti Astos Baukutės talento vaizdžiai reikšti mintis, betarpiško ir šilto bendravimo, trykšte trykštančių jos emocijų.
Asta, kaip Jūs atsidūrėte Paluknio mokykloje ir kiek laiko joje jau dirbate?
Paluknyje dirbu ketvirtus metus, bet pedagoginio darbo patirtis – jau septyneri metai. Prieš tai dirbau ir keliuose prestižiniuose Vilniaus licėjuose. Įgavau nemažai patirties. Tačiau viską, kaip ir daugeliui, pakoregavo karantinas.
Aš esu vieniša mama, auginu du nepilnamečius vaikus iš keturių. Kai prasidėjo pandemija, supratau, kad gyvenime menai nėra prioritetas. Tai normalu – pirmiausia išgyvenimas, stabilumas. Tačiau mokesčius mokėti reikia, todėl pasiguodžiau kolegoms aktoriams, draugams, kad reikėtų dar papildomo darbo, nes jau dirbau privačioje mokykloje.
Informacija kažkaip pasiekė Sakalą Uždavinį – jis Paluknyje skraido lėktuvais, – o jis ją perdavė mokyklos direktoriui. Tuo metu kaip tik Švietimo ir sporto ministerija buvo išleidusi nuostabų įsakymą, leidžiantį pradinukams – 1-4 klasių mokiniams – turėti teatro pamokas, jei mokyklos vadovybė tam pritaria. Tai daugiau nei būreliai, nes pamokos turi didesnį poveikį.
Taigi Vytautas Gustas man pasiūlė atvykti pasižvalgyti. Taip ir padariau. Pamačiusi, kad gimnazija turi salę su scena, pažadėjau dirbti tik vienerius metus. Bet štai Paluknyje esu jau ketverius metus.
Prilipo?
Taip. Nes pamačiau, kokią didžiulią naudą teatras duoda vaikams. Aišku, yra ir mokytojų, kurie mato mano darbą ir pastangas. Ypatingai nuostabios yra pradinių klasių mokytojos, su kuriomis įsivedėme tradiciją, kad pasibaigus mokslo metams su ketvirta klase rodome spektaklį. Vis dėlto svarbiausia – kokią asmenybę ugdome. Mes turime ugdyti kūrybingą, laisvą ir analizuojančią asmenybę. Teatras tai padeda daryti. Tuolab, kad padeda ne tik vaikams, bet ir pradinių klasių mokytojams. Jiems yra ne tik nauja patirtis, kaip mokytojas stovi scenoje, nes jie ir patys vaidina, ir nereikia galvoti apie šventės temą, nes yra spektaklis. Šiemet jau pastatėme ketvirtą spektaklį. Nors tai tarsi ne mano pareiga, tačiau matau, kokią didelę naudą tai duoda.
Pernai net Trakuose su ketvirtokais rodėme „Ameriką pirtyje“ – kūrinį, skirtą labiau vyresniems mokiniams. Teatras padeda vaikams ne tik savyje atrasti drąsą kalbėti prieš kitus, bet ir giliau pažinti literatūrą, muziką, šokį, scenografiją. Pavyzdžiui, šiemet pastatėme spektaklį „Mažasis princas“, kurį sujungėme su M. K. Čiurlionio kūryba – kadangi šiemet sukanka 150 metų nuo jo gimimo. Vaikai susipažįsta su paveikslais, muzika, metaforomis, aprangos kodu, mokosi suprasti, ką reiškia alegorija – perkeltinė prasmė.
Kartais liūdna, kai kaimo mokyklas turiu palyginti su privačiu sektoriumi, kur teko dirbti. Ten dažnai būna vos šeši vaikai klasėje, bet jų nejungia, neperkelia. O kaimo mokyklose dėl mažo mokinių skaičiaus yra jungiamos skirtingų miestelių klases. Tai glumina – trūksta toliaregiškumo, nes taip nyksta mažos kaimo gimnazijos.
Paluknys – mišri, lietuvių ir lenkų gyvenama teritorija, nuo Vilniaus – tik 30 km. Ir kai ministerija akcentuoja valstybinės kalbos mokėjimą, man kyla klausimas – ar kas nors iš ministerijos ne tik atvažiuoja, bet ir parūpina finansavimą, ar rūpinasi tik savo politine karjera ministerijoje? O mums, pedagogams, rūpi vaikas. Suprasdama, kad mitingais ir raštais nieko nelaimėsiu, tiesiog todėl ir važiuoju į kaimo mokyklą – kad padėčiau užaugti ne tik kūrybingiems, bet ir Lietuvą garsinantiems piliečiams. Mano pamokose jie mokosi kalbėti lietuviškai ir tą puikiai daro. Ačiū jų tėvams, kad jie nori vaikus matyti Lietuvos aukštosiose mokyklose.
O Jūs iki tol kada nors buvote pagalvojusi apie pedagogo darbą? Nebaisu buvo? Vis tiek tai gana nauja sritis Jums, ar ne?
Na, kaip pasakyti… Aš labai daug metų dirbau su vaikais – pedagoginis darbas man tikrai nėra svetimas. Tiesiog visada atsirasdavo protingų direktorių, kurie manyje tai įžvelgdavo. Taip nutiko daugiau kaip prieš 40 metų legendinėje moksleivių stovykloje „Žilvitis“, Karklėje.
Mano mama irgi yra pedagogė. Kadangi vaikystėje dažnai sirgdavau plaučių uždegimu, vasaras leisdavau prie jūros, Klaipėdoje. Ir būtent ta stovykla išgelbėjo mano sveikatą. Ten mane pastebėjo Bronius Kalvaitis, kad esu labai judri, bendraujanti ir pasiūlė mano mamai, kuri irgi ten dirbo, leisti man dirbti vadove, o vėliau paaukštino į auklėtoją. Taip ir „užsikabinau“ su pertraukomis dirbdama pirmo ir antro būrio auklėtoja.
Kai karantinas viską apvertė ir gyvenimo aplinkybės privertė, vienos mokyklos direktorės pasiūlymas dirbti teatro mokytoja, pradžioje išsigąsdino, bet po to prisiminiau, kad turiu patirties stovykloje. Labai džiaugiuosi, kad esu atsigimusi į a.a. tėtį, kuris buvo labai bendraujantis. Todėl, gavusi pasiūlymą dirbti teatro mokyja, prisiminiau, kad mano kursiokė Rūta Rutkauskaitė, dabar Knystautienė, taip pat dirba teatro mokytoja. Išdrįsau paprašyti jos pagalbos, kad paaiškintų, kaip tai yra daroma, kokia pamokos struktūra, ką reikia daryti per teatro pamoką, nes iki tol teatro režisieriai mane režisavo, o dabar aš turėjau tai daryti pamokoje (juokiasi). Ji man davė užduočių pavyzdžių, padrąsino: „Asta, tu tikrai tą turi“. Rūtos žodžiai mane labai motyvavo. Man buvo labai svarbi vaikų reakcija į mane, nes po Seimo narės darbo viešoje erdvėje man buvo priklijuota labai daug etikečių. Vaikai dar kartą man įrodė, kad jie yra angelai. Jie neturi išankstinių nuostatų, jie jaučia širdimi. Jei jaučia falšą – nepriima, o jei esi griežtas ir teisingas – myli. Kartais mokytojai klausia: „Kodėl tas vaikas pas mus visai nesiklauso, o pas tave – dirba, klauso?“ Sakau: „Todėl, kad aš su juo atvira. Sakau tiesiai – tu tingi, tu meluoji. Bet tu gabus. Darykim kitaip“.
Beveik kiekviena mano pamoka prasideda tuo, kad visi turi garsiai pasakyti: „Aš esu talentingas“. Ir to pakanka, kad vaikas noriai eina į pamoką, nes jis pasijunta ypatingu, ko norisi kiekvienam žmogui.
Gražu.
Aš pati buvau labai judrus vaikas. Ir tik poros mokytojų dėka išlikau tokia – autentiška, su temperamentu, charakteriu, kūrybiškumu. Labai džiaugiuosi, kad kartais pakviečia pravesti pamokų „Šešių pojūčių“ teatro studijoje, kurią įkūrė Gabrielė Kodytė. Ir suaugusieji, ir paaugliai būna patenkinti, kai dirba kartu su manimi. Mane šie užsiėmimai taip pat įpareigoja pravesti juos kuo įdomiau, todėl reikia prisiminti ir savo patirtį – pantomimą, kurią lankiau Klaipėdoje, Žvejų rūmuose, aktorinius trenažus, kuriuos studijavau Klaipėdos fakultetuose ir Muzikos ir teatro akademijoje.
Vaikus priimu kaip asmenybes ir teatro pamokose dėstau kaip „suaugusiems“ – nesvarbu, ar tu pirmokas, ar penktokas. Jie – ne lėliukai. O kai pasijunta asmenybėmis, scenoje jaučiasi kaip tikri aktoriai. Jei jūs pamatytumėt, ką daro penktokai, šeštokai – kokie aktoriniai etiudai, kokia fantazija, persikūnijimai, džiaugsmas: „O Viešpatie, aš tai padariau!“ Bet svarbiausia – jų drąsa jiems patiems.
Ne kiekvienas suaugęs taip drįsta. O dabar visur kalbama apie „pardavimų meną“, viešą kalbėjimą, partnerio poveikį – aš viską tą nuoširdžiai duodu vaikams.
Tai, ką Jūs paminėjote, šiais laikais ypatingai svarbu ne tik vaikams, bet ir suaugusiems; kai technologijos viską užvaldo, vis sudėtingesnė užduotis tampa viešas kalbėjimas, gyvas bendravimas…
Taip, todėl per repeticijas labai akcentuoju: „Čia tavo scenos partneris“. Po kiekvieno etiudo ar pratimo jie turi atsisukti vienas į kitą – dažniausiai dar ir tie, kurie tą dieną susipykę, ir paspausti vienas kitam ranką. Jie turi tai daryti, nes žino, kad Asta lieps paduoti vienas kitam ranką ir susitaikyti (juokiasi). Teatras, kaip aš jiems ir sau sakau, – stebuklas. Jis pirmiausiai atskleidžia talentus, ne tik aktorinius – tuos, kurių gal net pats bijo pripažinti arba visai nežinojo.
Man labai jautru, kai matau, kaip vaikas su autizmo požymiais nuostabiai susidoroja su tekstu, susikaupia, gerai jaučiasi scenoje. Tada suprantu, koks tai unikalus stebuklas yra teatras. Ir labai gaila, kad ne visos progimnazijos ar gimnazijos turi teatro pamokas, nors kiekvienos mokyklos, tarybos sprendimu, jas galėtų įtraukti. Viskas priklauso nuo mokyklos administracijos, direktoriaus požiūrio.
Mokytojos pastebėjo, kad dėl teatro pamokų vaikai pradėjo laisvėti, geriau išmoksta eilėraščius, lengviau parodijuoja mokytojus per mokytojų dieną, drąsiau išreiškia savo nuomonę. Atrodo, toks paprastas dalykas – viena pamoka per savaitę. Bet tai gali padaryti perversmą vaiko ugdyme. Žaviuosi, kaip „Medeinos“ gimnazijos dailės mokytoja Goda Gujienė pasakė: „Mes, mokytojos, kuriame žmogų“. Ir tikrai – ne pataikaujame, ne lyginamės, o kuriame.
Pastebite skirtumus tarp valstybinio ir privataus sektoriaus?
Taip. Privačiose mokyklose jaučiama finansinė motyvacija – mokinys yra pajamos. Valstybinėms kaip tik dažnai trūksta dėmesio, valdžios motiniško požiūrio, nors jos ir formuoja visuomenės pagrindą. O mes, pedagogai, tiesiog dirbam kasdieninį sunkų savo darbą. Ir mokslo metų pabaigoje vaiko žvilgsnis, kuris tampa drąsesnis – tai mano atlygis.
Asta, bet tikriausiai yra kita problema – net jei mokyklos administracija ir nori turėti teatro pamoką, – trūksta mokytojų ar net tokių aktorių kaip Jūs, pasišventusių ir pedagoginiam darbui… Pavyzdžiui, Lentvario pradinė mokykla turi nuostabią režisierę Angelę Šakalienę, kuri turi ne pamoką, bet būrelį – teatro studiją „Fėja“.
Jei gyvenimas taip susidėlios, kad Angelės būrelį ir mano pamokas naikins, tai gal mes su Angele ir susivienisim vardan vaikų labo. Turiu patirties dirbdama Seimo Švietimo ir kultūros komitete, kur įsitikinau, kad dažniausiai priimami sprendimai yra teoriniai, o kai aš esu praktikė, žinau, kiek daug teatras gali duoti, jei jis būtų integruotas ir į kitas pamokas, pavyzdžiui, į literatūrą, istoriją. Užuot „kalus“ istorines datas, suvaidinkim Žalgirio mūšį klasėje ir visi įsidėmės, kelintais metais jis įvyko. Pavyzdžiui, girdėjau siūlymą vaikams skaityti per pertraukas, nes, supransk, jie per mažai skaito. Rimtai? Ar jūs pietų pertrauką norėtumėt praleisti dirbdami? Mokykla tampa kaip gladiatorių stovykla. Dvyliktokai išprotėja nuo nežinomybės – nuolat keičiamos taisyklės, kriterijai, įsakymai. Kartais atrodo, kad sistema yra skirta sistemai, bet ne žmogui. Ir tuomet kyla klausimas – kam ji reikalinga?
Mokytoja A. Baukutė Paluknio „Meideinos” gimnazijoje pristato spektaklį. Stanislovo Samosionoko nuotr.
Esu ne tik aktorė, mokytoja, ne tik mama, bet ir močiutė. Noriu gyventi, kurti išsilavinusioje Lietuvoje, kuri baigiasi ne tik sostinėje, matant, kaip mažos kaimo mokyklos tyliai nyksta. Jų vietoje – dar viena parduotuvė, bet ne darželis ar kultūros centras.
Taip, situacija iš tiesų labai liūdna, kad ir kiek mokyklų valdžia kartais besistengtų…
Klausiu vaikų: kiek spektaklių matėt? Jie sako: „Tik tą, kur jūs darėt“. Ir viduj aš džiaugiuosi – bent tiek. Bet taip neturi būti. Mokykla kaime – tai šviesulys: mažiau nusikalstamumo, mažiau narkotikų, visi pažįsta ir padeda vieni kitiems. O valstybė? Kabinetai ir gražūs politiniai pažadai. Kiekviena politinė partija vis žada daugiau darželių, kultūros centrų, bet realiai net stadiono nepabaigia.
Asta, koks buvo jausmas ir kokios reakcijos, kai pradėjote dirbti Paluknio mokykloje? Vis tiek esate žinoma aktorė. Ar nebuvo taip, kad tėvai pradėjo vaikus į teatrą vesti tikėdamiesi ir su Jumis susitikti, žvaigždę „pačiupinėti“, pabendrauti?
Žinot, kartais kaip tik tai ir žeidžia… Kai kurie tėvai manęs nė karto nėra matę, nė karto nepriėjo ir net savo vaikų ugdymu nepasidomėjo. Ir tai rodo, kad kai kuriems tėvams tiesiog nerūpi, nes viską, suprask, už juos turi padaryti gimnazija – jie net pasakų vaikams prieš miegą neskaito. Artėjant šventei ar spektakliui, tokiems tėvams sakau: „Nupirkite juodas kelnes ir baltus marškinukus, o ne treningus ir juodas timpas“. Tai va toks ir yra kaimo mentalitetas. Ir tada visi sako: „Išeikime iš komforto zonos“.
Kad būtų išmintingesni švietimo sprendimai gimnazijoms, siūlau kiekvieną penktadienį ministerijos darbuotojams važiuoti į kaimo mokyklas ir pravesti po vieną pasirinktą pamoką. Tada įsitikintų, kaip viskas atrodo realybėje. Nes, kai esi arti žmonių, tada nebereikia rėkti ir stebėtis, kas ką išrinko. Kiek valstybė investuoja į tuos žmones? Nes švietimas – tai didžiulė jėga. Kultūringas žmogus valstybei taupo pinigus. Bet problema ta, kad kultūringas ir mąstantis žmogus – neparankus.
Kai pamatau vaikų akis ir norą suprasti teatro paslaptį, tai dar noriu dirbti pedagoginį darbą. Prieš pamokas trečiokai mane visada nustebina – kokį baltą šokoladuką prie kavos atneša, o viena mergaitė net suklijuotą knygutę apie mane parašė. Nuoširdumas – tai reta vertybė. Būna skaudu, kad atiduodama širdį, uždirbi tik mokesčiams. Ir tų mokesčių ne mažėja, o daugėja. Būdama pati daugiavaikė mama, labai lepinu kitų daugiavaikių mamų vaikus moksleivius – skaitydama pasakas, priglausdama, per Kalėdas visiems išdalindama po saldainuką, nes žinau, kad mama vaikams yra labai svarbu – tai yra šiluma, paguoda. Gaila, kad mes esame pasekmių valstybė, kai nusižudio daugiavaikė mama, tada susimąstome, kaip ji išgyvena iš daugiavaikei mamai skiriamų išmokų, nes kainos kyla, o išmokos lieka tokios pat kaip ir prieš kelerius metus. Neišlaikė. Ir tada, kai matau tuos kaimo vaikus, žinau, kad jų mamytės gal nespėja, gal neturi galimybių… Tai tada aš jiems skaitau pasakas. Dirbu su jais.
Tikiu, kad ir mano judresnį sūnelį kažkuri kantri mokytoja ugdo. Mes tarsi nematomu būdu vieni kitiems atiduodam duoklę.
Jūsų pačios visi vaikai mokėsi arba mokosi Vilniuje. O kodėl ne Trakuose? Tikiuosi, ne per daug kišuosi…
Ne, viskas gerai. Tiesiog taip susiklostė – nuo pirmos klasės pradėjom Vilniuje, ten ir tęsėm. Be to, pati kiekvieną dieną važiuoju į Vilnių dirbti. Visi mano vaikai lankė arba lanko Balio Dvariono dešimtmetę muzikos mokyklą. Vyriausias, kuriam šiemet trisdešimt, baigė klarnetą, dukra – fleitą, kitas sūnus – septynerius metus mokėsi groti klasikine gitara. O mažiausias, keturiolikmetis, dabar lanko aštuntą klasę – mokosi fortepijonu.
Taip pat visi lankė ir dailės pamokas, o ketvirtasis dabar lanko Vienožinskio dailės mokyklą. Ji man yra ypatinga. Ten nuostabūs, gabūs dėstytojai. Dukra ten mokėsi keramikos ir tapybos. „Seiminis“, trečiasis sūnus, nelinkęs labai į menus, jis lanko Muay Thai. Kiekvienas mano vaikas turi turėti popamokinę profesionalią veiklą. Žodžiu, jie visi ugdomi ir per profesionalų meną, ir per profesionalų sportą.
Beprotiškai patinka grįžti į Trakų rajoną, į šį nuostabų gamtos kampelį, aš jį labai myliu. Kai įvažiuoju į namo teritoriją, išgirstu gerves, kai per Motinos dieną lyja, galiu sau leisti po skėčiu išsikepti šašlyką. Mano relaksas yra šiltnamis ir daržas. Vis bandau užauginti pomidorus, paprikas, agurkus, krapus būdama miestietė, bet tik taip jaučiu tikrą gyvenimo skonį.
Kaip ir minėjau, penktadienais važiuoju į kaimo mokyklą ne tik mokyti, bet ir pati mokausi iš vaikų. Pavyzdžiui, kai pirmokas prieš mane nusižiovauja, sakau: „Danai, bet tu šaunuolis, tingi, bet atėjai į pamokas, – žiūri jis į mane nustebęs. – „Ir aš, ir Asta tingi, bet va, atsikėliau, atvažiavau, nes žinau, kad tu ateisi“. Atsakymas būna visų vienodas: „Aha“. Visi juokiamės ir mokomės vienas kitam padėkoti už gerumą ir užsispyrimą. Jei pamatau, kad prieš pamoką yra mergaitės susipykusios, jos privalo susitaikyti ir būtinai jas pagiriu sakydama: „Jūs, vaikai, mokat atleisti greičiau nei suaugusieji“.
Esu gimusi katalikiškame krašte ir labai didžiuojuosi, kad esu tikinti. Ir ta frazė iš Evangelijos – „Ką padarei vienam iš mažiausiųjų, tą padarei man“, – man labai svarbi, nes mane tai moko būti gyvenime išmintingesnei. Todėl ir stengiuosi ne tik dėl vaikų, bet ir dėl savęs. Man svarbu, kokios kokybės mano siela paliks šį pasaulį. Todėl tyliai ir ramiai dirbu mikroskopinį darbą – kuriu žmogų.
Labai gražiai pasakyta, Asta. O beje, kaip pasirinkote gyvenimą Trakų rajone? Juk jūs pati – net iš uostamiesčio.
Taip, esu absoliuti klaipėdietė. Labai džiaugiuosi, kad laiku išvažiavau, bet ir labai ilgiuosi Klaipėdos. Klaipėdos neištrauksi iš savęs – nėra mėnesio, kad nepagalvočiau: „Dieve, kaip noriu prie jūros. Viena. Pabūti viena – kopos, termosiukas, ramybė…“ Bet ne visada pavyksta. Vis dar turiu pareigą – užauginti du paauglius. O mano sūnų ugdymas dabar – mamos pareiga numeris vienas.
Labai žaviuosi tomis mamomis, kurios, net pervargusios, ne tik pagalvoja: „O ką mano vaikas veikia po pamokų? Ar jis ugdosi?“, bet dar nuveža ir parveža.
Kai gyvenau Vilniuje, prie Riomerio universiteto, Baltupių bendrabučiuose, gimus dukrytei, o sūnui besiruošiant į pirmąją klasę, gyvenant viename kambaryje, jaučiausi klaikiai, nes man visada buvo svarbu, kad vaikų poreikiai būtų suderinti. Pirmokui reikėjo erdvės mokytis, o dukrai net kampelio nebuvo.
Tada ir pradėjau dairytis gyvenamo būsto. Kaip tik tuo metu savivaldybė paskelbė, jog imant banko paskolą vienišoms mamoms, pritaikomos mažesnės palūkanas. Draugai pasiūlė atkreipti dėmesį į skelbimą, kad Trakų rajone parduodama žemė su namu. Palyginau buto Vilniuje ir namo Trakų rajone kainas ir pamačiau, kad jos beveik nesiskiria. Pasirinkau namą, nes namas man – slapta svajonė. Visos vaikystės vasaros prabėgo pas močiutę Raseiniuose, pas tėčio mamą. Aplinkiniai sakydavo, kad esu į ją atsigimusi – tokios dvi pasiutusios. Tas vaikystės serbentas, šviežiai nupjautos žolės kvapas, agurkų auginimas, uogienių virimas… Bet labiausiai šildo atmintis: žiema, šalta, močiutė atneša kibirą anglių, aš prisiglaudžiu prie pečiaus nugara, ir mes kalbamės. Na geresnio jausmo nėra.
Matyt, tas pasąmoningas noras – gyventi savo name – ir nugalėjo. Nes aš jautrus žmogus. Man nemalonu stebėti, ką daro kaimynai, kas su kuo, kokia mašina… Aš blogai jaučiuosi. O dabar – beveik du hektarai, o šalia – kultūringa jauna šeima. Mes vieni kitiems netrukdom.
Va – čia mano Paryžius. Ir kiekvieną rytą, kai išleidžiu šunį į lauką, jaučiu to gryno oro pilnatvę. Nuostabu, kai nereikia jo vesti į lauką – galiu tiesiog atidaryti duris: „Eik, Damute, kur nori, dviem hektarais naudokis, mažyte“.
Ar ne per sunku kasdien Jums ir vaikams važinėti į Vilnių?
Taip, tai reikalauja pastangų – 35 kilometrai į vieną pusę, 35 – atgal. Turiu viską pasiruošti iš vakaro. Nėra tokio žodžio kaip „pamiršau“.
Vaikai irgi išmoko: sporto apranga – sudėta, dailės reikmenys – vietoje, fortepijono gaidos – sukrautos. Viskas iš vakaro, tai yra disciplina, prie kurios pripratau. Man net sunkiau Vilniuje – ten man trūksta oro. Esu išlepinta gamtos. Ir džiaugiuosi, kad save taip lepinu.
Pavyzdžiui, ryte sakau: „Visi keliamės – pusryčiai“. Dažniausiai blynai – dideli, kaip jie mėgsta. Su grietine, uogiene – kaip tik nori. O po to sakau: „Vyrukai, darbai!“ Ir jie jau skaldo malkas – nes gavome dovanų tokių kelmų. Aš geriu kavą ir žiūriu – vyrai dirba. Vienam – 14, kitam – 16. Ir darbštūs.
Pats tas – garą nuleisti skaldant malkas.
Taip! Paerzina vienas kitą, pasibėgioja, pavaikšto. Bet man svarbiausia – kad jie grynam ore, ne prie technologijų, neslampinėja šaligatviais, nesvarsto, ar eiti į „Magdaką“, ar ne.
Jei žmogaus smegenys neužimtos darbu ar svajonėmis, tada atsiranda vietos priklausomybėms. Kompanijoms, bet kam. Man sako: „Asta, tu vargsti“. Ne, nevargstu. Jei tas mano „Paryžius“ – beveik kaip visa Lietuva, tai kodėl gi ne?
Asta Baukutė. Asmeninė nuotr.
Ir žinote, kas džiugina? Anksčiau, kai važiuodavau į Vilnių, kelias būdavo tuščias. Dabar – kamščiai! Turiu net atsisukti, pažiūrėti, kas atvažiuoja, nes daug vilniečių statosi namus užmiestyje. Reiškia, žmonėms rūpi grynas oras.
O grynas oras – tai, kuo aš kvėpuoju kasdien. Atidarau langą – pušynas. Plaunu indus ar gaminu valgyti – matau mišką…
Kiek teko „gūglinti“, Asta, visi Jūsų vaikai, išskyrus Vakarį, atrodo labai užsislaptinę – nei socialiniuose tinkluose, nei šiaip kur nors viešojoje erdvėje… Čia jų pačių sprendimas nesidemonstruoti kaip žinomos mamos vaikams, ar vis dėlto – Jūsų įtaka?
Tai mano įtaka. Jie puikiai žino – kai užsidaro durys, aš esu tiesiog Asta, jų mama, draugė. Jokių „mano mama žvaigždė“, nors anksčiau tokių pagundų būdavo, ypač kai dirbau su Šapranausku – tada buvo ta tikra karjeros viršūnė: „Auksiniai svogūnai“, televizijos laidos, Jaunimo teatre spektakliai… Bet vaikams primindavau: „Prašau prisiminti, pirmiausia – aš – moteris, mama, o tik po to žvaigždė. Tai – tik darbas“.
Man garsus žmogus yra ne tik aktorius ar atlikėjas, lygiai toks pat vertingas yra meistras Batvys, kuris turi auksines rankas, ar ponas Vytukas, kuris atvažiuoja man padėti, jei paprašau. Arba mano kaimynai – unikalūs trys broliai: Andrius, Giedrius ir Valdas. Aš, pavyzdžiui, nesuprantu apie traktoriuką, kuriuo pjaunama žolė, bet jie viską sutvarko – ir aš kaifuoju pjaudama. Tai va – jie man yra žvaigždės. Mes visi esame vieni kitiems žvaigždės. Kai einame į parduotuvę ir mane sustabdo žmogus – visada apsikabinsiu, padėkosiu. Anksčiau vaikai piktindavosi: „Mama, negali praeiti?“ O aš sakau: „Ne, negaliu. Tai – mano žiūrovas. Pasakė man komplimentą ir aš dėkoju. Ir jūs turite išmokti dėkoti“.
Mano mama Baukienė sako: „Nėra blogų vaikų, yra blogi pedagogai. O kaip tu, Astut, susikalbi su vaikais?“ Atsakau: „Sakau tiesą, mamyt“. Baisiausia, kai tėvai nenori pasakyti tiesios, kad neįvyktų konfliktas ir pataikauja vaikams. Bet vaikai juk tikrina suaugusius: „O noriu, kad šitą nupirktų, dar ir naujausią iPhone‘ą, tingiu mokytis, gal tegul rašinėlį parašys…“ Dabar dar DI (dirbtinis intelektas) namų darbus padaro! Bet kaip tavo smegenys, tavo neuronai?
Dirbant pedagoginį darbą supranti: gyvenimas visiems duos – ir vargo, ir džiaugsmo, ir bado, ir turto, ir išdavysčių. Ir pats išduosi. Klausimas tik – kaip reaguosi? Ar išmoksi atgailauti? Kaip sureaguosi į gyvenimo pamokas?
Dabar „Medeinos“ gimnazijoje pastatėme spektaklį „Bičiulystė“ pagal „Mažąjį princą“ ir integravome į spketaklį M.K. Čiurlionio kūrybą. Galiu valandų valandas žiūrėti į jo paveikslus, klausyti simfonijos „Miške“, įžvelgti jo filosofiją ir kosmosą. Tai ypatingas mūsų tautos turtas – pasaulinio lygio kompozitorius ir dailininkas. Vaikams primenu, kas yra teatras, kad jis jungiantis daug meno šakų – dailė, scenografija, muzika, literatūra ir jūs mano teatro pamokose turite kalbėti profesionaliai – užeiti už kulisų, nuleisti uždangą, sustoti tam tikroje mizanscenoje ir jie tai žino. Sakau: „Aš profesionalė. Ir bus labai negražu, jei savo būsimas žmonas ar vyrus vesite į Operos ir baleto teatrą kaip į pasimatymą ir nežinosite, kas yra afiša“.
Dabar kartu su dailės mokytoja Goda sukūrėme afišą – pas mus kiekviena afiša kaip meno kūrinys. Ir visada kabinama koridoriuje. O viskam palaiminimą duoda nuostabus direktorius Vytautas Gustas. Jis nesikiša į menus. Žino – Asta gali ir supykti, ir džiaugtis, bet svarbu, kad įvyktų spektaklis. Žaviuosi jo nuostabiomis charakterio savybėmis, o labiausiai už tai, kad jis yra atviras. Pastebėjau, kad jam, kaip direktoriui, svarbiausia kūrybingas mokinys ir teatro pamokas jis labai palaiko.
Kalbant apie Jūsų sūnų Vakarį – jis, kaip suprantu, atlieka kilnią misiją: yra Lietuvos kariuomenės savanoris, fotografas? Ar teisingai „išgūglinau“?
Taip. Jis dirba, turi karininko statusą.
Ir kaip Jums, kaip mamai – nebaisu toks sūnaus pasirinkimas tapti karininku, ypač tokiais neramiais laikais?
Labai baisu. Bet jis užsispyręs – pasakė: „Aš ginsiu tėvynę“. O aš jau ir močiutė! Stebiu, kaip gražiai jis derina darbą su kūryba, kaip jo žvilgsnyje svarbiausia – gyvybė, bet kartu ir moralė. Aš labai didžiuojuosi savo sūnumi. Ir dukra – ji baigė marketingą Vytauto Didžiojo universitete. Visada mane vaikai palaiko. Yra dėmesingi anūkai, aplanko mano mamą, savo močiutę. Mėgstame kartu nueiti į spektaklius, kartu švenčiame šeimos šventes. Džiaugiuosi, kad dukters vyras Martynas, nuostabus žmogus. Jie praeitą vasarą susituokė ir šventė pas mane vestuves. Galvodama apie vestuvinę dovaną vaikams, pagalvojau, jei dirbu Palukny, kur yra aerodromas, tai kodėl vaikų iš Trakų neatskraidinus į kiemą su minikoperiu? Ačiū Dievui tilpo tryse – dukra, jos vyras ir liudininkas, kuris filmavo. Man buvo labai smagu matyti juos laimingus, nes jiems tai buvo netikėta dovana. Net asmeninėse šventėse jaučiasi tas Paluknio kvapas (juokiasi).
Ir dabar, kai penktadieniais dukra pasiima savo brolius – mano sūnus – turiu laiko sau pailsėti. O kai suvažiuoja visi pas mus į namą (namas didelis, 300 kv. m.) žiūrėdama į juos iš šono, jaučiu didžiulę palaimą. Kai visi suvažiavo per Mamos dieną pagalvojau: „Dievuliau, keturis vaikus pagimdžiau“. Kartais burnoju ant savęs – čia lašinukas vienas, kitas… Bet kokia dovana tas mano kūnas! Kiekvieną išnešiojau, maitinau pati, be mišinukų. O dabar, kai jie ūgtelėjo, vienas kitą palaiko, pasitaria, bendrauja, nebijo saviironijos. Man bus ramu į juos žiūrėti iš viršaus. Bet vis, kaip mama, primenu – nebijokit iš savęs pasijuokt. Nesusireikšmint – taip smagu!
Bet Jūsų Vakaris, kaip ir Jūs pati, moka pritraukti dėmesį, o kartais gal tiesiog taip sukrenta kortos, kad nori nenori, bet jis ateina savaime. Sakydama tai, turiu minty, kad jis Lietuvos sporto universitetą baigė ir diplomą atsiėmė kaip tik tuo metu kaip ir krepšininkai broliai Darjušas ir Kšyštofas Lavrinovičiai, disko metikas Andrius Gudžius. Tačiau visa tai vainikavo dar ir viešos piršlybos širdies draugei, o dabar jau ir žmonai Simonai Radzevičiūtei…
Mano antroji santuoka – ta gyvenimiška pamoka – mane daug ko išmokė. Aš atsiprašiau vaikų – tai buvo mano klaidos, mano kelias. Pirmasis vyras – Vakario ir Gintarės tėtis – nors ir išsiskyrėm, bet buvau laiminga, kad jie turėjo tokį tėtį. Priklausomybė pakišo koją, bet siela jo buvo graži, gera ir talentinga. Mes gi visos įsimylim dėl kažko, ar ne? Buvom kursiokai studijuodami Klaipėdos fakultetuose, kai mokiausi renginių organizavimo, vestuvių vedimo… Ir Vakaris, ir Gintarė tikrai paveldėjo geriausias tėčio savybes.
O ta sūnaus drąsa, kai pasipiršo… Aš galvoju: kodėl mus visus taip sukvietė? Atsivežiau mamą iš Klaipėdos, net buvęs vyras buvo pakviestas… Žiūriu – Vakaris nervinasi, nepusryčiavo, klausia: „Mama, dėti petnešas ar kaklaraištį?“ Sakau: „Vakari, ką nori, tą dėk – juk diplomą gauni!“ O paskui supratau, kodėl jis taip jaudinosi – pasipiršo! Viešai pasakė: „Aš tave myliu“.
Ot drąsus! Visada savo trim bernams sakau: „Vyras yra ne žodis, o vyriškas veiksmais“. Vakaris tą ir padarė. Net Lavrinovičiams, kurie irgi tuo metu gavo diplomus, buvo netikėta. Baukienė, kuri šalia sėdėjo, šūktelėjo ranka prisidengus burną: „Jėzau, pinigų nėra vestuvėms“. Atsakiau: „Mam, jų visada nėra – čia juk meilė!“ Spontaniškai susiorganizavom šventę – nuėjom į Laisvės alėjoje esančią kavinę, ten pirmąkart susipažinau su marčios tėvais. Kokie jie nuostabūs – iš Marijampolės rajono, inteligentiški, gražūs. Iki šiol bendraujam – per Velykas, gimtadienius… Ačiū jiems, kad jie lepina mane! Rasele, jūs net neįsivaizduojat, pas kaimyną su karučiu važiuojam, mane įsodina kaip į „karietą“, Ramondas (sūnaus uošvis) ir važiuojame pasiimti špižinį puodą plovui. Tada suvoki, kad karjera nėra svarbiausia gyvenime, nes ji nei ašarų nenubrauks, nei žvakutės uždegs. Uždegs tik artimieji: vaikai, anūkai.
Asta, nepaisant visko, ką patyrėt, dabar gyvenat, atrodo, savo aukso amžių – meilėj, darnoj, vidinėj ramybėj. Ir aš Jums to linkiu dar daugiau. O jūs – ko sau palinkėtumėt?
(ilga pauzė) Viską, ką paminėjot, pasiekiau pati. Ir tik vieno sau noriu palinkėti – nepamiršti už viską dėkoti. Ir tiems, kurie man gera padarė, ir tiems, kurie bloga, nes jų dėka įgijau gyvenimiškos patirties. Ir nesigailėti, kad gyvenime neskyrei daugiau laiko tam, ką greitai prarandi ir kas yra brangu. Prieš pusmetį palaidojau geriausią savo draugę. Jai buvo tik 47. Sveika, graži, elegantiška, mano Olečka. Džiaugiuosi už save, kad kiekvieną jai žinutę rašiau su meile ir pagarba ir niekad negailėjau komplimentų. Jei susitikdavom – švęsdavom plačiai. Mūsų vertybės buvo vienodos, mylėjom gyvenimą. Ji buvo ne tik verslininkė, bet ir išmintinga pašnekovė, atvira draugė – daug ko iš jos išmokau, o netikėta jos mirtis priminė, kad ir man liko mažiau. Sutikti sielos draugę – tai būna labai retai. Sau noriu palinkėti – nebijoti senti oriai. Nes su amžiumi pradedi sau priekaištauti: oi, čia raukšlė, raukšlelė, nuskilęs dantukas, žilas plaukas… Koks skirtumas! Svarbu – kūno ir sielos sveikata eitų vienu keliu. Artėjant „aukso amžiui“ pradedi atsirinkti – kur nori eiti, kur nenori, su kuo bendrauti ir su kuo nebendrauti. Eiti tam, kad tave nufotografuotų, kad kažkokiame žurnale išspausdintų? Ar man to reikia? Užtenka, kad artimieji ir aš žino, kad aš esu laiminga. Turiu ir svajonių – 80-ies metų atsistosiu ant banglentės. Jei Dievas leis sulaukti, noriu pamatyti savo pratęsimą – proanūkius. To linki sau ir Jums.
Kalbėjosi Rasa JAKUBAUSKIENĖ
Palikite komentarą