Rūta Neniškienė, „Lietuviško baro“ redaktorė

Šį kartą „Lietuviškame bare“ – kovo 21-ąją surinkusiųjų į Tarptautinės poezijos dienos renginį Trakų bibliotekoje eilėraščiai. Apsilankiusiųjų eiles papildė muzika – susibūrė nedidelis, bet jaukus dalyvių ratelis.

Miglė Bitkevičiūtė pristatė naująją poezijos knygą „Šviesos gijos“ („Vitae Litera“, 2025 m.), Vanda Martinš duš Reiš pasidalino Vytauto Mačernio vertimais į baltarusių kalbą ir eilėraščiu apie Mačernį, Algirdas Almantas atgabeno naujų eilių, Zita Aniulienė prisiminė Onuškį – 2024-ųjų Mažąją Lietuvos kultūros sostinę, Teresė Zolotuchinienė paskaitė eilių apie Velykas ir sudainavo dzūkišką dainą, Rūta Neniškienė pasidalino vertimais iš anglų kalbos ir savo eilėmis, įžanginį žodį literatų palaikymui tarė redaktorius Juozas Vercinkevičius. Savo kūrybos dainomis renginį papildė Matas Pavilionis. Visų įdėmiai klausiusi dailininkė Aleksandra Korytčenko savo rašytinę kūrybą žadėjo pristatyti kitame susitikime. Ji mums dovanoja specialiai šiai publikacijai nutapytą autorinį darbą „Diena-Naktis“. Kviečiame susipažinti su autorių kūryba ir linkime prasmingo Atvelykio.

***

Miglė Bitkevičiūtė

Apsnigo žemę vėl trumpam,

Sustingus laukiu vėjo…

Tai jis mane tolyn nuneš,

Kur saulė pilna mėlio.

*

Tik ten, gyvybės sūkury,

Pajusiu meilės galią,

Dainuojanti laisva širdy,

Skrajosiu su drugeliais.

*

Sužeist manęs nebegalės,

Net aršios vėtros, sniegas.

Tik medžiai obuoliais kvepės,

Žiedai pripildys gėriu.

*

Apsnigo žemę vėl trumpam,

Sustingus laukiu vėjo…

Tai jis mane tolyn nuneš,

Palikdamas danguj šešėlį.

…

Nuostabūs obelų žiedai…

Taip širdį maloniai vilioja,

Seniai šio grožio nematei,

Bitelės dūzgia, medų vis nešioja.

*

Nuostabūs obelų žiedai…

Baltumas žiedlapiais alsuoja,

Taip kvepia laimė atspindžiais,

Slapčiausią norą sugalvoja.

*

Nuostabūs obelų žiedai…

Pripildo sielą nektaru palaimos,

Kai lauki tyliai vakarais,

Žydėjimo savy, nerūpestingos meilės.

Vanda Martinš duš Reiš

Вітаўтасу Мачэрнісу

Сядзіба… Лета… Ля вакна – Паэт,

І водар ночы прагна цягнуць грудзі.

Над галавой – ў бязмежнай маўкліні Сусвет.

Кругом – нябачныя палі каханай Жмудзі.

Бог не паспеў яшчэ Зямлю стварыць.

Ліюцца зорак бляск і шэптаў пералівы…

Як цяжка голасам Быцця загаварыць!

Стаіць Паэт журботны і маўклівы.

А час, як конь, узвіўся на дыбкі

І знікла недзе, расцяклося цела…

Жыццё і смерць душы, заціснутай ў лубкі, –

Кароткі бляск у міргу абмярцвелым.

Vytautui Mačerniui

Vertimas iš baltarusių kalbos

Sodyba… Vasara… Ir jis prie lango stos.

Nakties dvelkimą godžiai trauks krūtinė.

Tik Visata be galo tyli virš galvos,

Aplink – nematomus laukus išskleidus Žemaitija.

Nespėjo Dievas Žemės dar sukurt

Ir liejasi žvaigždžių blizgėjimas ir trelės.

Buities balsu kalbėti taip sunku…

Poetas stovi skausmą nutylėjęs.

O laikas nekantrus pakilo kaip arklys,

Ir dingo pamažu, ištirpo kūnas…

Įstrigo siela – saulė ar mirtis –

Akimirkai užšalus blyksnis trumpas.

Algirdas Almantas

Gražus eilėraštis

Parašyki man gražų eilėraštį,

Ilgai lauktą –

Kas vakarą rytą,

Išsvajotąjį meilės eilėraštį

Man vienai

Ir tik man parašytą.

Iškalbingųjų žodžių melodiją

Ne tik lūpos – širdis ją dainuotų

Sielos džiaugsmo

Ir meilės harmoniją

Šimtus kartų

Kartotų kartotų…

Norų ir darbų dermė

Aš jau jį girdėjau,

Aš jau jį mačiau.

Ko draikais lyg vėjas,

Gal prieik arčiau.

Ir aš taip norėjau,

Gal dar ir daugiau,

Bet… norų netesėjau,

Juos veltui iššvaisčiau.

O kaip aš galėjau…

Savy netilpau,

Tiek visko turėjau –

Nūn basas likau.

Kur raktą saugyklos padėjo?

Iš patirties šį kartą žinau:
Nuo seno jau šitaip derėjo,

Kai norai prie darbo arčiau.

Zita Aniulienė

Dainuoju Lietuvą

Dainuoju Lietuvą…

Daina vilnija papieviais, kloniais ir miškais,

Tarytum audžia šilko giją

Motulė tyliai vakarais.

Ji plaikstos vėjyje, ilgėja

Lengvai plevena virš galvos

Žiedais pražysta pinavijų,

Lelijos žiedu prie tvoros.

Šakojas ąžuolais, pakvimpa liepom,

Beržais linguoja ant kalvos

Ir aidu atgalios sugrįžta vardas –

Brangiausios žemės Lietuvos.

Galima visai nedaug norėti

Geltonai, mėlynai pražydo pievos.

Nurimo po žalia skraiste laukai,

Svaiginančiai kvepėjo rūtos, ievos,

Aguonos kėlė galvas išdidžiai.

Daugybė žvilgsnių mėlynų lydėjo

Važiuojančius ar einančius keliu,

Širdis į dangų kilo ir spurdėjo

Nuo grožio ir vilionių nebylių.

Sustok, pažvelki į rasotą žolę,

Žvilgsnius sutiki žydinčių gėlių

Tegu tave kasdien vilioja toliai

Tik neužmiršk sugrįžti šiuo keliu.

Sugrįžti, vėl šalikelėj sustoti,

Įkvėpt gimtinės oro įstabaus,

Nurimt, prisėst ir nieko negalvoti,

Klausytis vėjo, saulės ir dangaus.

Išgirsti, kaip gėlelės ims šnabždėtis,

nustebintos ramiu žvilgsniu žmogaus,

kad galima visai nedaug norėti

Tik lopinėlio Žemės ir Dangaus.

Sustok, pažvelki į rasotą žolę,

Žvilgsnius sutiki žydinčių gėlių

Tegu tave kasdien vilioja toliai

Tik neužmiršk sugrįžti šiuo keliu.

Teresė Balkutė-Zolotuchinienė

Pasaulio ramstis

Žmogus – pasaulio ramstis

Tad kurkime žmoniją.

Išnyks kaip senas šlamštas,

Kurs pranešimo bijo.

Ne karo reik bijoti,

Karų jau šitiek buvo.

Gyvenkim. Nesustokim.

Protingai kurkim būvį.

Kas turtai be žmogaus,

Ir kam jie reikalingi?..

Sukurk pirmiausia žmogų:

Juk esame protingi.

Kas vyras be moters,

Ir moteris be vyro?..

Tai tik silpna puselė,

Kuri kaip mat sudyla.

Tad kurkime žmoniją

Drauge su duota meile.

Lai mūs dvasia atgyja,

Kurdama žmogų naują.

Prisikėlimas

Sklando džiaugsmas begalinis,

Laimė veržias iš krūtinės:

Jėzus Kristus prisikėlė –

Visą gyvastį prikėlė.

Kelia žemę, kelia šilą

Liauną gluosnį ir karklyną,

Kelia visą augmeniją

Visa visata atgijo.

Čiulba ulba vyturėlis,

Ankstų rytą prisikėlęs.

Kviečia kelti ir artoją,

Jau pavasaris atjoja.

Meiliai krykštauja antelė,

Vėl vaikučių būrį peri,

Žaidžia, džiaugiasi vaikai,

Šypsos Dievas iš aukštai.

Margučius visi ridena –

Taip jau įprasta nuo seno.
Per Velykas žmonės džiaugias

Šios šventos dienos sulaukę.

Matas Pavilionis

Nors man tik šešiolika

Nors man tik šešiolika,

Kiek daug veidų aš mačiau,

Kad svarbiausių žmonių užmiršau –

Pirmos meilės, senelių, tėvų.

Nors man tik šešiolika,

Vaikystės namų nebeturiu.

Tik apleistas daugiabutis,

Tik daugiabučio griuvėsiai.

Nors man tik šešiolika,

Kiek daug krintančių

žvaigždučių mačiau,

Bet tikriausiai mano draugai

jas pamatė pirmesni,

Nes jų nėra šalia.

Nors man tik šešiolika,

Dar du mėnesiai iki septyniolikos,

Jau pražilusi barzda,

O visi draugai – senoliai.

Nors man tik šešiolika,

Jaučiuosi kaip trisdešimt šešerių.

Jau praplikusi galva

Ir šviesos nebematyt.

Rūta Neniškienė

Amy Lowell (1874–1925)

Vertimas iš anglų kalbos

Sode

Trykšdamas iš akmens vyrų lūpų

Ir išsiliejantis po dangaus žydryne

Tvenkiniuos kraštais granito,

Kur vilkdagių kojelės braido,

Šlama jas glostant vėjui,

Vanduo pripildo sodą judesio

Vidury nupjautų vejų tylumo.

Drėgme alsuoja paparčiai olose akmens,

Sruvenant ir taškantis fontanams

Marmuriniams, pageltusiems nuo pertekliaus vandens.

Teškendamas žemyn nuo laiptų samanom tamsių

Vanduo, jis krenta

Aplinkui viskas gaudžia

Nuo gurgėjimo ir bėgimo

Nuo šuoliavimo, gilaus ir šalto murmesio.

O aš troškau nakties ir tavęs

Norėjau išvysti tave tvenkiny

Baltą ir švytinčią, vandeny sidabro gijom

Nakties aukštam skliaute

Alyvų kvapui apsunkus nuo ramybės.

Naktis, vanduo ir tu, savajam

Baltume, mauduolė!

Mirę skolininkai

pavargusios miestelio bibliotekininkės eilėraštis

Štai čia – moksleivių kortelės

matai – 5–12 klasės

į biblioteką neprisiviliosi

visi dabar su mobiliaisiais

nebent ateis privalomos literatūros.

Toliau – jaunimas

išsivažinėję studentai

sugrįžta per savaitgalius ir atostogas.

Na ir kas per jaunimas šiais laikais?

Vienas skaito privalomą literatūrą,

ko nespėjo 12-oje klasėje.

Už jų rikiuojasi kultūros

ir medicinos darbuotojai

(kodėl viename skyriuje,

ar neatskiriame kūno ir sielos operacijų?)

inteligentai-saviveiklininkai.

Išduoda sau knygas arba ateina

liežuviu pamalti.

Arčiau – svečiai

jie tik vasaromis atvažiuoja

pagulėti prie ežero

pavartyti meilės romanų

kai kurie išvažiuoja:

štai viena ukrainietė

nuviliojo mokytojos vyrą norvegą,

gyvena dabar abu Kaune.

Pagaliau – skolininkai

ieškok nepametęs

knygų, laikraščių ir gyvenimų

reikia skambinti, pavartyti, pačirškinti.

Už jų – mirę skolininkai

net po baigties skolingi

giminaičiams – už laidotuves

tėvams – už auginimą

mokytojams – už auklėjimą

darbdaviams – už nenudirbtus darbus

vaikams – už nebaigtus statyti namus

kaimynams – už peraugusias gyvatvores

tokie velniškai visiems skolingi

nespėję laiku numirti…

Nepasislėpsite po chrizantemų smarve

nesulįsite į urnas

jūsų neprislėgs

sunkūs granitiniai antkapiai

dar ant lentynos kažkada

gal 2016 metais

užslėpėt knygą

kurios negalime surasti

nurašyti, atpirkti

esame bejėgės

nes kas ten įrašyta

jau per amžius

bus arba nebus (į)skaityta.

Aleksandra Korytčenko