Eglės Gineikės nuotr.
Rasa Pavilionienė, Trakų istorijos muziejaus kultūrinės veiklos skyriaus komunikacijos specialistė
Trakų istorijos muziejus, saugantis materialius valstybės atminties sluoksnius, savo veiklomis vis dažniau atsigręžia ir į tai, kas neapčiuopiama, bet ne mažiau svarbu. Į kalbą. Į žodį. Į ryšį, kuris kuriamas arba gali būti nutraukiamas vienu sakiniu.
Vienas iš praėjusių muziejaus edukacinių renginių jaunimui tapo ne istorijos pamoka tradicine prasme, o patyriminė kelionė po kalbą kaip nematerialų paveldą. Be apibrėžimų, be sąvokų iš vadovėlių. Per patirtį, balsą, bendrą veikimą. Muziejaus svečiai – TVDG septintokai.
Šiandien, kai laikas tarsi pasitraukia ir tampa fonu, o centre lieka žmogus, vis aiškiau matyti, kaip dažnai vienas su kitu nesusikalbame. Ryšiai palaikomi iš įpročio, artumas kartais gimsta iš baimės dėl vienatvės, o individualumas patogiai paslepiamas po prisitaikymo sluoksniais. Tokiose situacijose ima ryškėti grynumo, tikrumo, autentiškumo poreikis. Ir kalba tampa viena iš erdvių, kur tas tikrumas gali būti atpažintas ir išsaugotas.
Muziejaus renginio metu dalyviai buvo kviečiami patirti kalbą kaip gyvą, nuolat kuriamą procesą. Per bendradarbiavimą, per klausymąsi, per bandymą išgirsti ne tik žodį, bet ir balsą. Praktinės veiklos leido pajusti, kaip intonacija, tempas, tylos pauzė keičia žodžio prasmę ir jo poveikį kitam. Tai tapo patirtimi, kuri ne pamokė, o leido suvokti.
Svarbi edukacijos dalis buvo pažintis su pirmąja spausdinta lietuviška knyga. Ne kaip istoriniu faktu, o kaip liudijimu, kad kalba visais laikais buvo sąmoningas pasirinkimas ir atsakomybė. Paskaitoje – pranešime Trakų istorijos muziejaus istorikas, edukatorius Aleksandras Krivošeinas jaunuolius supažindino su Martyno Mažvydo parengta knyga, laikytina išskirtiniu reiškiniu lietuvių tautinės kultūros istorijoje. Ši knyga žymėjo lietuvių kalbos perėjimą iš šnekamosios į rašytinę, literatūrinę pakopą. Mažvydo „Katekizme“ aptinkamos pirmosios grožinės, pedagoginės, muzikinės ir verstinės literatūros užuomazgos. Kartu pateikiami ir gramatikos pradmenys – raidynas bei pirmieji fonetikos terminai. Visuomeninės minties raidai yra svarbūs moralinio, socialinio ir religinio (protestantiško) pobūdžio aiškinimai, pamokymai ir paliepimai. Lietuvos sąsajas su europietiškąja kultūra išryškinanti knyga buvo skirta liaudžiai, bet kartu akcentavo valdančiųjų sluoksnių atsakomybę ir iškėlė elitui esminius įsipareigojimus.
Buvo pristatyta ir pirmoji spausdinta lietuviška knyga, parengta Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – Mikalojaus Daukšos „Katekizmas“. M. Daukša, kaip vienas iškiliausių lietuvių raštijos pradininkų, aktyviai plėtė žodžių prasmes, kūrė naujadarus, populiarino ankstesnių rašytojų geruosius pavyzdžius. Būtent jis įtvirtino literatūrinėje kalboje tokius žmogaus gyvenimo raiškos įvardijimus, kaip „mokytojas“, „skaitytojas“, „abejojimas“, „įkvėpimas“, „nusižeminimas“, „privalomas“ ir kitus. Daukša labai prisidėjo prie lietuvių literatūrinės kalbos kūrimo, ugdymo ir plėtotės, kartu demonstruodamas reikšmingą kūrybinį potencialą.
Kiekvienas dalyvis taip pat išbandė lino raižinio atspaudo techniką ir pasigamino atviruką – asmeninį, apčiuopiamą ryšį su kalba kaip paveldu. Kūrybines dirbtuves vedė Trakų istorijos muziejaus edukatorius, keramikas Lukas Šilinskas. Pasak menininko – lino raižinys, iškiliaspaudės grafikos technika, artima medžio raižiniui. Ant linoleumo lakšto specialiais rėžtukais ir peiliukais išraižomas piešinys, kuris vėliau padengiamas dažais ir atspaudžiamas popieriuje. Kad atspaudas nebūtų veidrodinis, piešinys, ypač tekstas, turi būti raižomas atvirkščiai. Kūrėjas pirmiausia apgalvoja galutinį vaizdą, tuomet eskizą perkelia ant linoleumo ir tik tada pradeda kruopštų raižymo procesą.
Minint lietuvių kalbos dienas, pasirinkta išraižyti „Katekizmo“ – pirmosios lietuviškos knygos – viršelį. Nors lino raižinio technika atsirado gerokai vėliau nei Martyno Mažvydo laikai, ji artima senosioms spaudos technologijoms, siejamoms su Johanneso Gutenbergo išrastu spaudos būdu. Jaunuoliams buvo pasiūlyta ne tik susipažinti su technika, bet ir patiems atsispausdinti „Katekizmo“ viršelio reprodukciją, tarsi pasigaminant atviruką lietuvių kalbos dienai.
Renginys buvo užbaigtas emocingu uždarymu, kuris leido įvardyti patirtį, pasidalinti pojūčiais ir išgyventi bendrystės jausmą. Ne deklaratyvų, o tylų, atsirandantį tada, kai žmonės bent trumpam ima girdėti vieni kitus.
Tokios muziejaus iniciatyvos stiprina jaunų žmonių pilietiškumą, ugdo atsakomybę už gimtąją kalbą ir primena, kad paveldas nėra tik tai, ką galime pamatyti, apčiuopti. Kartais jis gyvena balse, žodyje, sakinyje ir drąsoje kalbėti savaip.
Palikite komentarą