Giedrė Jurevičienė, Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui. Asmeninė nuotr.
Artėjant Tarptautinei mokytojų dienai, norisi ne tik tarti nuoširdų „ačiū“ visiems mokytojams, bet ir sustoti akimirkai – prisiminti tuos, kurie paliko ryškų pėdsaką mūsų gyvenimo kelyje. Man viena iš tokių asmenybių – Giedrė Jurevičienė, buvusi mano klasės auklėtoja, lietuvių kalbos mokytoja, o šiandien – Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui.
Būtent ji – šilta, reikli ir įkvepianti – pirmoji pamačiusi manyje tai, kuo pati dar nedrįsau patikėti. Jos pasitikėjimas, paskatinimas ir padrąsinimas padėjo man atrasti savąjį kelią – žurnalistiką. Tokie mokytojai tampa ne tik žinių nešėjais, bet ir tiltais į svajones.
Kalbamės su Giedre ne tik apie profesinį kelią, meilę lietuvių kalbai, knygoms, bet ir apie Lentvarį – miestą, kuriame ji gimė, augo, mokėsi, o šiandien kuria švietimo istoriją. Šis pokalbis – ne tik apie mokytoją, bet ir apie žmogų, kuris tyliai, bet tvirtai palieka pėdsakus kitų gyvenimuose.
Mokytoja, kalbamės su Jumis rugsėjo pirmąją, kuri švietimo bendruomenei lyg Nauji metai, ką Jums reiškia rugsėjis?
Kiekvienam mokytojui rugsėjo pirmoji – svarbi diena. Tai ir džiugi šventė, ir rimto darbo pradžia. Pažįstu mokytojų, jau seniai išėjusių į pensiją, jie sako, kad ir nebedirbant mokykloje širdis suvirpa rugsėjo 1-ąją. Man ši rugsėjo 1-oji trisdešimta. Jubiliejinė. Ir kartu tokia pat svarbi kaip ir visos buvusios. Džiugi nuotaika, jaunatviškas šurmulys, jaudulys. Tai bendruomenės diena, gera visus matyti.
Ar pasiilgote mokinių?
Žinoma, juk jie ir yra ta jėga, verčianti nuolat tobulėti, ieškoti, dirbti. Džiaugiuosi savo mokiniais. Ir esamais, ir buvusiais. Smagu matyti jų pasiekimus, augimą, sėkmę. Ypač džiugu, kai aplanko buvę mokiniai. Tada supranti, kad dirbai ne veltui, kad padėjai užaugti žmogui. Man svarbūs jų pasiekimai, gera savo mokinius tiesiog sutikti, matyti ir prisiminti daugybę kartu praleistų valandų. Sutinku savo mokinių, dirbančių įvairiose srityse. Didžiuojuosi jais.
O kaip Tarptautinė mokytojų diena, kuo ji Jums ypatinga?
Mokytojų diena – tai diena, kada galvojame apie mokytojus, dėkojame jiems, sveikiname. Ir nesvarbu, kiek mums metų, mes prisimename savo mokytojus. Mokytojas – labai svarbus žmogus kiekvienam iš mūsų. Dėkoju visiems savo mokytojams už tai, ko išmokėte, už tai, apie ką paskatinote pagalvoti. Mokytojui Mokytojo diena – tai profesinė šventė. Tą dieną peržvelgiu savo patirtį, dėlioju taškus ir keliauju laiku. Malonu, kai matai, kad ir mokiniams ta diena svarbi. Jų žodžiai ir šypsenos įkvepia ir lieka širdyje. Ir ne tik Mokytojo dieną ištarti žodžiai lieka su tavimi, jie saugo, kad nepavargtum. Mokytojui, kaip ir gerai pamokai, labai reikalingas grįžtamasis ryšys.
Kodėl pasirinkote pedagogės kelią? Kas Jūsų pasirinkimui turėjo įtakos?
Kiek atsimenu, visada norėjau būti mokytoja. Kai buvau maža, susodindavau visus turimus meškiukus ir kiškučius, išdalindavau jiems knygutes ir ,,mokydavau“. Galbūt įtakos turėjo ir tai, kad giminėje iš motinos pusės buvo ne vienas mokytojas. Mano seneliai dirbo tuometinėje Prienų Žiburio gimnazijoje: Kazimieras Žagrakalys mokė istorijos, o Petronėlė Žagrakalienė buvo dailės ir technologijų mokytoja, močiutės sesuo dirbo pradinių klasių mokytoja vienoje Kauno mokyklų.
O kodėl būtent lietuvių kalba, o ne koks nors kitas dalykas?
Mokykloje vienodai gerai sekėsi ir lietuvių kalba, ir matematika. Lankiau įdomiosios matematikos būrelį, dalyvavau matematikos olimpiadose, lietuvių kalbos konkursuose. Tuometinės švietimo ministerijos buvau apdovanota III laipsnio diplomu už sėkmingą dalyvavimą respublikiniame mokinių skaitymo kultūros konkurse. Matematiką supratau, bet labiau prie širdies buvo lietuvių kalba, labai mėgau skaityti, rašyti bei kurti. Be to, tais metais, kai baigiau vidurinę mokyklą, Vilniaus Pedagoginis Institutas (VPI) rinko ,,auksinį“ lietuvių kalbos ir literatūros studijų kursą – be konkurso ir papildomų egzaminų priėmė abiturientus, baigusius mokyklą su pagyrimu – apdovanotus aukso arba sidabro medaliu. Kadangi baigusi Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinę mokyklą gavau sidabro medalio apdovanojimą, tai kelias ir pasisuko taip, kaip turėjo būti. Niekada nesigailėjau savo pasirinkimo.
Sakoma, jog lietuvių kalba yra viena sunkiausių pasaulyje. Jūsų nuomone, ar iš tiesų ji tokia sudėtinga?
Man ji neatrodo sunki (šypsosi). Yra daug sunkiau išmokstamų kalbų, kurių sandara labai skiriasi nuo lietuvių kalbos. Lietuvių kalba labai graži, skambi ir turtinga.
30 metų vienoje darbovietėje, Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijoje, – Jums yra daug ar mažai?
Į šį klausimą nėra vieno atsakymo. Ką reiškia daug ar mažai? Kai suskaičiuoji ir įvardiji, kad prabėgo trisdešimt metų, atrodo, kad labai daug. Kai atsisuki atgal ir prisimeni detales, atrodo, kad viskas ką tik buvo.
Beje, Jūs ne tik dirbate M. Šimelionio gimnazijoje, bet joje ir mokėtės, ją ir baigėte. Tad Jums ši mokykla – tarsi antrieji namai…
Taip, tikrai. Baigiau šią gimnaziją, kai ji buvo dar vidurinė mokykla, čia atlikau praktiką, kai studijavau VPI, čia pradėjau dirbti ir dirbu iki šiol. Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazija man labai sava ir artima.
Niekada nekilo noras kažką keisti, t.y. dirbti nebūtinai pedagoginį, bet, pavyzdžiui, redaktorės, stilistės, korektorės ar kitokį darbą?
Ne, nekilo.
Man lietuvių kalbos pedagogas kažkodėl visada asocijuojasi su žmogumi, kuris labai myli knygas, mėgsta jas skaityti. Bet tikriausiai net ir šiuo atveju reikėtų atskirti du lietuvių kalbos pedagogų tipus – „gramatinį“ (jei taip galima pavadinti), kuris labiau dėmesį kreipia į klaidas, kalbos tikslumą; ir literatūrinį, kuris mažiau teikia reikšmės klaidoms, bet daugiau – turiniui, jo pateikimui. Prie kurių Jūs pati save labiau priskirtumėte?
Pirmenybę teikiu Jūsų vadinamam ,,gramatiniam“ tipui, nes tai pagrindas. Vaikas turi pirmiausia išmokti rašyti be klaidų. Turinys, kūryba – jau kitas lygmuo. Nors iš tikrųjų šie du tipai eina kartu koja kojon, vienas negalimas be kito. Juk neparašysi įdomios knygos nemokėdamas rašyti, reikšti minčių.
Giedrė Jurevičienė. Asmeninė nuotr.
Kad jau prakalbome apie literatūrą ir knygas, kokias knygas labiausiai mėgstate skaityti? Gal turite mėgstamą autorių, knygą?
Kai buvau studentė, skaitymas buvo tapęs darbu, reikėjo labai daug ir greitai skaityti, mokytis, buvo perskaityti visi svarbiausi lietuvių autorių kūriniai, daugybė užsienio rašytojų knygų. Dabar skaitymas – tai poilsis ir malonumas, labiausiai mėgstu skaityti Lucindos Riley, Noros Roberts, Kristin Hannah, Karen Swan ir kitų autorių romanus. Paskutinė skaityta knyga, kuri paliko gilų įspūdį yra Abraham Verghese romanas ,,Vandens pažadas“. Vienas pagrindinių šios knygos veikėjų kalba, kad žavisi knygomis, nes jų kūrėjai rašė jas, kad mes skaitytume, pažintume pasaulį ir gyventume geriau bei gražiau. Man atrodo, kad šie žodžiai atskleidžia skaitymo esmę.
Pedagogo darbas nėra lengvas – daug streso, įtampos, kasdienių iššūkių… Kaip pailsite po darbo dienos, t.y. ką veikiate laisvalaikiu, kokių pomėgių turite?
Kaip jau minėjau, daug skaitau. Be to, mėgstu auginti gėles, turiu rožyną ir kitokių gėlių, sodą. Prižiūrėdama augalus pailsiu, atsipalaiduoju. Šaltesniais vakarais mėgstu megzti. Kaip sako mano vyras, užsiimu mezgimo terapija, labai padeda (šypsosi). Daug šiltų emocijų suteikia mano šuniukas Mauris, pasivaikščiojimai ir bendravimas su juo – geriausias poilsis.
Mokytoja, grįžkime į praeitį. Dalis „Trakų žemės“ skaitytojų prisimena Jus kaip šviesaus atminimo Lentvario kilimų fabriko direktoriaus Vinco Bagdzevičiaus dukrą. Tad, kaip suprantu, gimėte ir užaugote Lentvaryje – esate tikrų tikriausia lentvarietė. Kaip, Jūsų požiūriu, keitėsi Lentvaris nuo tada, kai jį prisimenate, iki šių dienų? Ar esate savo gimtojo miesto patriotė?
Taip, tiesa, esu tikrai tikrų tikriausia lentvarietė. Prisimenu Lentvarį labai įvairų. Dabar gražiausias miesto laikas. Daug inovacijų, miestas tvarkomas, prižiūrimas, vis gražėja.
Kokia buvo Jūsų vaikystė, t.y. kokią Jūs ją prisimenate? Gal tėtis Jus pasiimdavo į kilimų fabriką, kur mėgdavote, o gal kaip tik nepatikdavo Jums ten leisti laiką?
Mano vaikystė buvo puiki. Ačiū už ją tėveliams. Gaila, kad abu jau iškeliavę amžinybėn, amžinąjį jiems atilsį. Tėvai man davė labai daug – meilę, pagrindines vertybes, pasaulio suvokimą. Tėtis tikrai mane pasiimdavo į kilimų fabriką, žinojau visą gamybos procesą, kas ir kaip daroma, kaip atsiranda kilimas. Daug laiko praleisdavau žaisdama Tiškevičiaus parke ir laukdama, kol baigsis mamos darbo laikas, kad galėtume kartu eiti namo. Kaip dabar matau: lygiai 17 val. atsidaro visos durys ir darbuotojai eina namo. Klevų alėja būdavo pilna žmonių. Labai daug prisiminimų, susijusių su saviveiklos kolektyvais. Kilimų fabriko saviveiklos ir kultūros klubas, buvęs antrame administracijos pastato, t.y. Tiškevičiaus rūmų, aukšte buvo labai išplėtojęs savo veiklą. Čia vyko estradinio ansamblio repeticijos ir pasirodymai, veikė estradiniai ir liaudies šokių būreliai vaikams, jaunimui, senjorams, chorai. Lankiau šokių būrelius, turėjome nuostabią vadovę Rimą, liko patys geriausi prisiminimai. Darbuotojų, ir ne tik darbuotojų, vaikai turėjo ką veikti kilimų fabrike.
Ir pabaigai: kokį Lentvarį Jūs, kaip lentvarietė, matytumėte arba norėtumėte matyti ateityje?
Viskas kinta. Keičiasi kartos. Kinta ir miestas. Labai džiaugiuosi esamais miesto pokyčiais. Smagu viešojoje erdvėje skaityti vilniečių pasisakymus, kad Lentvaryje yra vienas puikiausių paplūdimių, kad čia yra kur pasivaikščioti ir smagiai praleisti laiką. Miesto apylinkės pildosi nuosavų namų kvartalais, atsikelia naujų žmonių, kurie nelabai ir žinojo, kas tas Lentvaris, bet, matyt, lieka patenkinti, jei renkasi netoliese apsigyventi. Tokį ir norėčiau matyti Lentvarį – augantį, besiplečiantį, pilną galimybių jaunimui, ir, žinoma, prižiūrimą ir tvarkomą miestą.
Mokytoja, labai dėkoju Jums už šiltą pokalbį ir nuoširdžiai linkiu tokių mokinių, kuriais galėtumėte didžiuotis ir drąsiai sakyti: „Tai buvo mano mokinys“.
Ačiū, Rasa. Galiu visiems skaitytojams su meile pasakyti: Tai buvo mano mokinė! 😊
Kalbėjosi Rasa JAKUBAUSKIENĖ
Palikite komentarą