Dr. Karina Firkavičiūtė, Lietuvos karaimų kultūros bendrijos pirmininkė

Dar spaustuvės dažais kvepianti Halinos Kobeckaitės ir Karinos Firkavičiūtės knyga „Tarnystė tautai buvo jo gyvenimas. Vyresnysis dvasininkas Mykolas Firkovičius /1924-2000/” (VU leidykla, 2026, 560 psl.) spalio 3 d. buvo pristatyta Lietuvos karaimų bendruomenei.

Sutiktuvėse taip pat dalyvavo ir kalbėjo buvęs Tautinių mažumų ir išeivijos departamento generalinis direktorius, dabar LR Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkas ambasadorius Remigijus Motuzas, dabartinis Tautinių mažumų departamento direktorius Dainius Babilas, knygos kalbos redaktorė doc. Regina Venckutė, Lietuvos totorių bendruomenės atstovė prof. Tamara Bairašauskaitė, buvęs Mykolo Firkovičiaus bendradarbis architektas Artūras Blotnys, Trakų bibliotekos direktorė Dovilė Bagdonavičienė, Dr. Aleksandro Dubinskio sūnus Adamas Dubinskis (Lenkijos karaimų paveldo fondas). Visi kalbėjusieji pabrėžė vyresniojo dvasininko Mykolo Firkovičiaus nuveiktų darbų svarbą ir pažymėjo, kad jų aprašymas knygoje atskleidžia ne tik vieno žmogaus darbus, bet ir aktyvią visos bendruomenės veiklą saugant istorinį paveldą, kalbą ir papročius. Ypač buvo akcentuota knygos kaip istorinių šaltinių reikšmė, nes knygoje spausdinama daug originalios Mykolo korespondencijos, t.y. laiškų, kurių šiais laikais jau rašoma žymiai mažiau.

Svarbiausius šios knygos bruožus labai išsamiai savo kalboje apibūdino Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininkas, Azerbaidžano ir Lietuvos rašytojų sąjungų narys, lietuvių literatūros vertėjas Mahiras Gamzajevas. Jam sutikus, spausdiname pasisakymo tekstą.

PASISAKYMAS MYKOLO FIRKOVIČIAUS PAVELDUI SKIRTOS KNYGOS SUTIKTUVĖSE¹

Günaydın, abajly Karaj dostlarym! Mień astry bijaniam biugiuń bunda – Karajlarnyn nėje

kionia baškientinda Trochta – siźnińbia birliktia bolma da siźni juriaktiań salamlama da kutlama. (kar. – Labą dieną, broliai karaimai! Aš labai džiaugiuosi būdamas šiandien drauge su jumis čia karaimų sostinėje Trakuose ir galėdamas jus iš visos širdies pasveikinti.)

Mieli knygos autoriai – ambasadore Halina Kobeckaite ir daktare Karina Firkavičiūte, gerbiami renginio organizatoriai, broliai ir seserys karaimai, garbūs svečiai!

Man šiandien labai malonu dalyvauti šios išskirtinės knygos, skirtos vienam iš iškiliausių Lietuvos karaimų kultūros ir dvasinio gyvenimo šviesulių – vyresniojo dvasininko Mykolo Firkovičiaus – sutiktuvėse.

Knygos autorės į šį fundamentalų veikalą įtraukė ir mano kalbą, pasakytą 2018 metais, minint karaimų kultūros bendrijos atkūrimo 30-metį. Tame tekste aš pasakojau ir apie mūsų kalbines diskusijas su šviesios atminties Mykolu Firkovičiumi. Todėl šiandien nenorėčiau kartoti tų prisiminimų. Į knygą noriu pažvelgti per visiškai naują – istorinę, visuomeninę ir kultūrinę prizmę, išskirdamas keturias svarbiausias jos savybes:

1. Knygos mokslinis tikslumas, šeimos archyvas ir unikali liudijimo misija

Didžiausias šios monografijos unikalumas – tai jos autorės. Jos yra Mykolo Firkovičiaus šeimos narės. Jos ne šiaip parašė biografinę knygą apie Firkovičiaus veiklą ir jo nuveiktus darbus savo tautos labui. Autorės įamžino Lietuvos Atgimimo ir Sąjūdžio laikotarpio istorinius procesus ir lemtingus įvykius, kurių tiesioginėmis liudininkėmis buvo ir kuriuose kartu su Mykolu pačios dalyvavo. Remdamosis asmeniniame Mykolo archyve išsaugota medžiaga, jos sukūrė gyvą Lietuvos karaimų bendruomenės visuomeninį-politinį bei kultūrinį metraštį.

Šia prasme knygos faktų tikslumas, autentiškumas ir nuoširdumas įgyja gilią akademinę vertę, kurios analogų pasaulyje rasime labai mažai.

Nors mūsų subjektyvi atmintis bėgant laikui blėsta, dokumentų atmintis yra amžina. Ši knyga ateities kartoms ir jauniems tiurkologams pateikia ne šiaip prisiminimus – tai unikalus archyvinės medžiagos rinkinys, gyvas pastarojo meto Lietuvos istorijos liudijimas. Būtent todėl šis kūrinys taip pat yra neatsiejama Lietuvos valstybingumo istorijos dalis.

2. Penkiakalbystė ir multikultūrizmo fenomenas

Monografijoje visi laiškai skelbiami originalo kalba. Šiuo požiūriu knyga yra unikali, nes joje rasime tekstų penkiomis kalbomis – lietuvių, lenkų, anglų, rusų ir karaimų. Tai atspindi visos Lietuvos karaimų bendruomenės narių daugiakalbystę, kartu išsaugant ir savo gimtąją kalbą. Tai ne šiaip kalbų polifonija, tai – kultūrų tarpusavio pagarba ir puikus multikultūrizmo modelis šiandieniniam pasauliui.

Kažkada mes su Mykolu Firkovičiumi bendravome savo gimtosiomis kalbomis – jis karaimiškai, o aš azerbaidžanietiškai – ir taip tiesėme dvasinį tiltą. Šiandien šis tiltas gavo akademinį pripažinimą ir patvirtinimą šios knygos daugiakalbystės koncepcijoje.

3. Mykolo Firkovičiaus ateites vizijos šiuolaikinis paveldas

Savo laiku su Mykolu Firkovičiumi diskutavome apie jo rengiamus vadovėlius ir maldaknyges. Jis puikiai suprato, kad kalbos saugojimas yra ne tik praeities išlaikymas, bet ir ateities kūrimas. Šiandien aš galiu liudyti, kad jo pasodintas dvasinis medis, šiame mokyklos pastate, kuriame mes esame susirinkę, duoda vaisius – čia prabyla jaunoji karta.

Pirmaisiais savo gyvenimo Lietuvoje dešimtmečiais, o ypač prieš kokius dvidešimt ar dvidešimt penkerius metus stebėjausi vienu reiškiniu. Mačiau, kad daugybė karaimų intelektualų, net tie, kurie neturėjo humanitarinio išsilavinimo ir dirbo visiškai kitose srityse, rašė knygas apie karaimų istoriją, kalbą bei religiją. Procentiškai, lyginant su bendru bendruomenės narių skaičiumi, tokių autorių buvo stulbinamai daug. Tiesą sakant, tuomet kai kurių leidinių akademinis lygis, švelniai tariant, reikalavo tobulinimo, ir tai mane nuoširdžiai stebino.

Tačiau šiandien aš tuo visiškai nesistebiu. Bėgant metams supratau, kad tie žmonės pirmiausia norėjo praktiškai įrodyti esantys karaimiškų vertybių nešėjai. Jie troško įnešti savo indėlį – padėti savo plytą – į šventos kalbos ir istorijos šventyklos išsaugojimą. Supratau, kad karaimų noras išsaugoti gimtąją kalbą ir perduoti ją ateities kartoms yra ne šiaip siekis, o kraujyje ir genuose užkoduotas tautinis instinktas!

Būtent šios kalbinės ištikimybės dėka Lietuvos karaimų išlikimo ir gyvenimo istorija yra kur kas daugiau nei vienos etninės grupės išgyvenimo svetur pasakojimas – tai didingas ir nenutrūkstamas tiurkų kultūros kelias, jau daugiau nei 600 metų besitęsiantis šiose žemėse, Lenkijoje ir pačioje Europos širdyje. Lingvistiniais ir etnokultūriniais aspektais šį istorinį karaimų paveldą norėčiau prilyginti vienai svarbiausių ir reikšmingiausių tiurkybės atšakų Didžiajame šilko kelyje Europoje. Šios unikalios jungties dėka tiurkų kalba ir kultūra gyvena bei įkvepiančiai alsuoja pačiame Europos centre.

4. Nauji Azerbaidžano, Lietuvos ir karaimų bendrystės puslapiai

Man, pirmiausia kaip Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos atstovui, dalyvavimas šios knygos pristatymo renginyje turi ir gilią simbolinę prasmę.

Viena iš šios knygos autorių yra Pasaulio karaimų Lietuvoje plakanti širdis, iškili asmenybė, nešanti karaimų kultūros naštą ant savo pečių, pristatanti tiurkų tautų vertybes gintaro krašte bei puoselėjanti jas kartu su lietuvybe – diplomatė ir visuomenės veikėja Halina Kobeckaitė. Savo veikla 2001–2004 metais, kuomet Ji buvo Lietuvos ambasadorė Azerbaidžane, įrašė reikšmingą puslapį Lietuvos ir Azerbaidžano tarpvalstybinių santykių istorijoje. Atstovaudama Lietuvos valstybei Turkijoje, Azerbaidžane ir Uzbekistane, Ji neabejotinai aukščiausiu lygiu naudojosi savo oficialiais įgaliojimais. Tačiau negalime pamiršti, kad šiame regione Ji turėjo dar vieną – neoficialų, dvasinį, bet nepaprastai stiprų lingvistinį mandatą! Šį mandatą Jai suteikė ne valstybė, o per amžius Lietuvos žemėje skambėjusi gimtoji karaimų kalba, kurią Jai perdavė jos tėvai.

Kalbant apie šią knygą, noriu atkreipti dėmesį į lenkų profesoriaus Tadeušo Kowalskio metaforą. Jis yra pasakęs, kad per amžius išsaugota karaimų kalba – tai tarsi „mažas inkliuzas gintare“. Už šių žodžių slepiasi gili lingvistinė tiesa: kitaip nei daugelis kitų tiurkų kalbų, būtent Lietuvos karaimų kalba, gyvuodama toli nuo kitų tiurkų arealų, patyrė mažiausią kaimynų kalbų įtaką. Ji išvengė svetimų priemaišų, stebuklingai išsaugojo savo pamatinį autentiškumą, fonetinį bei gramatinį grynumą. Ši kalba yra tarsi tyras šaltinis, atspindintis pačius pirmuosius tiurkų kalbų lobyno sluoksnius ir archajišką struktūrą. Būtent dėl šios unikalios savybės karaimų kalba jau šimtmečius traukia pasaulio tiurkologų dėmesį, o plataus tiurkų pasaulio mokslinis ir kultūrinis žvilgsnis visada krypsta čia – į Lietuvos karaimų sostinę Trakus.

Šiandien noriu pabrėžti, kad Mykolo Firkovičiaus darbų dėka Lietuvos karaimų kalba ir kultūra nėra tik sustingęs inkliuzas gintare. Tai – gyvas lobynas, pulsuojantis, kvėpuojantis ir šviečiantis visam tiurkų pasauliui, o šios monografijos autorės savo prasminga veikla išlieka šio didingo kalbos gyvybingumo puoselėtojos.

Ši knyga – tai ne tik prisiminimų rinkinys, bet ir itin vertingas etnokultūrinis estafetės perdavimas ateities kartoms. Sveikinu knygos autores ir jų asmenyje visą Lietuvos karaimų bendruomenę. Linkiu Jums ilgų, prasmingų ir kūrybingų klestėjimo metų!

Dėkoju už dėmesį! Sav bolyjiz! Birliktia bolajych! (kar. – Likite sveiki! Gyvuokime kartu!