Povilas Sigitas Krivickas

Ne vienoje auditorijoje sakiau, rašiau ir dar sykį pakartosiu, kad galiu laikyti save Nobelio taikos premijos laureatu. Nereikėtų žiūrėti į mane, lyg į nusileidusį iš Mėnulio, ar mintyse sukinėti pirštą prie smilkinio. Skubu priminti, kad tiek jūs, šias eilutes skaitantieji, tiek ir visi Lietuvos bei Europos Sąjungos (ES) gyventojai yra tos garbingiausios premijos laureatai. Juk Nobelio taikos premijos komiteto 2012 metų pranešime paaiškinta, jog taip nuspręsta atsižvelgiant į stabilizuojantį ES vaidmenį, dėl kurio iš didžiosios žemyno dalies pasitraukė karai ir įsivyravo taika.

Deja, ją vėliau grubiai sulaužė Rusija, užpuldama Ukrainą. Ir vis tiek svarbiausias ES laimėjimas, komiteto nuomone, yra sėkminga kova už susitaikymą, demokratiją ir žmogaus teises. ES veikla įkūnija tautų brolybę, tai yra, atitinka kriterijus, kuriuos Alfredas Nobelis nurodė savo testamente 1895 metais. ES – tai 21-oji tarptautinė organizacija, pelniusi apdovanojimą nuo 1901 metų. O kas yra toji ES, jei ne mes, jos gyventojai? 

Kokią košę užvirė Jungtinė Karalystė?

Europos Sąjungoje šiuo metu yra apie 450 mln. gyventojų. Europos Sąjungos dalis pasaulio bendrajame vidaus produkte sudaro apie 20 proc. pagal nominaliąją vertę Taigi Europa, santykinai lyginant su kitais, yra turtingiausias žemynas. 

Jungtinė Karalystė (JK) 2017 m. kovo 29 dieną aktyvavo Lisabonos sutarties 50-ąjį straipsnį ir pradėjo oficialias derybas dėl išstojimo iš Europos Sąjungos. Tai yra pirmoji valstybė, pasitraukusi iš Bendrijos po to, kai referendume 52 proc. britų išreiškė norą tai padaryti. Taip ir įvyko 2018 m. sausio 17 d. Prisiminkime, kad Jungtinėje Karalystėje yra per 60 mln. gyventojų. Bet jie netaps visišku minusu visai ES. Ir dar toli gražu neaišku, kaip bus su tuo „Brexitu“. Yra aukšto rango Europos politikų, kurie reiškia tikėjimą, kad JK vėl kada nors prisijungs prie ES. Jie taip pat primena, kad JK vis dar gali ir atšaukti šį apsisprendimą. ES sutartis numato ne tik išstojimo, bet ir įstojimo galimybę. 

„Kai britai išėjo pagal 50 straipsnį, vis dar liks 49 straipsnis, kuris leidžia sugrąžinti narystę ir man tai patiktų“, – sako Europos Tarybos generalinė sekretorė Thérèse Blanchet. Ar tai patiktų kitoms 27 valstybėms, ES narėms? Daugumai, atrodo, patiktų. Dėl darbo vietų, įnašų į bendrą kasą ir išmokų iš jos dydžio, nes tai, be abejo, atsilieptų ir atsilieps net pensijų bei kitiems mokėjimams ir tiems, kurie jau patys užsidirbti nebegali. O tokių ES šiuo metu yra apie 150 mln. Jie visi tebenori valgyti, gydytis ir bent kuklių malonumų. O kokios pensijos daugumai mūsų Lietuvėlėje? Aha, žinome…

„Ar stačiusiems piramides vergams Egipte buvo mokama pensija? – klausiama viename anekdote. – Ne, – O Romoje, Koliziejaus statytojams? – Irgi ne. – Dabar matote (tarytum sako didžioji valdžia), kad pernelyg sparčiai nekeldami pensijų ir nuosekliai ilgindami pensinį amžių mes vadovaujamės ilgaamže užsienio patirtimi.“  Tegul tai ir lieka tik kaip anekdotas.

Kas pirmiausia rūpi Europos senjorams? 

Mūsų žemyne santykinai daugėja pagyvenusių žmonių. Dėl to didėja įtampa surenkant lėšas pensijoms, pašalpoms išmokėti. Ką daryti? Kaip skatinti senjorų ir jaunimo bendrą veiklą ir abipusį supratimą? Paskaitykime ilgoką citatą: „Tie, kas atmeta senatvės galimybę reikštis kokioje nors veikloje, nepateikia jokių argumentų ir panėši į žmones tvirtinančius, jog vairininkas per navigaciją nieko neveikiąs, kai tuo tarpu vieni kopią į stiebus, kiti lakstą po denius, treti išsemią sutras, o šis su vairu rankose tik sėdįs sau ramus laivagalyje. Taip, jis nedaro to, kuo užsiima jaunimas, o dirba kur kas svarbesnį darbą! Ne įstanga, ne greitumu, ne kūno miklumu nudirbami svarbūs darbai, bet išmanymu, autoritetu, protu, o jie iš senatvės ne tik neatimami, bet būna net stipresni.“ 

Išmintingai pasakyta, ir dar toliau: „Lygiai kaip seni žmonės džiaugiasi jaunaisiais, apdovanotais geromis savybėmis, tai ir senatvė tų, kuriuos jaunuomenė gerbia ir myli, darosi lengvesnė, lygiai kaip ir jauni žmonės džiaugiasi senųjų pamokymais, kuriais jie būna kreipiami prie dorybių puoselėjimo, ir aš puikiai suprantu, jog ir pats jums, ir jūs man esate malonūs.“ 

Kas taip sakė? Ogi Markas Tulijus Cireronas savo “Pokalbiuose apie senatvę ir bičiulystę” likus dar 44 metams iki mūsų eros, tai yra, daugiau kaip prieš du tūkstantmečius. Mokėkime džiaugtis jaunaisiais, o ne vien jiems priekaištaukime. Mūsų amžininkas, buvęs Japonijos ministras pirmininkas Junichiro Koizumi mėgsta kartoti aforizmus iš Konfucijaus tyrinėtojo Issai Sato (1772–1859) esė rinktinės “Genshi shiroku”: “Kas mokosi jaunystėje, subrendęs nuveiks didelius darbus. Kas mokosi subrendęs, nenusilps sulaukęs senatvės. Kas mokosi senatvėje, to neįveiks mirtis.” – „Gražios melodijos griežiamos ir senu smuiku“, – sakė anglų rašytojas Samuelis Batleris. Kurkime, ką sugebame. Tai aktualu visoms kartoms, kurios dar yra šiapus Amžinybės slenksčio. 

Kaip pasiekti laimės būti drauge?

O kurgi net tolokai pagal gimimo datas nutolusių kartų sąlyčio taškai? Pirmiausia – juk gyvename tame pačiame laike. Visi tą pačią minutę ir valandą. Čia verta prisiminti Alberto Einšteino posakį: „Nesijuok iš seno, – pats toks būsi. Jei pasiseks!“ Kaip pasiekti savitarpio supratimo ir laimės būti drauge, turime trokšti visi be išimties. Tam mus turi jungti bendri siekiai, bendri pomėgiai, bendra atjauta. Ne tik jaunimo senimui, bet ir senimo jaunimui, kuris dažnai jaučia sielos tuštumą dėl patyrimo ir nuovokos stokos. Gal iš to tas patrakėliškas svaiginimasis ne tik alkoholiu, narkotikais, bet ir iki beprotybės bukinančia trankia ”bumčikų” muzika, kuri ne tik kelia agresiją, bet ir naikina smegenų ląsteles, sekina intelektą bei menkina klausą? O kai svaigalai susijungia su beprotišku automobilių greičiu, tai laimime „aukštą“ vietą Europoje pagal ratuotų mirtininkų skaičių. 

Neveltui tarptautinė organizacija AGE platform Europe, kurioje trejetą metų teko atstovauti Lietuvos pensininkų sąjungai „Bočiai“, atkreipia dėmesį į šią skaudžią Lietuvos problemą ir rimtai rūpinasi dėl reikalavimo įvesti būtiną absoliutų vairuotojų blaivumą bent iki 21 metų. Būtina iš apkvaitusių sėdusių už vairo potencialių žmogžudžių ir savižudžių atimti ne tik automobilius bei teisę vairuoti ilgiems metams, bet ir neišvengiamai tupdyti juos už grotų, kas iš jų dar liko gyvas. “Nihil similius est insano, quam ebrius”, – yra pasakęs senovės romėnų išminčius Plautas. (Niekas nėra toks panašus į beprotį kaip girtas žmogus). Ir čia vėl grįžta atmintin Einšteinas: “Du dalykai yra begaliniai – Visata ir žmogaus kvailumas; aš nesu tikras dėl Visatos”.

EUROPOS SĄJUNGOS PAGRINDINIŲ TEISIŲ CHARTIJOS 21 straipsnis skelbia: Draudžiama bet kokia diskriminacija dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, tautinės ar socialinės kilmės, genetinių bruožų, kalbos, religijos ar tikėjimo, politinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turtinės padėties, gimimo, negalios, amžiaus, seksualinės orientacijos. 34 straipsnis: Sąjunga pripažįsta ir gerbia teisę gauti socialinio draudimo pašalpas ir naudotis socialinėmis paslaugomis, suteikiančiomis apsaugą pagal Bendrijos teisės ir nacionalinių teisės aktų nustatytas taisykles ir praktiką motinystės atveju, susirgus, patyrus nelaimingą atsitikimą darbe, esant išlaikytiniu ar sulaukus senatvės, taip pat netekus darbo.

Gražios deklaracijos, bet kaip įvairiose šalyse jos skirtingai įsisąmonintos ar būna labai toli nuo tikrovės… Kiek joms įgyvendinti reikia kantrybės, atkaklumo, nepamirštant ir Valstybės turimų svertų. Šiuokart tik glaustai išvardinsime AGE platform Europe veiklos kryptis: socialinė politika; diskriminacija; pensijos; socialinė atskirtis ir skurdas; įdarbinimas; sveikata (arba tiksliau – kas dar iš jos liko); nepriklausoma buitis ir jos patogumas; mokymasis visą gyvenimą. Deja, vyresnio amžiaus žmonės diskriminuojami visoje Europoje. Pirmiausia dėl savo amžiaus. Šiai blogybei įveikti stengiamasi pasitelkti įdarbinimą ir mokymąsi, kultūrą ir švietimą. Viena šlykščiausių diskriminacijos formų – sukčių ir girtuoklių teroras prieš kaimo senukus.

Kas suteikia optimizmo?

Argi mus turi vienyti tik alus, paviršutiniški malonumai ir kruvinos sensacijos? Ką ir kaip dažnai girdime, skaitome, matome per televizijas apie mūsų pasaulinio lygio lazerių fiziką, apie stebukladarius medikus, apie mokslininkus užsienyje, apie jaunąjį matematiką, laimėjusį aukso medalį pasaulinėje olimpiadoje? Tai, atseit, kruvinomis sencacijomis atbukintai “plačiąjai visuomenei” nėra įdomu ir ne populiaru, o tuo pačiu ir neperkama. O juk žurnalistika gali būti ne vien kandančioji, bet ir guodžiančioji.

Linksmesnė tema yra apie senjorų mokymą kompiuterinio raštingumo ir per tai atsirandančias galimybes paįvairinti savo kasdienybę ar net grįžti į darbo rinką. Kaip sakė senovės romėnai, Nulla aetas ad discendum tarda (Joks amžius nevėlus mokytis). Malonu prisiminti, kad Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ iniciatyva ir rūpesčiu mūsų šalies miestuose ir rajonuose vyko kompiuterinio raštingumo kursai senjorams. Jie sulaukė didelio susidomėjimo iš beveik pusantro tūkstančio uolių žilagalvių studentų. Daugelis jų pareiškė, kad dabar gali internetu bendrauti su vaikais ir anūkais ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje bei geriau vieni kitus suprasti.

Ne nuo mūsų priklausė atėjimo į šį pasaulį data, o nuo tų, kas mus iškvietė. Net ir subrendus, prabėgus daugeliui metų, knieti kuo daugiau sužinoti apie savo pirmtakus ir palikti vertingus pėdsakus palikuonims. Todėl ypač svarbus yra šeimos archyvų (rašytinių, fotografinių, garso ir vaizdo įrašų) tvarkymas. Taip vyksta ėjimas ir į bendrąją istoriją: ji tebelieka aktuali nuo šeimos iki technologijų ir meno. Tai padeda įveikti nuobodulį ir suteikia optimizmo nelengvomis gyvenimo akimirkomis. 

* * *

Dabar pasakysiu, kam panaudota mūsų visų Nobelio taikos premija. Jos sumą (930 tūkst. Eurų) ES skyrė projektams, kuriais padedama per karus ir konfliktus nukentėjusiems vaikams. Į šį apdovanojimą įpintas ir neabejotinas Lietuvos, visavertės Europos Sąjungos narės, indėlis.