Linkėdami tvirtos sveikatos, gyvenimo džiaugsmo ir neblėstančio kūrybingumo, sveikiname poetę Teresę Balkutę-Zolotuchinienę su 90-uoju jubiliejumi.

Devyniasdešimt – tai ne riba,

Gyvenimas – tai ne skubà,

Ilgų metų gili išmintis

Telydi kūrybos ilgesy.

Trakų krašto literatai

***************************************************************************************************************************************************************

Teresė Balkutė-Zolotuchinienė

Gimė 1936 m. rugpjūčio 13 d. Alytaus rajono Daugų mieste. Mokėsi Senosios Varėnos, Druskininkų vidurinėse mokyklose, baigė Vilniaus bibliotekinį technikumą (1955 m.), Vilniaus valstybinį universitetą (1967 m.). Dirbo Akmenės, Daugų, Trakų rajoninėse bibliotekose, Vilniaus Adomo Mickevičiaus viešojoje, Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekose. 2003 m. įstojo į Lietuvos Nepriklausomų rašytojų sąjungą. Nuo 2000 iki 2024 m. – Trakų rajono literatų brolijos „Aukuras“ pirmininkė.  Rašo eiles, publicistiką, išleido 12 autorinių knygų, sudarė ir išleido keturis Trakų rajono literatų kūrybos almanachus. 2016 m. Trakų rajono savivaldybės apdovanota Kunigaikščio Vytauto Didžiojo nominacija.

 

* * *

Man jau devyniasdešimt. Tokio amžiaus šiais laikais sulaukia daugelis. Aš dar gyvenu pilnavertį gyvenimą ir juo džiaugiuosi. Žiemą rašau, mezgu, mąstau ir laukiu pavasario. Kiekviena pavasario diena atneša kažką naujo. Žiūrėk – žibuoklės jau žydi, medžiai atgiję alsuoja, krauna pumpurus žaliam apdarui. Atgyju ir aš, jau nesinori prie stalo sėdėti. Nesinori ir megzti. Gamta šaukia – manęs beržynas laukia. Pasiimu grąžtelį – ir į mišką sulos leisti. Beržo stengiuosi nenuskriausti ir man pavyksta, nes kitąmet medis dar vešlesnis. O man smagu: žmogus sveikas ir gamta džiaugiasi. Tai tik ankstyvas pavasaris. Toliau darbymetis sode. Dirbu daug – stengiuosi sodo neužleisti. Tad sėju, sodinu, graibstau, raviu, pjaunu žolę ir t. t. Nepamirštu pasigrožėti gamta. Aplinkui miškas – taip lengva kvėpuoti. Pievutėj saulutės pražydo – taip ir kviečia jas palieti. Užsimiršta visos gyvenimo negandos. Aš gyvenu… Aš dar visko noriu. Noriu aplankyti aplinkinius miškus ir miškelius, kuriuose rudeniop apstu grybų, kalnus, kurie pavasarį žydi įvairiomis spalvomis, vėliau – pilni žemuogių ir vaistinių augalų, pelkes, kuriose džiaugiasi varlės, išdidžiai vaikšto gandrai, nardo antelės, klykia juodosios gervės. Visi stengiasi ne tik patys išlikti – svarbiausia pratęsti giminę. Gamtoje aš mėgstu būti viena. Ne tik laukuose. Miškuose man taip pat norisi ramybės; aš tarytum suaugu su gamta. Kiekvieną kartą pamatau kažką naujo. Kartais būna ir baugu. Štai – vieną kartą, susižavėjusi nuostabiu vaizdu, atsistojau po galingu ąžuolu. Tolumoj – kalnai kalneliai, miškai miškeliai. Atrodo viskas kyla aukštyn. Tarytum pasakoj… Staiga jaučiu, kad man už nugaros kažkas stovi ir sunkiai alsuoja. Atsigręžiu – nieko nėra. Tik netoliese namo griuvėsiai. Pasidarė nejauku ir nuėjau. Pas kaimo gyventojus pasiklausiau – kas ten gyveno? Ir man papasakojo šiurpią istoriją. Ten gyvenusi vieniša senutė. Ją kažkas nukankino ir sudegino drauge su namu. Dabar, praeidama pro tuos griuvėsius, visada persižegnoju ir sukalbu „Amžiną atilsį“. Grybauju, dažniausiai jos miškuose. Gal todėl tuščiomis niekada nepareinu. O grybų ten visokių. Taigi žiema – man soti. Prisiauginu daržovių, prisirenku uogų, grybų, turiu obuolių. Pavargstu? Taip. Dirbu daug, bet pavargstu tik fiziškai. Dvasia džiaugiasi. Sielos džiaugsmas išsilieja eilėmis. Būna ir liūdnų ar net skaudžių valandų. Jas taip pat supinu į eiles. Ir pasidaro lengviau. Trumpai tariant – aš dar gyvenu ir noriu gyventi. Dar jaučiuosi reikalinga ir naudinga tiek saviems, tiek ir visuomenei. Ar tikrai reikalinga? Šitai palieku spręsti Jums. Skaitykite.

* * *

Iš praeities

Atklystam,

Palaidoję metus,

Jaunystę.

Bet pasilikome

Jausmus.

Užmiršę išdavystę.

Gyvenimo užgrūdinti,

Ir vėl

Sugrįžtam į namus.

 

DELNAI

 

Paslėpk mane

Savo delnuose.

Paslėpk ir saugok.

Tavo delnai

Tvirti ir dideli:

Juose aš jausčiausi

Visiškai saugi.

Paslėpk mane

Nuo šalčio ir vargų,

Paslėpk nuo

Negandų visų.

Paslėpk mane.

Mano siela

Taip ilgis draugo,

Užuojautos

Ir tyro jausmo.

Paslėpk mane

Ir kantriai saugok:

Tavi delnai –

Many įaugo.

 

DZŪKŲ MERGOS

 

Uoj ir gražios dzūkų mergos,

Ale ne cik gražios:

Dzirba, pluša, viskų moka –

Sveciuj ir prieg pečiaus.

Nedėlios šventos sulaukį,

Ramunėlėm prausias.

Žaliom rūtom pasdabinį,

Bažnytėlėn traukia.

Ir bažnyčioj pacios pirmos:

Gieda Dievo garbei,

Užu viskų dėkavoja:

Už namus ir valgį.

Kap nuveina vakaruškon,

Kojos tep ir lakia,

Nuog bernų nepaskavoja –

Tuoj šokdzina radį.

Net armonikos nucyla,

Kap užtraukia dainų,

Klausos dainų žalias šilas,

Kol namo pareina

 

UŽGAVĖNĖS

 

Užgavėnių balaganas –

Jaunas linksminas ir senas.

Kap užgraina linksmų šokį,

Lapė pasičiupus lokį,

Sukas trepsi ratuku,

O jau valgo – net už du.

Ciek daug valgycie nesveika,

Bet per Užgavėnes – reikia,

Tadu metai bus geri.

Nevalia cik, kad vieni

Valgius kimštųt alkani.

Su kaimynais ir draugais,

Poromis ir su vaikais

Valgykite riebiai, sociai.

Kap darydavo mūs bociai.

Jei cigonai, arba žydai

Jus aplankė su palyda,

Negailėkit kiaulės kojos,

Šmoto lašinių cigonėm:

Jas pagirdzykit alum,

Insilaiskit net vidun.

Pacys žinot, kad cigonės

Ne tokios, kap kici žmonės:

Dar kokios – ims ir užburs –

Šeima galų nesudurs

 

UŽGAVĖKIM

 

Užgavėkim su linksmybėm,

Blynais, lašiniais, galynėm.

Valgykit devynis rozus –

Tadu metai bus kap rozas.

Jei pas jus atais cigonkos,

Ožkos ar vilkai an gonkų.

Negailėkit jiem kindziuko.

Duokit sūrio gabalukų.

Duokit lašinių, arielkos.

Prižiūrėkit ciktai mierkos.

Tegul ožkos jum pašoka,

O vilkai, kap jei cik moka,

Tegul traukia linksmų dainų:

Tai žiema greiciau išeina.

Jei pas jus atais vaikai

Varyc žiemų, tai už tai

Jiem cukerkų negailėkit,

Ir pyrago dar indėkit.

Kap sakydavo mūs bociai,

Valgykit riebiai ir sociai.

Cik, gink Dieve, kad ne vienas

Šiūdzien valgytai kiaulienų.

Reikia su visais dalycis,

Dziaugsmu meilį apkaišycie.

Užgavėkim tep kap reikia,

Tadu ir gyvenc bus sveika.

Jau ataina kanapinis –

Nugalės jis lašininį,

Tadu pasnykas prasdės –

Linsmycis jau negalmės.

Pelanais pasbarstį galvų,

Poteriausim Kristaus garbei…

 

GYVENIMO PRASMĖ

(Dukters Jubiliejui)

 

Tu – mano džiaugsmas ir daina,

Tu – mano sielos aimana,

Tavęs ilgiuosi ir liūdžiu,

Tu duodi man gyventi vilčių.

Dabar žinai, žinai ir Tu,

Kas teikia motinai kančių,

Kas prikelia ir vėl gyvent,

Gyventi, degti – ne rusent.

Te žydi sieloj ramuma:

Ji daug svarbesnė už bet ką.

Lai meilė Tavo širdyje

Žvaigžde Tau šviečia kelyje.

 

TRAKAMS

 

Myliu Daugus – gimtinę savo.

Čia pralėkė vaikystė mano

Su karais, smurtu, netektim,

Jaunystės meile ir viltim.

Trakai – antri mani namai,

Užbūrę sielą amžinai,

Prikėlė žvelgt į amžinybę

Brandžiomis laimės akimis.

Kęstuti Didis – ačiū Tau.

Už tai, kad Tujei pajutai

Trakų lemtingą gamtos grožį,

Kurio joks vargas neužgožė.

Čia ežerai laisvai banguoja,

Nors kartais verkia, aimanuoja,

Čia sostinę pasirinkai.

Dėkoju šiandien Tau už tai.

Didysis Vytautas – tęsėjas,

Priesaiką šventą ištęsėjęs.

Valdovu tapęs Lietuvos,

Kovojo, mirė čia dėl Jos.

Trakai su praeitim sena,

Su karaimais ir daina,

Su ežerų mėlyne, grožiu,

Pilies didybe, žaliu gojum,

Užgožia daugelį šalių.

Kaip gera – aš čia gyvenu

Iš knygos „Dvasios šauksmas“