Mielieji, vasaros karščiu prisodrinta gamta netikėtai į savo glėbį pasiėmė mums labai pažįstamo žmogaus kūną. Atsisveikiname su ilgamečiu Aukštadvario miestelio gyventoju Rolandu Kavaliausku. Iš gyvenimo išėjo palyginus dar jaunas, energingas žmogus, kuris mamos Petronelės ir visų artimųjų bei jį pažinojusiųjų širdyse ilgam paliko didžiulę tuštumą. Ar kas gali būti baisesnio, kai senutei mamai tenka laidoti savo vaiką. Jūs, Petrute, netekote vieno iš dviejų savo mylimų sūnų, o šeima neteko brolio, puikiai išauklėtas Pijus atsisveikina su savo tėvu.

Mus visus labai sukrėtė ši netikėta žinia apie Rolando mirtį. Mama tą rytą ilgai laukė iš parduotuvės grįžtančio sūnaus, net nenujausdama, kad baisi nelaimė jį ištiko prie pat namų. Kartu su Vile jos ieškojo miestelyje, skambino draugams, klausinėjo žmonių gal būt kas mate jį einantį gatve. Tai atsitiko prie tvenkinio, kur dažnai ir buvo Rolando rūkymo vieta. Matomai jo žvilgsnis nukrypo į tvenkinyje pražydusias vandens lelijas ir gyvenimas užgeso… Liko tik atversta trumpa gyvenimo knyga. Joje dar daug tuščių neišgyventų puslapių. Pavartykime ją:

Rolandas Kavaliauskas gimė 1966 m. rugsėjo 6 d. Aukštadvaryje. Po mėnesio jam būtų sukakę 60 metų. 1984 m., baigęs Aukštadvario vidurinę mokyklą, jis įstojo į tuometinį Vilniaus inžinerinį statybos institutą, kuriame baigęs du kursus, mokslus nutraukė. Tuomet Rolandas grįžo į Aukštadvarį ir čia tęsė savo darbinę veiklą, remontuodamas automobilius, dirbdamas įvairius darbus kiek leido jo sveikata. Gyvenimas Rolando nebuvo lengvas, buvo daug ieškojimų, daug minčių, kurias ribojo sveikatos problemos. Tačiau jis iki paskutinės akimirkos liko Aukštadvaryje, neieškojo lengvesnio duonos kąsnio svetur, kaip šiuo metu yra įprasta.

Mielieji, šalia mūsų prabėgo visas Rolando gyvenimas. Šeima, buvę mokslo draugai, kolegos jį visada prisimins draugišką, nesiekiantį jokių asmeninių turtų, jokios naudos, buvusį visuomet su šypsena. Aš taip pat dažnai atvažiuodavau į Kavaliauskų kiemą, o Rolandas mane visuomet pagarbiai pasitikdavo.

Mielieji, didžiausias sielvartas šiandieną lieka mamos širdyje. Mieloji Petrute, Artūrai, Pijukai, visi giminaičiai, artimieji asociacijos “Aukštadvario žiburiai”, Aukštadvario Kristaus Atsimainymo parapijos gyvojo rožinio ir visų aukštadvariečių vardu priimkite nuoširdžią užuojautą dėl Rolando Kavaliausko mirties.

Sudie, Rolandai. Per anksti pasirinkai pomirtinį gyvenimą, kuriame kiekvieną rytą Tau oš šimtametės pušys, o šalia banguos Aukštadvario Navos ežeras. Mes linkime Tau ramaus pomirtinio gyvenimo…

Aukštadvariečių vardu – Jadvyga Dzencevičienė