Mielieji, liūdna žinia pasiekė Aukštadvario bendruomenę. Saulėtą Gandrinių rytą nustojo plakti mūsų Aukštadvario šviesuolės, ilgametės prancūzų kalbos mokytojos, poetės, asociacijos „Aukštadvario žiburiai‘ aktyvios narės, buvusios Aukštadvario Kristaus Atsimainymo bažnyčios Gyvojo rožinio draugijos ilgametės vadovės Lionginos Šovienės širdis.

Mieli vaikai, anūkai, giminės Jūs šiandieną išgyvenate šią skaudžią žinią. Išgyvename ir mes – visa Aukštadvario bendruomenė. Iš mūsų tarpo pasitraukia tikroji lyderė, mokėjusi užjausti, kiekvieną paguosti ir net priglausti. Liongina nuolat skiepijo meilę Tėvynei, meilę knygai, meilę poezijai. O kaip ji ruošėsi, sakydama: „Ateis pavasaris, būtinai ateisiu į bažnyčią, vėl sugrįšiu į asociacijos renginius“. Ji mūsų tarpe visuomet buvo laukiama.

Mielieji, bestovint prie amžino poilsio vietos, atsisveikinimas su nepaprastai garbingu Žmogumi yra ypatingai skaudus ir liūdnas. Tik Angelas ramus ant rankų vėlę laiko ir laimina mus visus tylia malda. Skuba sustojo, darbai pavargo, į šalį padėta dar viena nebaigta knyga. Pavartykime jos gyvenimo knygą:

Liongina Sirevičiūtė-Šovienė gimė 1933 m. rugpjūčio 15 d. Trakų rajone Aukštadvario valsčiuje, Lavariškių kaime. Ji mokėsi Aukštadvario vidurinėje mokykloje. Vėliau studijavo prancūzų kalbą tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute. Pirmieji jos darbo metai praėjo Varėnos rajono Druckūnų aštuonmetėje mokykloje, tačiau po metų ji buvo pakviesta grįžti į Aukštadvarį. Čia Liongina dirbo 10 metų prancūzų kalbos mokytoja Aukštadvario vidurinėje mokykloje. Tie metai paliko gilų pėdsaką jos gyvenime.

Ištekėjusi Liongina išvažiavo gyventi pas vyrą į Vilnių. Darni šeima išaugino sūnų Ovidijų ir dukrą Ingridą. Labai buvo malonu stebėti jos gyvenimo nuotraukas, nes atsakingų darbų ir gražios šeimos sūkuryje bėgo Lionginos gyvenimo metai. Vilniuje Liongina praleido didesnę savo gyvenimo dalį, dirbdama prancūzų kalbos mokytoja Vilniaus miesto 5-je vidurinėje mokykloje. Bet atėjo saulėlydis, o kartu ir vyro netektis. Išėjus į pensiją, Liongina sugrįžo į tėvų namus Aukštadvaryje. Ir čia Dievas jai nurodė sugrįžti prie jaunystės idealų, o mintys ėmė lietis eilėmis. Jos eilėraščiai paprasti, bet jie, tarytum lakmuso popierėliai, sugerdavo jos džiaugsmus ir skausmą. Poetė aktyviai dalyvavo renginiuose, turėdama nepaprastai gerą atmintį ir iškalbą, ji mintinai deklamuodavo savo eilėraščius ir net poemas. 85-rių metų jubiliejaus proga buvo išleista jos eilėraščių knyga „Širdies aidas“. Liongina turėjo ypatingus gabumus. Ji turėjo skardų balsą, labai mėgo dainuoti, vadovavo Aukštadvario Kristaus Atsimainymo parapijos Gyvojo rožinio draugijai, dažnai sakydavo kalbas prie artimųjų ar bendraminčių kapo. Deja, užgeso ir mintys ir gražūs žodžiai…

Mieli vaikai, anūkai ir visi artimieji, nėra prasmingesnių žodžių apibūdinti šiandieną Jūsų skausmą ir šią netektį. Skaudu ir mums, visai Aukštadvario bendruomenei. Mes, senjorai, būdami kartu, iš gerbiamos Lionginos sėmėmės patirties. Nebuvo jai ypatingai lengvas gyvenimas, tačiau jos paprastumo, atjautos, kūrybingumo ir dvasingumo galėjome pasimokyti kiekvienas. Man ji buvo ir patarėja ir konsultantė…

Mielieji, Liongina nugyveno ilgą, gražų ir prasmingą gyvenimą. Jos žodžiais tariant „kiekviena nauja diena man buvo Dievo dovana“…

Mieloji Liongina, ilsėkitės ramybėje ir Aukščiausio globoje, nuėjus prasmingą gyvenimo kelią! Tegul Jums būna lengva gimtojo Aukštadvario žemė, kurią jūs taip mylėjote, kurią ne kartą gražiai apibūdinote savo eilėraščiuose. Noriu priminti vieną posmelį iš Jūsų poemos apie Aukštadvarį:

„Eis metai, slinks amžiai pražilę,

Keisis žmonių veidai,

O mūsų gimtas Aukštadvaris

Gyvuos čia amžinai“…

Gyvuosime, Mieloji, dar ilgai Jus prisiminsime!

Aukštadvariečių vardu – Jadvyga Dzencevičienė