Rasos Savickienės kurta mozaika
Rasa Savickienė, Trakų viešosios bibliotekos Čižiūnų padalinio vyr. bibliotekininkė, parodos autorė
Visą vasario mėnesį Čižiūnų bibliotekoje lankytojų laukia vyr. bibliotekininkės Rasos Savickienės sukurtų darbų paroda „Mozaika – tai visas gyvenimas“.
Mozaikos menas yra labai senas. Kurti paveikslus iš natūralių akmenų žmonės išmoko dar prieš daugelį amžių. Jau senovės Graikijoje, Romoje, Bizantijoje akmens mozaika puošė visuomeninių ir privačių pastatų interjerus, eksterjerus. Tam buvo naudojami brangakmeniai, marmuras, granitas ir net paprasti akmenys.
Mozaikos technika kito kartu su amžiais. Keitėsi vaizduojami objektai, kompozicijos bei naudojamos medžiagos. Keitėsi ir požiūris į pačią mozaiką. Jei vienais amžiais ji atliko švietėjišką-informacinę misiją (pvz., mozaikos maldos namuose), kitais laikais ji tapo jau grynai dekoratyviniu elementu. Bet pati mozaikos esmė išliko nepakitusi – iš mažų atskirų gabaliukų sudėlioti visumą, paveikslą.
Kuriant mozaiką naudojamos įvairios medžiagos ir taikomi skirtingi dėliojimo variantai. Pati populiariausia medžiaga yra stiklas (smalta). Jo gamybos paslaptį saugo Angelo Orsoni šeima Italijoje, Venecijoje, nuo 1888 m. Šį šeimos fabrikėlį valdo jau penkta karta. Smalta yra pakankamai brangi medžiaga, nes visi procesai iki pat šios dienos atliekami rankomis ir jos kokybės dar niekas negali pralenkti. Yra sukurta daugybė smaltos pakaitalų, gaminami paprastesnio stiklo ar plastiko mozaikos gabaliukai. Dėliojama mozaika ir iš keraminių detalių. Puikiausiu pavyzdžiu gali būti Antonio Gaudi darbai Barselonoje. Nuostabūs darbai kuriami ir iš paprastų lauko ar gražiai nugludintų pajūrio akmenėlių. Mozaikos technika galima kurti nuo pačių mažiausių papuošaliukų, naudojant taip vadinamą mikro mozaikos techniką, iki didžiausių salės grindų ar sienų plotų ar net dekoruoti visą interjerą ištisai. Vienas iš gražiausių pavyzdžių yra San Vitale bazilika Ravenos mieste, Italijoje.
Rasos Savickienės kurta mozaika
Kiekvienas iš mūsų galime pasinerti į paveikslo ar papuošalo gamybą, panaudojant įvairius karoliukus, akmenukus, stiklo ar plytelių duženas. Kartais iš įpročio (ar prietarų vedini) šveičiame lauk vos vos nuskilusią lėkštutę ar puodelį, nors ir suskausta širdį taip darant, nes jis primena kelionę ar kokį brangų žmogų… O gal geriau pabandykime suteikti šiam daikčiukui antrą gyvenimą?
Labai norėčiau, kad mozaika atsigautų Lietuvoje. Tai – puiki meno šaka ir saviraiškos forma. Kol namų fasadus dekoruoja ar mozaikos grindinius kloja profesionalūs meistrai, mes galime pasinerti į veidrodžių, paveikslų rėmų puošybą, kurti vazas, papuošalus ir pan. Mūsų pačių rankomis sukurta dovana draugui bus žymiai brangesnė nei „kinietiškas“ niekutis. Rankdarbis jau savaime skleidžia rankų šilumą, o „užkoduotą“ mintį perskaitys tik tas, kam ji skirta.
Manau, kad mozaikos technika turėtų būti ypač populiari ir naudinga mūsų laikais, nes visuomenė vis labiau įsitikina antrine medžiagų panaudojimo prasme, nauda ir būtinumu.
Labai tikiuosi, kad užsukę į parodą Čižiūnų bibliotekoje užsidegsite noru patys išbandyti šią techniką. Jei bus nedrąsu, aš jums padėsiu.
Mozaika – tai puikus būdas išsaugoti įvairias mielas smulkmenas, primenančias brangius žmones ir nuostabias akimirkas.
Juk, gerai pagalvojus, visas mūsų gyvenimas – ištisa MOZAIKA…
Palikite komentarą