Trakų kultūros ir meno centro folkloro ansamblis „Radasta“.
Stovi iš kairės: Jadvyga Trukšinienė, Irena Marčinskienė, Janina Morkūnienė, Jūra Banienė, Vitalija Dirsienė, Edvardas Zakaržauskas, Vytautas Januškevičius, Pranas Marčinskas, vadovė – Rasa Zakarė, Juozas Okunevičius, Aleksas Grigaravičius, Jonas Morkūnas, vadovė – Marytė Morkūnienė, Pranutė Dobrovolskaitė, Milda Radzevičienė
Sėdi iš kairės: Teresė Zalatuchinienė, Valentina Misiukienė, Irena Šapokaitė, Irena Miliauskienė, Melanija Šareikienė, Henrikas Badokas, Jonas Juknevičius
Lietuvių liaudies dainose telpa visas pasaulis – protėvių išmintis, meilė gimtajam kraštui, pagarba gamtai ir žmogui. Tą puikiai žino ir jau beveik keturis dešimtmečius gyvuoja Trakų kultūros ir meno centro folkloro ansamblis „Radasta“, kurio dainos ne tik atspindi Dzūkijos krašto dvasią, bet ir kviečia visus stabtelėti, įsiklausyti, prisiminti. Apdovanotas prestižiniu „Aukso paukštės“ apdovanojimu, ansamblis išlieka gyvas, autentiškas ir širdžiai artimas kiekvienam, kuriam svarbu tautinė tapatybė ir gyvoji tradicija.
Apie „Radastos“ pradžią, nueitą kelią, žmones, kurie kas savaitę renkasi į repeticijas, ir tai, ką reiškia vadovauti folkloro ansambliui, kalbamės su dviem šios muzikinės bendrystės vedlėmis – ilgamete vadove Maryte Morkūniene ir etnomuzikologe, kolektyvo siela ir dabartine vadove Rasa Zakare.
Rasa, kaip ir kada buvo įkurtas folkloro kolektyvas „Radasta“?
Trakų kultūros ir meno centro folkloro ansamblis „Radasta“ dainos kelią pradėjo 1987 metų pavasarį, kai Marytė Morkūnienė daugelį rajono gėlininkų ragino ne tik sodinti gėles, gražinti krašto sodybas, bet ir puoselėti tradicinę kultūrą, subūrus folkloro ansamblį. Nuo pirmųjų dienų kartu su Maryte Morkūniene ansambliui vadovavo a.a. Audronė Makaveckaitė, vėliau a.a. Regina Žukauskienė, a.a. Nijolė Kačenauskienė. Nuo 1996 -ųjų rudens šio darbo ėmėmės kartu su šviesios atminties Gediminu Rakausku, buvusiu folkloro ansamblio „Vydraga“ dainininku. Po metų Gediminas iškeliavo anapilin, o aš, jauna etnomuzikologė ir tikra dzūkė, tuomet LMTA III kurso studentė ilgiems metams čia ir pasilikau. Labiausiai vertinau savo krašto folklorą. Kalvių – Lieponių etnografinis ansamblis, vadovaujamas Algės Armalienės „Radastos“ ansambliečiams visuomet rodė autentiško dainavimo pavyzdį. O ir šokiai, tokie kaip „Bitukė trejinė“, Kalvių „Kadrilius“ yra perimti iš Kalvių žmonių. Kalvių – Lieponių etnografinis ansamblis – pirmieji „Radastos“ pateikėjai ir tikrieji mokytojai. Vėliau liaudies dainos ansamblio kraitin suplaukė iš įvairių Dzūkijos vietų.
Ką reiškia kolektyvo pavadinimas ir kodėl jis buvo pasirinktas?
Kadangi būrėsi gėlininkai, tai reikėjo, kad ansamblį simbolizuotų gėlės žiedas. Ansambliečiams geriausiai pritiko radastos – laukinės rožės žiedai. Šiandien radastos krūmas primirštas augalas, tačiau kadaise ši laukinė rožė puošė daugelį sodybų. „Radastiečiai“ džiaugiasi, kad šio augalo žiedai puošia ir vėliavą, kurią savo rankomis sukūrė ansamblietė Valerija Masiukienė.
Kiek žmonių šiuo metu priklauso kolektyvui? Koks jų amžiaus spektras?
Ansamblį šiandien lanko 26 nariai. Vyriausia „Radastos“ dainininkė Irena Miliauskienė, tikra aukštaitė šiandien eina 93–čiuosius gyvenimo metus. O jauniausia yra 13-metė Liepa, mano dukra. Tačiau šiandien „Radastą“ ji palaiko tik pačiais svarbiausiais momentais.
Kadangi kolektyvas gyvuoja jau daug metų, kaip jis keitėsi bėgant metams – tiek narių sudėtimi, tiek veikla?
Ansamblis bėgant metams tik stiprėjo, vis labiau skambėjo ir brendo. Atšventus 35-metį, ansambliečiai džiaugėsi dzūkių Pranutės Dobrovolskaitės ir Vitalijos Dirsienės bei žemaitės Jūros Banienės atėjimu. Kaip tik ta proga susibūrė ir instrumentinė grupė, ją papildė puikus smuikininkas Henrikas Badokas, ilgametis LRT laidų garso režisierius. Ir aplinkinių palaikymas buvo begalinis. Trakų rajono savivaldybė dovanojo tradicinį būgną, o LRT laidos „Duokim garo“ kūrybinė grupė ansambliečiams įteikė labai reikalingą instrumentą – basedlę.
Visai neseniai „Radasta“ pelnė „Aukso paukštės“ apdovanojimą? Kokia buvo jūsų pirmoji reakcija?
Atrodė, vis dar nesam pasiruošę sugauti „Aukso paukštę“, nors jau ne vienerius metus ragino apie tai pagalvoti kolegė ir Trakų kultūros ir meno centro direktoriaus pavaduotoja Indrė Mateuss. Didžiausias siekis visada buvo pirmos kategorijos įvertinimas. Kai buvo paskelbtos kategorijos, viltis atsirado. Juo labiau, švenčiant 35-mečio jubiliejų folkloro ansamblio „Verpeta“ vadovė Valerija įteikė paukštelį kaip palinkėjimą tą „Aukso paukštę“ sugauti. O išgirsta žinia tikrai išspaudė ašaras, nes tai begalinė dovana žmonėms, kurie šiandien garbaus amžiaus, o turėjo nuostabią galimybę pasidžiaugti tuo, ką daro, kad jų dainos yra tikrai išgirstos ir įvertintos pačiu aukščiausiu apdovanojimu.
„Radastos“ vadovėms Marytei Morkūnienei (kairėje) ir Rasai Zakarei (dešinėje) įteikiamas prestižinis „Aukso paukštės“ apdovanojimas. Roko Severo Vyšniausko nuotr.
Ką Jums asmeniškai reiškia šis įvertinimas?
Man tai yra bendrystės simbolis, juk vienas žmogus nedaug tegali nuveikti. O kartu su visais, žiūrėk, ir daina skambesnė, ir šokis smagesnis. Visada gyvenimas parodo, jog esam viena didelė šeima. Jos darniam suskambėjimui tarsi nereikia jokių įrodymų ar apdovanojimų, tačiau „Aukso paukštė“ mus pakylėjo, tarsi savo sparnais būtų apgaubusi.
O kaip į apdovanojimą reagavo kolektyvo nariai?
Ne visi ansambliečiai iš karto ir susigaudė, kas ta „Aukso paukštė“. Ne visiems buvo aišku, koks tai apdovanojimas ir už ką jis yra teikiamas. Iš pradžių žmonės net klausė manęs, tai kaip atrodo ta „Aukso paukštė“, ar ji tikrai auksinė? Ar galima bus ją nusifotografuoti ir parodyti savo vaikams? Šiandien niekam nekyla klausimų. „Radastai“ padovanota „Aukso paukštė“ keliauja iš rankų į rankas, pasisvečiuodama kiekvieno ansambliečio namuose, atnešdama žinią, jog esi ypatingas, nes tavo namuose liaudies daina gyva.
Suprantu, džiaugsmo buvo ir vis dar yra daug. Tačiau, kas, Jūsų manymu, labiausiai nulėmė šį įvertinimą?
Autentiškumas, natūralumas, nuoširdumas, kai nieko specialiai nereikia daryti ar sukurti. Daina daugeliui iš mūsų – natūrali gyvenimo dalis, be kurios tas gyvenimas nebūtų pilnavertiškas. Visi pasakojimai yra iš pačių radastiečių praeities, to nueito jų gyvenimo, kuriame žmonės dar visai kitaip mąstė, suvokė pasaulį, dirbo ir kartu dainavo. Čia atgyja ir papročiai, ir tradicijos, ir viso pasaulio suvokimas, kuriame nėra lėkimo, gyvenimo tempo ir sumaišties.
Ar šis laimėjimas turėjo įtakos kolektyvo veiklai – galbūt paskatino naujas idėjas ar projektus?
Galbūt… O gal ir ne. Juk gyvenimas kaip tekėjo, taip ir teka savo vaga. Juk apdovanojimai nieko iš esmės nepakeičia. Tik pastebėjau, kad dainos repeticijų metu „pašėlusiai“ skamba, tarsi būtų sugrįžusi jų jaunystė. Mūsų laukia puikūs folkloro festivaliai, daug prasmingų susitikimų su pačiais dainingiausiais žmonėmis, ilgi vakarai bedainuojat kartu.
Jau minėjote, jog pati esate tikrų tikriausia dzūkė, turite kolektyve aukštaičių, žemaičių… Tad iš kokių Lietuvos regionų daugiausia semiatės repertuaro?
Mūsų visas turtas plačiai atvertoje Trakų krašto dainų skrynioje. Visko užtenka, visko turim sočiai. Esam labai turtingi, mūsų protėviai paliko didelius turtus, tik reikia juos prikelti naujam gyvenimui, nepalikti uždarytų stalčiuose ir archyvų kataloguose.
Kaip renkatės, kokias dainas ar apeigas įtraukti į programą?
Daina turi suskambėti, ji turi kaip ta „Aukso paukštė“ imti ir nutūpti ant širdies. Jei radastiečiams neskamba, vadinasi, tai ar kitai dainai dar ne laikas, ji turi sulaukti savo dienos ar valandos. Kitą kartą imu ir uždainuoju seniai užmirštą dainą, neprigijusią kažkada. O ansambliečiai sako, vaje, kokia graži… Taigi jau dainavau, o jie sako, kad ne – viskam savo laikas. Dzūkiška dvasia mumyse gyva, taip, kaip ir priklauso šiam kraštui. Ir teatleidžia sūduviai, aukštaičiai ir žemaičiai (turim jau vieną žemaitę!) – temos išplaukia kartais savaime, o kartais reikia ir palaukti natūralaus vedimo, bet dažniausiai tas temas netyčia išplepa patys ansambliečiai. Tik reikia su jais pasikalbėti. O jie, pasirodo, viską puikiausiai žino.
Miela Maryte, Jūs pati gimėte Molėtuose, tačiau didžiąją gyvenimo dalį gyvenate, dirbate, kuriate Trakuose. Kaip taip nutiko, kad vieną ežeringą kraštą iškeitėte į kitą?
Baigusi universitetą, paskyrimą gavau į Širvintas. Turėjau išvykti iš gimtojo Molėtų krašto. Širvintose, Kernavėje atradau garsiąją Rasų šventę Pajautos slėnyje kartu su „Romuvos“ kraštotyrininkais, kur liaudies dainos metai iš metų skambėjo per visą naktį iki pat aušros. Tačiau greitai ištekėjau už žemaitės ir aukštaičio sūnaus – mano vyras Dainius labai švelnus, o kartu ir kategoriškas. Atvykę į Onuškį Morkūnai neįsivaizdavo, kad jų sūnus Dainius galėtų gyventi kažkur Širvintose. Kuriant šeimą kelias buvo tik vienas – į Onuškį. Onuškį labai pamilau. Pamilau ir visą Trakų kraštą, kuris nuo 1972 metų man leido dirbti, kurti, vaikus auginti ir dar folkloro ansamblį suburti.
Ilgametė „Radastos“ vadovė Marytė Morkūnienė
Buvote viena iš Trakų kultūros ir meno centro folkloro ansamblio „Radasta“ įkūrėjų ir iniciatorių. Kodėl 1987-aisiais raginote dainuoti, puoselėti tradicinę kultūrą būtent gėlininkus?
Visada mėgau aktyviai gyventi, dalyvavau visuomeninėse veiklose ir turėjau vienintelę svajonę – puoselėti lietuvybę daugiakalbiame Trakų krašte. Mano svajonė išsipildė su kaupu. Augau lietuviškam Vėdarų kaime, kur žmonės visada dainavo, kaimas net turėjo savo muzikantą Juozuką, o mano namuose ne tik mokykla buvo, bet ir šokiai vykdavo kiekvieną šeštadienį. Mano tėvelis buvo pradinių klasių mokytojas ir labai gražiai griežė smuiku. Man buvo tik 2-eji, kai tėvelis iškeliavo Anapilin, tačiau jo paliktas smuikas dar ilgai kabėjo namuose ant sienos. Šis vaizdinys visada manyje gyvas. Ir tos mojavos, gegužinių pamaldos, visada vyko mūsų namuose. Kaip puikiai giedojo Vėdarų kaimo žmonės, net ašarą spaudžia prisiminus. Liaudies daina man sava ir labai graži. Beliko tik folkloro ansamblį suburti. Taip ir įvyko. O Trakų gėlininkų draugijos žmonės lengvai pasidavė šiai idėjai. Visiems pavasarinių gėlių augintojams buvo pasakyta – kas lankys folkloro ansamblį, tam ir sąlygos parduoti užaugintus gėlių svogūnėlius bus palankesnės. Bet žmonės ne dėl to plaukė į ansamblį, jie buvo tiesiog pasiilgę liaudies dainos, daugelis jų lygiai taip pat savo namuose ar kaimuose jas buvo girdėję. Atgimimas palietė mus visus. Atgimstanti Lietuva turėjo būti apdainuota.
Rasa, kaip pati atradote folklorą? Kas Jus įkvėpė šiam keliui?
Jo niekada neieškojau. Augau Taučionių kaime, kur dainavo ir dzūkiškai kalbėjo abudu mano tėvai Ona Danutė ir Stasys Narinkevičiai. Mamos sesuo iš Gudakiemio kaimo a.a. Stasytė Jankauskienė – lobių skrynia, kurioje buvo sudėta šimtai dainų, pasakojimų ir laidotuvių raudų. Mama mėgo vakarais padainuoti su savo kaimyne a.a. Genovaite Stadalnykiene. Juk būtent iš jų išplaukė garsioji „Radastos“ daina „Gegute raiboji“. Neseniai sužinojau, kad ir folkloro ansamblį mano mama savam kaime buvo subūrusi. Vėliau mokiausi Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar Vilniaus Konservatorija) ir studijavau fortepijoną. Ne visiems žmonėms scena suteikia didžiausią laimę. Matyt, iš tų žmonių buvau ir aš. Man visada reikėjo žmonių aplink, kai tu gali drauge būti, drauge dirbti, drauge muzikuoti, dainuoti. Tai čia yra didžiausia laimė. Dievas leido pažinti puikią mokytoją, šviesios atminties muzikologę Dalią Babeckienę. Tai ji parodė naująjį kelią – etnomuzikologiją, kuris ir šiandien man be galo dosnus, kiekvieną dieną suteikiantis pačias vertingiausias dovanas, už kurias tikriausiai niekada neatsidėkosiu.
Kiek metų jau vadovaujate „Radastai“?
Net pati negaliu patikėti, kad kitais metais jau – 30. O prabėgo kaip viena diena, nes tiek daug džiaugsmo man suteikė šie žmonės.
Kokiomis vertybėmis vadovaujatės dirbdama su kolektyvu?
Yra tik vienas kelias – meilės kelias. Ir kitų kelių nėra. Jei mylėsi žmones, jie žydės, jie bus laimingi, jie girdės, ko tu prašai, jų dainos skambės ir tu būsi pats laimingiausias šalia jų. Tada belieka tik džiaugtis ir gyventi.
Rasa, kas jus labiausiai įkvepia šiame darbe?
Mano žmonės – jie yra mano bendražygiai, bičiuliai, šviesuoliai, verti viso pasaulio apdovanojimų. Radastiečiai mane įkvepia, jų tikras žvilgsnis, nuoširdumas, jų suvokimas ir bet kokia kaina noras padėti. Tokiems žmonėms negali nesisekti. Už tai jų ir dainos skamba, už tai turim tiek daug puikiai dainuojančių vyrų. Jų mums pavydi visa Lietuva. O moterys kartais taip uždainuoja, atrodo, lyg iš praeito amžiaus būtų atkeliavusios.
Lietuvos nacionalinio kultūros centro „Aukso paukštės“ apdovanojimo įteikimo ceremonija. Roko Severo Vyšniausko nuotr.
Kad brandūs žmonės myli folklorą, tautosaką, tai nieko nestebina. Tačiau, kaip vertinate jaunimo domėjimąsi folkloru šiais laikais?
Tai darnos kelias, kuris tave išmoko dalytis viskuo, ką turi. Eidamas šiuo keliu tu niekada nebūsi vienas ar vienišas. Šiandien daug jaunimo atsigręžia į praeitį. To linkiu ir savo dukrai Liepai. Nes tai yra būdas išlikti, pasisemti išminties, sustiprėti, prasmingai keliauti per savo dienas, šviesiai mąstyti, ne veltui sako, „kas dainuoja, tas blogo darbo nedaro“. Taigi liaudies dainas dainuojantis jaunimas – didžiausias Lietuvos turtas.
Ar kolektyvas aktyviai įtraukia jaunus narius? Kokie jų lūkesčiai, požiūriai?
Radastiečiai visada kviečia Trakų krašto žmones prisijungti. Kaip prisijungtų jauni žmonės, sunku pasakyti. Man būtų labai malonu, manau, tuojau visi atrastų bendrą kalbą – vieni daugiau energijos turėtų, kiti išminties – puikus derinys. O kaip kadaise visos kartos bendravo, bet vyriausieji visada buvo itin gerbiami. Šiais laikais reikia tik tolerancijos ir pagarbos vieni kitiems.
Kaip manote, ar folkloras turi vietos šiuolaikinėje visuomenėje?
Keistas klausimas. Visiems yra vietos po saule. Visi turi teisę būti, gyventi ir džiaugtis. Tradicinė kultūra šiandien turi savo tvirtą poziciją, nors kartais bando derintis ir su šiuolaikiniais ritmais, ir išlikti natūrali, nepakitusi. Nebūtinai ji turi gyventi scenoje. Bet gyventi ji privalo, kad ir pačiomis įvairiausiomis formomis, išsaugodama ryšį su praeitimi, mūsų istorija ir mūsų protėviais.
Ar, Jūsų nuomone, folkloras keičiasi? Jei taip – ar tai natūralus procesas?
Žinoma, juk negalima šios gyvybingos tradicijos uždaryti muziejuje. Pažiūrėkit, kiek folkloro festivalių Lietuvoje, kiek šokančio ir dainuojančio jaunimo, į sales nesutelpa norintys pasišokti „Naktišokiuose“. Ir kiekviena karta įnešą kažką savito, naujo, šviežio, gaivaus, tačiau esminė žinutė nekinta niekada – tradicijos perdavimas iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą, su meile ir pagarba žmonėms bei gamtai.
Kaip sekasi palaikyti ryšį su Trakų bendruomene? Ar jaučiate jos palaikymą?
Trakų krašto žmonės ypatingi. Šis margas kraštas lėmė jų toleranciją. Visi „Radastos“ žmonės čia jaučiasi mylimi ir palaikomi. Ir visai nesvarbu, ar tai būtų atsitiktinai sutiktas jaunimas gatvėje, senjorai, netgi vaikai. Manyčiau, Trakų žmonės smalsūs ir jie geba atsirinkti tai, kas yra tikra. Juk mūsų bendruomenė labai paprasta – draugai, bičiuliai, kaimynai, buvę bendradarbiai, visiems norisi išgirsti gerą žodį, o jei jį dar palydi liaudies daina, vadinasi, viskas gerai ir galim daug nuveikti.
Kur „Radasta“ yra pasirodžiusi Lietuvoje ar užsienyje? Gal turite ir tokį, kuris Jums įsiminė labiausiai?
„Radastos“ žmones yra laukiami daugelyje Lietuvos festivalių, renginių, švenčių. Mes nesunkiai įveikiam ir tolimas keliones į Juodkrantę, Zarasus, Seinus. Vienas gražiausių ir įsimintiniausių festivalių vyko pernai Žolinių išvakarėse Kauno rajone, Tado Ivanausko obelynėje, kur plevėsavo margiausi moterų rankomis išausti divonai, o dainos skambėjo tiesiog tarp obelų. Ir buvo taip gera jausti gamtos ir dainų vientisą harmoniją. O kur dar tarptautinis festivalis „Baltica“, kur susitinka ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių folkloro ansambliai bei muzikantai iš Latvijos, Estijos, Ukrainos, Graikijos, Slovakijos ir kt. Gera būti kartu ir pajusti bendrystę net su tais žmonėmis, atvykusiais iš pačių tolimiausių pasaulio kampelių.
„Radastos“ vadovė Rasa Zakarė (dešinėje) ir renginių bei televizijos laidų vedėja, folkloro dainininkė ir atlikėja Loreta Sungailienė (kairėje). Danos Buinickaitės nuotr.
Rasa, prašau išduokite, kokie artimiausi kolektyvo planai ar renginiai?
Tikriausiai vienas gražiausių planų– surengti pasidainavimo vakarą kartu su Veronika Povilioniene ir savo bičiuliais iš Rūdiškių – folkloro ansambliu „Diemedis“. Tikiuosi, jog tas vakaras bus ypatingas ir Trakų krašto žmonėms, ir radastiečiams. Juk 2025-ieji – tai lietuvių liaudies dainų metai.
O kokios svajonės ar tikslai Jus lydi žvelgiant į ateitį?
Tikriausiai labai paprastos – neprarasti tos ugnelės, kuri šiandien gyva radastiečių akyse ir širdyse. Labai linkėčiau kuo daugiau bendrauti su kaimo dainininkais, tikraisiais tradicijos saugotojais. Su kiekviena diena vis daugiau tų žmonių iškeliauja anapus. Linkiu savo žmonėms kiekvieną dieną prisiliesti prie to lobyno, kurį esam paveldėję iš savo protėvių. Tikiu, kad daina prailgina gyvenimą. Juk tai pats geriausias vaistas nuo visų ligų. O smagiai padainavus, žiūrėk, ir visos bėdos kažin kur pasitraukia. Vadinasi, repeticijos kiekvieną trečiadienį – atgaiva ir tikras sveikatos šaltinis.
Kaip ir pati minėjote, Trakų rajone yra ne vienas folkloro kolektyvas, ansamblis. Tad ko norėtumėte palinkėti kitiems folkloro kolektyvams ir jų vadovams?
Lietuvoje dainuoja ir šoka šimtai nuostabių folkloro ansamblių. Ir kiekvienas jų skirtingas, jų dainos, šokiai ir tarmės labai skiriasi. O tai ir yra gražiausia, nes esam unikalūs, gebėdami išsaugoti savo kalbą, kultūrą, papročius, dainas ir nieko nereikia keisti, tik prikelti visa tai gyvenimui, kad dainos skambėtų, o tarmės atgytų. Mano palinkėjimas – atsinešti tėvų ir prosenelių tradicijas į savo namus, tegu tie papročiai atgyja, įgaudami naujų spalvų. Bet tai yra sava ir nuoširdu. O folkloro ansambliai bei jų vadovai visą šią misiją tikrai atlieka nuoširdžiai. Jiems palinkėčiau su meile tęsti šį puikų kelią, kuriuo tikrai eis mūsų vaikai ir ateinančios kartos.
Ko palinkėtumėte jauniems žmonėms, kurie galbūt dar tik atranda folklorą?
Mes kartais bėgam nuo praeities, bet ta praeitis mus ima ir pasiveja. Taip gali nutikti ir jauniems žmonėms. Bet labai svarbu suvokti, kad nieko nėra brangesnio už šeimą. Joje užsimezga grūdas, išauga ir subrandina vaisius. Tai mūsų ir tik mūsų pačių savastis. Vertinkim ją, dalinkimės šiais puikiais vaisiais. Juk mes ir esam Lietuva.
Rasa, labai dėkoju Jums už pokalbį ir linkiu, kad toji „Aukso paukštė“ ir toliau skraidintų Jūsų kolektyvą ant lengvų savo sparnų.
Kalbėjosi Rasa JAKUBAUSKIENĖ
Palikite komentarą