Birutė Paltanavičienė. Asmeninio archyvo nuotr.
Pamatę mane su šaulio uniforma, vieni nustemba, kiti apsidžiaugia ir sveikina, treti atlaidžiai šypteli ir numoja ranka: moteris ir kariška apranga – nesuderinama. Skeptiškai nusiteikę dažniausiai tie, kurie apie Lietuvos šaulių sąjungą mažai girdėję arba melagienų prisiklausę. Nedaug apie tai prieš šešerius metus žinojau ir aš.
Baigusi profesinę „karjerą“ ir tapusi senjore, dažnai ilgesniam laikui nuvažiuodavau pas dukrą į Švediją. Kartą pamačiau, kad anūkė, dar nedidelė mokinukė, parsinešė knygelę, kurioje esantys piešinėliai mane sudomino. Supratau, kad tai – išgyvenimo atmintinė. Taigi prieš dešimt metų Švedijos vaikai jau būdavo supažindinami, kaip reiktų išgyventi ištikus ekstremalioms situacijoms. Juk niekada nežinai, kas gali nutikti, todėl svarbu būti pasiruošus. Kada reikės išgyventi, ne laikas mokytis. Karas Ukrainoje vyko, apie jį rašė Europos spauda, bet viskas atrodė toli ir ne prieš mus. Vis dėlto mintis apie savigyną pasisėjo, vis pagalvodavau, kad nieko apie tai neišmanau.
2019 m. birželį Lietuvos šaulių sąjunga šventė savo 100-ąjį jubiliejų. Daugiau buvo kalbama ir rašoma apie šią organizaciją, sužinojau, kad ji turi žurnalą „Trimitas“. O kartą vyras pasigyrė, kad jis stoja į Šaulių sąjungą. „Ir aš noriu!“ – neabejodama spontaniškai sušukau. Tą pačią dieną parašėme prašymus ir pradėjome tvarkytis dokumentus. Rudeniop prasidėjo mokymai, pratybos. Vakarais važiuodavom į Vilnių, kur susirinkdavo dešimtys stojančiųjų. Daugiausia jaunimas. Buvo nejauku dėl savo amžiaus gal tik pirmas kelias valandas. Visi draugiškai priėmė, pasijutau sava. Broliai šauliai padėdavo, kai kildavo klausimų, vadai kantriai aiškindavo. Visi tarsi šeima – broliai ir sesės.
Po priesaikos prasidėjo veikla. Nesitikėjau, kad gyvenime dar bus tiek daug pirmų kartų: pirmą kartą su šaulio uniforma, pirmą kartą žygiavimas naktį, pirmą kartą su samčiu prie šauliškos košės katilo, budėjimai nepaisant blogo oro, pratybos spaudžiant šaltukui… Net evangelijos skaitymas Trakų bazilikoje – pirmą kartą. Viskas nutinka pirmą kartą, nes esu šaulė. Taip, tai nestandartinė veikla, tačiau artimieji ir draugai supranta mano norą šviestis. Ne tik žinių, bet ir įgūdžių suteikė Bazinio pilietinio pasipriešinimo kursas, medicinos pratybos ir kt. Juk buvo laikai, kai net nežinojau, kas yra turniketas, o kaip teisingai jį uždėti ar užsidėti, ir šiandien ne kiekvienas automobilį vairuojantis moka.
Šauliams sudaromos galimybės gilinti žinias ir ugdyti įgūdžius atsižvelgiant į asmeninius norus ir galimybes. Nėra privalomų mokymų, neprivaloma dalyvauti renginiuose. Šaulys visada pats sprendžia, kurioje srityje ir kiek nori tobulėti ar dalyvauti, tačiau kiekvienas yra skatinamas pasirinkti veiklos kryptį ir nuosekliai lavintis. Yra 20 specializacijų: istorinės atminties išsaugojimo, evakuacijos ir gelbėjimo, medicininės paramos, visuomenės atsparumo ugdymo, kibernetinio saugumo ir kt. Taigi – nuo dronų valdymo iki košės virimo – gali rinktis. Jeigu neturi tam tikrų įgūdžių, gali jų įsigyti. Pavyzdžiui, aš pasirinkau baigti psichologinių ir informacinių operacijų kursą ir jį baigsiu. Visi šauliai tobulina savo kompetencijas dalyvaudami paskaitose, forumuose, pratybose, žygiuose.
Pirmosiomis lapkričio dienomis šauliai susiburia ir drauge dalyvauja atminimo akcijoje „Uždek žvakelę ant laisvės kovotojo kapo“, trispalvėmis juostelėmis perriša antkapius. Vienas svarbiausių LŠS uždavinių – ugdyti pilietišką jaunimą. Todėl Jūratė ir Donatas – mūsų kuopos šauliai – savo begalinį rūpestį skiria jauniesiems šauliams juos mokydami, treniruodami, skatindami domėtis istorija ir gerbti savo šalį, jos didvyrius. Kas dalyvauja Trakų miesto ir rajono miestelių šventėse, mus jau pažįsta, nes šauliai ne tik budi, bet ir vaišina šauliška koše, besidominčius supažindina su savo veikla. Meno muziejuose, dailės parodose –visur mes kartu! Be to, mes, Trakų 1006-osios kuopos šauliai, turime savo tradicijų, viena iš jų – šeimų sąskrydis. Jo metu susipažįstame su brolių ir sesių šeimomis, vyksta sporto ir grybų rinkimo varžybos, vakarienė prie laužo, skamba muzika ir patriotinės dainos. Birželio 27 d. švenčiame LŠS gimtadienį. Tądien pasipuošiame šauliškai – velkamės uniformą, kad ir kur būtume – mieste ar net darže su kastuvu rankose.
Ne visi šauliai šaudo. Baigusiems bazinį pilietinio pasipriešinimo kursą suteikiamos galimybės susipažinti su ginklo funkcionalumu. Nekinetiniai (arba bazinio pilietinio pasipriešinimo) šauliai dėl įvairių aplinkybių nebūtinai turi mokėti naudotis ginklais, bet privalo kaip galima geriau juos pažinti. Darbas bendruomenės labui svarbus net ir be ginklo. Juk kažkas turi atpažinti dezinformaciją, manipuliacijas, sąmokslo teorijas. Kažkas turi išmanyti taktinę mediciną, gebėti pasirūpinti maistu. Žinoma, mokėti valdyti ginklą – svarbus gebėjimas, ypač ruošiantis galimai dienai „X“. Net minimalūs įgūdžiai gali turėti lemiamos reikšmės kritinėje situacijoje. Verta būti pasiruošus. Gebėjimas apsiginti, apginti savo artimuosius ir savo Tėvynę yra ne tik pareiga, bet ir atsakomybė. Karo ar krizės metu, kai civilinės taisyklės nebegalioja, svarbiausia veikti greitai ir užtikrintai, o tam būtini praktiniai įgūdžiai. Tokia situacija reikalauja pasiruošimo, taigi kiekviena pamoka su šauliais labai vertinga. Kuo daugiau mūsų bus išmokę tas pamokas, tuo saugiau jausimės. Kiekvienas gali būti savo valstybės ramstis, jei pasiryš tai daryti, nepabūgs disciplinos ir ateis į šaulių šeimą. Šaulys – tai ne tik apranga ir ženklas ant peties. Jis eina ir tada, kai kiti jau nustoja eiti. Eina tyliai, užtikrintai. Jis visada pasiruošęs, prireikus pagalbos, atlikti tarnybą ir padėti.
Kiekvienas žmogus turi savo vertybių, vedančių jį gyvenimo keliu. Tačiau nemažai yra bendrųjų visuomenės vertybių, kurioms puoselėti reikia ypatingų pastangų ir viešo pažado. Pažado laikytis tam tikrų įsipareigojimų, prisiimti atsakomybę, gerbti bendrąsias vertybes. Tokį pažadą – priesaiką duoda kiekvienas Lietuvos šaulys. Tarnystė šaulių sąjungoje – mano garbė ir pasididžiavimas. Džiaugiuosi, kad, nepaisydama savo amžiaus, galiu būti naudinga bendruomenei. Kita vertus, žinau, kad draugiškoje šaulių šeimoje niekada nebūsiu viena, visada rasiu besąlygišką palaikymą. Netgi sunkiausiomis akimirkomis bus žmonių, kuriais galėsiu pasikliauti. Neabejoju, kad, ištikus krizei ar atėjus dienai „X“, gausiu patikimą informaciją, žinosiu, kur eiti, ką daryti. Priesaika verčia mus tikėti žmogumi. Šūkis „Tėvynės labui“ vienija mus.
Birutė PALTANAVIČIENĖ,
Lietuvos šaulių sąjungos
Karaliaus Mindaugo 10-osios rinktinės
Trakų 1006-osios kuopos šaulė
Palikite komentarą