Lentvario klebonas kunigas Pavel Paliul. Asmeninio archyvo nuotr.

Pasikalbėjus su didžiausios Trakų rajono parapijos Lentvario klebonu kunigu Pavel Paliul pirmas įspūdis – tikslus, konkretus, bet viską labai aiškiai pasakantis vos keliais sakiniais. Taip pat paliekantis šilto bei malonaus, labai pareigingo žmogaus ir dvasininko įspūdį. Plačiau apie tai, kaip sekasi tarnauti Lentvario parapijos žmonėms, su kokiais iššūkiais susiduriantis, klebonas papasakojo minėtame pokalbyje su „Trakų žemės“ redaktore.

Klebone, esate dar gana naujas Lentvario parapijoje. Kaip sekasi? Ar jau visiškai „apšilote kojas“ ar dar trūksta kažko iki visiškos pilnatvės?

Prasidėjo jau treti metai. Vienerių metų reikėjo tam, kad suprasčiau, pamatyčiau visą parapijos veiklą, kurios čia yra tikrai daug.

Iš kur atvykote į Lentvarį? Gal galite trumpai papasakoti apie save?

Atvykau iš Lavoriškių parapijos, kur tarnavau 14 metų. Pats esu kilęs iš Vilniaus rajono, Rudaminos, kur prabėgo mano vaikystė ir jaunystė. Į Kunigų seminariją įstojau Vilniuje 1993 metais.

Koks buvo Jūsų kunigystės kelias? Kodėl apskritai pasirinkote dvasininko kelią? Ar tam kas nors turėjo įtakos Jūsų gyvenime?

Kunigystė bažnyčioje mane domino ir traukė visada. Dar nežinodamas, kad Vilniuje bus atidaroma Seminarija, ruošiausi stoti Kaune. Tada Kaunas man atrodė labai tolimas ir visiškai nepažįstamas miestas, tačiau troškimas buvo stipresnis, tad ruošiausi vykti ten. Tą dieną, kai ruošiausi pasakyti apie savo ketinimą stoti į Kunigų seminariją tuometiniam mano gimtosios parapijos klebonui, Mišių metu, kai jis skaitė skelbimus, pranešė, kad šiais metais planuojama atidaryti atkurtą Kunigų seminariją Vilniuje. Man tai buvo kaip griaustinis iš giedro dangaus. Tą akimirką atsirado baimė, kad galiu būti nesuprastas, kad iškart po skelbimo atsirado toks žmogelis. Tačiau iš tiesų ruošiausi gi tam jau ilgą laiką, nežinodamas apie atidaromą Vilniuje seminariją. Noras ir tikslas atsiliepti į Dievo šaukimą nugalėjo visas baimes.

Paprastai daugelis kokios nors profesijos atstovų turi savo vadinamą idealą ar labai imponuojantį tos srities atstovą. Ar Jūs turite tokį dvasininką? Gal tai būtų, pavyzdžiui, Tėvas Stanislovas, Teofilius Matulionis, Vincentas Sladkevičius ar pan.?

Niekada neturėjau jokio idealo, vienintelis, kuriuo norėčiau sekti, tai yra Tas, kuris mane pašaukė – Kristus.

Dažniausiai iš šalies atrodo, kad klebono darbas apsiriboja šv. Mišiomis, laidotuvėmis, krikštynomis, vestuvėmis ir kitomis šventėmis. Tačiau yra labai daug kitų nematomų, administracinių darbų. Gal galėtumėte trumpai apie juos papasakoti?

Taip, administracinių darbų yra daug. Nes yra ne tik Lentvario bažnyčia, yra koplyčia Trakų Vokėje, parapijos „Caritas“, Vaikų dienos centras, įvairios maldos grupelės, visa ūkinė veikla, kanceliarinis darbas, ligonių lankymas, įvairūs pašventinimai, remontų darbai ir t.t.

Ar tie „pašaliniai“ darbai netrukdo susikaupti maldai, įsijausti į dvasininko darbą?

Įsijausti čia gal netinkamas žodis, nes esant dvasininku tu juo esi. Yra geras palyginimas – kuo daugiau darbų, tuo daugiau maldų turi būti. Tuomet atsiranda ta gera proporcija.

Lentvario parapija turbūt yra didžiausia Trakų rajone? Tad ir darbų susikaupia nemažai. Ar spėjate pabendrauti ne tik su Lentvario gyventojais, bet ir kitų kaimiškų vietovių gyventojais, kuriuos aptarnaujate?

Taip, Lentvario parapija yra didžiausia Trakų rajone. Bendravimo yra tiek, kiek reikia šiam kartui, „pletkavoti“ laiko nėra.

Kiek ir kokių kaimų, miestelių priklauso Lentvario parapijai?

Didžiausias miestas yra Lentvaris, antroj vietoj Trakų Vokė ir keletas kaimų.

Beje, kiek parapijiečių vienija Jūsų vadovaujama parapija?

Lentvario parapija yra auganti parapija. Yra nemažai naujakurių, todėl tas skaičius šiai dienai gali būti apie 20 tūkstančių.

Lentvario parapijos bendruomenė ir klebonas kunigas Pavel Paliul. Asmeninio archyvo nuotr.

Jūsų pastebėjimu, su kokiomis problemomis daugiausiai susiduria šiuolaikiniai žmonės? Kas juos slegia, neramina? O gal kaip tik visi yra laimingi ir gerai nusiteikę?

Šiuolaikinis žmogus dažnai gyvena virtualiame pasaulyje, užsidaręs savyje. Kitas žmogus, net artimas, tampa svetimu, bijo tikrovės. Sunku yra susikaupti. Žmogus turi daug baimių ir nežinojimo, tačiau kartu ir slepia tą tiesą. Būtent tik tas žmogus, kuris yra atviras ir nuoširdus kito atžvilgiu, yra laimingas ir kupinas vilties.

O su kokiomis problemomis arba, kaip dabar madinga sakyti, iššūkiais, susiduriate Jūs, kaip parapijos šeimininkas, t. y. klebonas?

Iššūkių yra daug. Tai pastoraciniai klausimai, ūkiniai klausimai. Šiuo metu, pavyzdžiui, ruošiamės daryti bažnyčioje grindis, tai yra daug popierinių ir finansinių reikalų.

Kadangi parapija nemaža, tad ir aukojančių bažnyčiai, spėju, nėra mažai. Todėl, mano supratimu, su kažkokiomis finansinėmis problemomis nesusiduriate? Ar klystu?

Tikrai parapija galėtų išsilaikyti pati, jeigu ne planuoti ir neplanuoti remonto darbai. Dar yra parapijos „Caritas“, kur du kartus per savaitę karštą maistą gauna stokojantys ir sunkiai besiverčiantys 39 asmenys. Du kartus per savaitę – pirmadienį ir ketvirtadienį gauna po 4 karštus patiekalus. Taip pat Vaikų dienos centras „Akimirka“, kurį lanko 43 vaikai. Jie kiekvieną dieną po pamokų ateina į parapijos namus, kur irgi gauna maitinimą, reikalingas mokymosi priemones, yra organizuojamas užimtumas, vasarą – stovyklos. Iš dalies Vaikų dienos centro veiklą finansuoja Trakų rajono savivaldybė, visa kita parūpina parapija.

Atėjo ruduo. Nors jis ir labai gražus, bet jau juntamas jo buvimas – dienos trumpėja, naktys vėsta, voratinkliai tįsta… Ar šis metų laikas turi kokį nors apibūdinimą, išskirtinumą liturgijoje?

Liturgijoje yra šiuo metu eilinis metų laikas, kuriame netrukus švęsime Šv. Pranciškaus parapijos atlaidus ir Derliaus Šventę.

O Jums pačiam ruduo turi kokios nors įtakos, galbūt asociacijų?

Ruduo – gražus metų laikas. Pereinama iš šilto į šaltą laikotarpį. Medžiai keičia savo spalvas, yra nuostabu grožėtis gamta saulėtomis dienomis.

Beje, atvėsus orams tikriausiai į bažnyčią susirenka daugiau žmonių… Ko palinkėtumėte Lentvario parapijos gyventojams ir svečiams metams persiritus į antrą pusę ir artėjant pabaigos link?

Būti žmogumi, daryti kitam tai, ką norėtum, kad padarytų ir tau. Daugiau šypsotis ir niekuomet neprarasti vilties. Telaimina Dievas.

Kalbėjosi Rasa JAKUBAUSKIENĖ