Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ žvakučių uždegimo iniciatyvą pradėjo prieš 10 metų. Kasmet prie jos jungėsi vis daugiau miestų ir miestelių, bendruomenių. „Mums šis jubiliejus ypatingai svarbus, nes jis parodo, kad žmonės vis aktyviau įsitraukia, prisideda idėjomis ir, svarbiausia, mes jaučiame, kad domėjimasis organų donoryste auga,“ – sako Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ prezidentė Aušra Degutytė.
Nuo visuomenės sąmoningumo priklauso, koks bus donorinio organo laukimo laikas. Kartais taip nutinka, kad dėl organizmo savybių sunku parinkti organą ir taip tenka laukti ilgiau, o tuomet, kai organų trūksta, laukimo laikas išsitęsia. Kuo ilgiau laukia, tuo sveikatos būklė sunkėja ir transplantacijos operaciją iškęsti taip pat yra sunkiau arba kartais ir nebeįmanoma ją atlikti: „Tai suprasdami pacientai dalyvauja organų donorystės žinių sklaidoje, – sako A. Degutytė. – Kitas pacientų argumentas skleisti organų donorystės žinią yra tas, kad kitaip padėkoti organų donorui ir jo artimiesiems – nėra galimybės. Būdami aktyvūs skleidžiant žinią jie tarsi atsidėkoja tiems, kurių dėka jų gyvenimas tęsiasi.“
Kaip vystėsi iniciatyva? Ji augo, plėtėsi, būrė ir telkė
Iniciatyva degti žvakutes organų donorams atminti gimė, galima sakyti, atsitiktinai: „Siekdami įspūdingai vainikuoti vykdytą daug visokiausių veiklų apėmusį projektą, sumąstėme jį užbaigti būtent donorų pagerbimu, – prisimena tuometė „Gyvasties“ prezidentė Ugnė Šakūnienė. – O, mūsų manymu, šilčiausią ir jautriausią įspūdį kuria būtent žvakės liepsna.“
Prisimindama jau dešimtmetį menančius įvykius U. Šakūnienė verčia atminties lapus ir sako, kad ši iniciatyva atnešė ne vieną jautrų epizodą, kuris sujaudino ir tarsi patvirtino, kad toks renginys pritraukia žmones įsiklausyti į donorystės temą, ją apmąstyti, pasigilinti ir aptarti su šeima: „Džiugino tai, kad po dviejų pirmųjų kartų Vilniuje prie iniciatyvos prisijungė kiti miestai, kuriuose įsteigti „Gyvasties“ skyriai, o taip pat kitos vietovės, kurios neturėjo gyvastiečių skyrių – tai buvo tiesiog organų donorystės prasmę suvokiantys žmonės, – sako U. Šakūnienė. – Ir atgarsių turėjome pačių šilčiausių, netgi sugraudinančių.“ Vienas iš tokių – pirmaisiais metais, išgirdę apie tokią iniciatyvą, prie jos virtualiai prisijungė kažkokia nedidukė mokykla: „Dabar bijau suklysti minėdama mokyklos pavadinimą, tačiau tikrai sublizgo ašaros akyse, kai gavau tos mokyklos atsiųstą nuotrauką: ant mokyklinio suolo degė širdelės forma sudėliotos žvakutės, – prisimena U. Šakūnienė. – Vėlesniais metais mokyklos prisijungė labai aktyviai – ir savo mokyklos kiemuose degdavo žvakutes organų donorams pagerbti, ir savanoriaudavo miestų aikštėse degdami žvakutes ir vėliau sutvarkydami renginio vietą. Jaunimui ši iniciatyva išties įtraukianti ir įdomi – ir vėlesniuose renginiuose pastebėjome, kad jie ne tik nusifotografuoja prie degančių liepsnelių jūros, bet ir aktyviai domisi, klausinėja. Tai mums buvo svarbu – pagerbti organų donorus ir kartu vystyti švietėjišką veiklą.“ Prie jos prisidėjo ir didžiulis žiniasklaidos dėmesys: „Apie žvakučių uždegimo iniciatyvos prasmę – organų donorus ir jų transplantacijos laukiančiuosius – pasakojom tuo metu labai daug ir aktyviai, gausūs pokalbiai, interviu tuo metu buvo užėmę eterį,“ – organų donorystės sklaida džiaugiasi U. Šakūnienė.
Žvakučių iniciatyvą, 2013 ir 2014 metais sulaukusią palaikymo ir dėmesio sostinėje, nutarta išplėsti ir į kitus miestus – į Kauną, Klaipėdą, Šiaulius, Marijampolę, Alytų. Tuokart prisijungė ir Panevėžys bei Mažeikių rajono Viekšnių miestelio bendruomenė.
Kodėl žvakučių iniciatyva įtraukė ir uždegė?
Prieš 8 metus prie iniciatyvos prisijungė Viekšniai – tai buvo asmeninė Sigito Strazdausko iniciatyva: „Dovanojimo ir kito žmogaus atjautos svarbą suprasdamas pats esu neatlygintinas kraujo donoras ir esu susijęs su organų donoryste – donoro organas persodintas artimos aplinkos žmogui. Tai ir paskatino prisijungti prie šios donorų pagerbimo idėjos. Aš tą supratu kaip dėkingumą, svarbą ir būtinybę,“ – sako S. Strazdauskas, jungtis prie iniciatyvos kasmet kviečiantis vis daugiau partnerių.
Nuo pat pirmojo žvakučių uždegimo kartu yra Viekšnių kun. Jono Ilskio ateitininkų kuopa, o kasmet palaikančiųjų ir prisidedančiųjų ratas Mažeikiuose vis plečiasi: „Jau seniai bendradarbiaujame su Mažeikių Rotary klubu „Liberta“, Visuomenės sveikatos biuru, šiemet ir savivaldybė prisideda – norime, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie organų donorystę. Džiugu, kad ir savivaldybė jungiasi ir turi intencijų kviesti iniciatyvai visą rajoną – kad žvakutes už donorus uždegtų miesteliuose, darželiuose, gimnazijose.“ S. Strazdauskas šiame krašte žvakučių donorams uždegimą organizuojantis kartu su „Gyvasties“ nare Danguole Kazloviene planuoja ir kitas aplinkines savivaldybes įtraukti, nes organų donorystė įmanoma tik tuomet, kai žmonės žino jos svarbą: „Pastaruoju metu vis labiau norisi kalbėti ir aiškinti organų donorystės temą. Jos prasmę suvokti nėra lengva – kol nesusiduri, tol nežinai ligos kančios ir griūvančio gyvenimo siaubo, ką išgyvena visa šeima, žinanti, kad laikas tiksi ir donoro organas gali neatsirasti. O atsiradęs donoras ir jo artimieji suteikia naują gyvenimą.“
2015 metais prisijungė ir Panevėžys. Iniciatorė – šiuo metu vadovaujanti Panevėžio visuomenės sveikatos biurui Vijolė Miškinienė, tuo metu koordinavusi grupę „Mokytojai už donorystę“ sako, kad vaikams ir jaunimui žvakučių idėja pasirodė labai patraukli: „Pirmas renginys vyko tuomečio Profesinio rengimo centro kieme, – prisimena V. Miškinienė. – Žvakutes degė ir kitos mokyklos, jos pleveno ir prie dviejų bažnyčių.“ Pirmųjų šių renginių organizatorė prisimena, kad dalyvaujančius moksleivius labai domindavo kartu jose dalyvaujančių žmonių su persodintais organais istorijos: „Atvykę „Gyvasties“ nariai būdavo apipilami klausimais – prie plevenančių žvakučių vykdavo labai jautrūs pokalbiai – kodėl reikėjo persodinti širdį ar kepenis, kodėl susirgo inkstai ir reikėjo transplantuoti donoro inkstą, ką žmogus jaučia, kai jo kūne plaka kito žmogaus širdis. Džiugino ir praeivių klausimai – kas čia vyksta, kodėl degamos žvakutės. Manau, kad šios iniciatyvos nauda nuo pat pirmųjų jos kartų yra išties didelė – man niekad nekilo abejonių, kad ji atlieka nepaprastai svarbią švietėjišką misiją ir, žinoma, parodo pagarbą organų donorams.“
Kiekvienas žvakučių uždegimas praturtina istorijomis, džiugina ir graudina vienu metu
Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ prezidentė A. Degutytė: „Ypač jautru, kai į žvakučių renginį ateina donorų artimieji. Taip yra buvę ne vieną kartą. Gal jų ateina ir dažniau, o gal kiekvienąkart – tiesiog visų neatpažinsi – jei stabtels atokiau ar tuo metu bus daugiau atėjusių praeivių, neatkreipsi dėmesio, nepakalbinsi jų ir nesužinosi tikrosios jų atėjimo priežasties. Tačiau keletą kartų teko pabendrauti su donorų artimaisiais. Jie atėjo pabūti su mumis, gyvastiečiais, kartu ir prisiminti savo artimą žmogų, apsuptą dėkingumu tų, kuriuose gyvena dalelė ir jų giminaičio – nebūtinai čia, kur jie atėjo – galbūt kažkuriam Lietuvos kampely, kuriame net būti neteko“. Ką jie kalba ir ar nori išsikalbėti, pasiguosti? „Visaip yra buvę. Kai kurie tylomis uždega žvakutę ir nueina, matome tik, kad akys sudrėkę, jaučiama, kad žmonės gedi. Kiti – paklausti papasakoja plačiau: kaip viskas nutiko, kaip sužinojo apie galimą donorystę ir ką prisimena iš pokalbio su gydytoju, kokie jausmai užlieja žinant, kad dalelė jų artimo žmogaus gyvena kituose, – pasakoja A. Degutytė. – Atviresni pokalbiai dažniau būna su tais, kurie netektį išgyvenę yra seniau, kai jau laikas kiek apgydęs giliausią žaizdą. Pokalbiai su tais, kurie neseniai palaidojo savo mamą, tėtį ar vaiką, ypatingai sunkūs, jautrūs. Po pasikalbėjimo su jais širdį sušildo ištarti žodžiai, kad jie dėkingi už tokį renginį, primenantį ir pagerbiantį.“
Aušra Degutytė, Asociacijos „Gyvastis“ prezidentė
Žvakučių liepsnos kasmet ir liepsnoja miestuose, miesteliuose, šiemet jų – net 54. Tačiau tuo neapsiribojama ir vis daugiau jungiasi įstaigų, kurios suteikia renginiui erdvę, nuperka žvakučių, prieš renginį domisi žiniomis apie organų donorystę. „Gyvasties“ prezidentė jau kelerius metus iš eilės prieš renginį jo organizatoriams skaito paskaitą šia tema, atsakinėja į galybę klausimų: „Džiugina tai, kad šių įstaigų atstovai ne tik prisijungia prie šios donorų pagerbimo iniciatyvos, bet ir domisi, klausia, aiškinasi – kartu aptariame daugybę dalykų. Taip vyksta ir švietėjiška veikla, kurią mūsų asociacija taip pat organizuoja.“
Prisijungiančios organizacijos – tai visuomenės sveikatos biurai, bendruomenės, seniūnijos, švietimo įstaigos, kultūros centrai, skautai, sveikatos priežiūros įstaigos. Jų prisijungimą kuruojanti „Gyvasties” tarybos pirmininkė Audronė Tutlienė sako, kad visus dalyvius kantriai registruoja ir nuo jų gausaus jų skaičiaus ima jaudulys – kad ko nepraleistų: „Registruojasi ir didelės bendruomenės, ir nedidelės žmonių grupelės. Visi mums labai svarbūs ir visiems esame dėkingi – kad išgirdo apie iniciatyvą, kad jungiasi ir supranta organų donorystės svarbą, aktualumą ir jos didžiausią dovaną – gyvenimą.“
Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ prezidentė nuoširdžiai dėkoja visai bendruomenei – skyrių vadovams ir visiems nariams, šiemet dalyvavusiems šioje iniciatyvoje: „Dideli dalykai prasideda nuo mažų: sugalvotos idėjos, ištarto paramos žodžio, palaikymo žinutės, uždegtos žvakutės. Todėl svarbus kiekvienas mūsų bendruomenės narys, kuriam rūpi kitas žmogus, gyvenantis po transplantacijos antrą gyvenimą, rūpi suburti gyvastiečius svarbiems darbams, rūpi nešti donorystės idėją visuomenei. Uždegant žvakutę, paraginant ar padėkojant išėjusių artimiesiems už tai, kad mes esame, kad galime džiaugtis visaverčiu gyvenimu, kas rytą pasitikdami patekančią saulę.“
Aušra Degutytė
Lietuvos asociacijos „GYVASTIS“ prezidentė
