Poeto Simono Kobeckio portretas
MIEGOK, SŪNAU
Užklojo žemę sutema,
O siela lūkesčių pilna,
Juk saulė dar nušvies laukus,
Pašauks gyvenimas džiugus.
Miegok, sūnau, miegok, sūnau,
Pašauks gyvenimas džiugus.
Stiprus išaugsi tu, žinau,
O mano mylimas sūnau,
Ir man išauš diena šviesi,
Juk karaimas tu esi.
Miegok, sūnau, miegok, sūnau,
Juk karaimas tu esi.
Aš tik tave, sūnau, turiu,
Tik tau gyvenimą skiriu.
Tad, meilės gaubiamas miegok,
Mylėti žmones pats išmok.
Miegok, sūnau, miegok, sūnau,
Mylėti žmones pats išmok.
Sūnau, tau laimės trokšdama,
Prie lopšio sėdžiu verkdama.
Tikėk, sūnau, nušvis laikai,
Laimingas būsi tu ilgai.
Miegok, sūnau, miegok, sūnau,
Laimingas būsi tu ilgai.
Skaisti saulelė patekės,
Ir mums liūdėt nebereikės.
Saulelei kylant vis aukščiau,
Aš „Labaryt“ ištarsiu tau.
Miegok, sūnau, miegok, sūnau,
Aš „Labaryt“ ištarsiu tau.
Vertė Jonas Strielkūnas
NAUJAMETINIAI LINKĖJIMAI
Naujųjų metų sniegas tyras
Apklojo temstančius laukus.
Ir angelas kaip jaunas vyras
Nužengia į tykius Trakus.
Jis mąsto eidamas per miestą,
Kad lyg sniegynai laukuose
Žmogaus keliai pasauly šviestų,
Jei žmogų vestų tik tiesa.
Bet angelo mintis užtrenkia
Mergaičių juokas tarp namų.
Tai karaimės jaunos lanko
Kiemus kaimynų mylimų.
Atbėga, krykšdamos linksmiausiai,
Aplenkia jį slidžiu ledu
Ir, nepažinę svečio, klausia:
„Sakyki mums, kuo tu vardu?“
„Žinau aš, karaimės mielos,
Kodėl išbėgot į gatves.
Turiu vardus tris – jūsų sielas
Į laimę tie vardai nuves.
Tie trys vardai be galo svarbūs,
Paties Kūrėjo man kadai
Duoti: Tikėjimas ir Darbas,
Ir Meilė – štai tie trys vardai.
Tikėjimo karščiausiai siekit,
Slopinkit polinkius žemus,
Tik Visagaliui patikėkit
Kilniausius savo troškimus.
Branginkit proto šviesą jauną.
Išmokit amato namuos.
Te rankos dirbti nepaliauna
Nuo rytmečio lyg vėlumos.
Visiems žmonėms tik meilę jauskit,
Geri darbai juk nepražus.
Ir gyvulėlių nenuskriauskit,
Globokit padarus mažus.
Tik taip gyvenimas savaime
Apdovanos jus ateity,
Ir nereikės ieškoti laimės –
Ji atkeliaus pas jus pati.“
Vertė Jonas Strielkūnas
