1 pav. Trakų pusiasalio 3-jų piliaviečių vaizdai-schemos šiandien ir prieš 600 metų, Vytauto laikais, XV-ame amžiuje

Įvairiuose internetu teikiamuose žinių šaltiniuos galima rasti:

Kristinas Jurgis Astikas of Kernavė (b. 1363 in Trakai Island Castle;     d. 1442 or 1444, Kernavė) Lithuanian noble and statesman of the Astikai family, a supporter and a companion of Vytautas the Great, the Castellan of Vilnius in 1419.

1413-1414 m. per Lietuvą ir Trakus keliaudamas flamandų riteris Žiliberas de Lanua rašė:

„…Išvykęs iš Vilniaus, pasukau į Prūsus ir važiavau keliu, kuris vedė per Lietuvos Kunigaikštystę. Pirmiausia pasiekiau vieną labai didelį Lietuvos miestą, vadinamą Trakais, skurdžiai apstatytą vien tik mediniais namais ir visai neaptvertą. Yra ten dvi pilys, kurių viena labai sena medinė, apsupta pylimu iš rastų ir velėnų. Senoji pilis stovi kitoje ežero pusėje, atviroje vietoje. Antra pilis stovi vidury kitos salos, neturi ginamųjų sienų. Antroji ežero pilis, per patrankos šūvio atstumą nuo senosios. Ji yra visai nauja, pastatyta iš plytų prancūzų pavyzdžiu.“ (1413-1414 m.)

Dėl Šv. Mikalojaus Vyskupo bažnyčios buvusios ant Trakų Bernardinų kalno: 1495 m. Vilniaus vyskupas Vaitiekus Taboras sudarė sutartį su statybininku, Trakų vaitu Nikeliu (Mikalojumi) Prokopovičiumi dėl Šv. Mikalojaus Vyskupo bažnyčios su varpine sumūrijimo. Bažnyčia, matyt, nebuvo baigta, nes 1522 m. Žygimantas Senasis (1467-1548) leido Martyno Goštauto sūnui Albertui (1480-1539) statybą tęsti toliau. Tų pačių metų privilegijoje nurodoma, jog bažnyčia buvo mūrinė, tačiau iki XVII a. pr. sunyko.

Tuo metu Trakuose įsikūrė broliai pranciškonai observantai, vadinami bernardinais. 1617 m. Vilniaus vyskupo Eustachijaus Valavičiaus (1572-1630) sprendimu jiems buvo atiduota Trakų pakraštyje stovėjusi mūrinė bažnyčia su aplink ją esančia teritorija. Jai sunykus, jos vietoje buvo pastatyta medinė bažnyčia, kuri pirmosios Rusijos invazijos metu 1655 m. sudegė, jos vietoje buvo pastatyta dar viena medinė bažnyčia, kuri taip pat sunyko.

Iš rašytinių šaltinių aišku, jog iki XVIII a. pirmos pusės bernardinai turėjo pasistatę nemažai pastatų ir šiuo laikotarpiu bažnyčios ir vienuolyno kompleksas jau buvo pasidalinęs į dvi dalis – reprezentacinę, aukščiausioje kalvos vietoje, kurioje stovėjo bažnyčia ir vienuolynas, o kalvos papėdėje buvęs vienuolyno palivarkas su bravoro ir arklidžių pastatais. Naujasis Trakų bernardinų vienuolyno statybos etapas prasidėjo 1750 m. (?), kai kalvos viršūnėje pradėtos bažnyčios, o vėliau ir vienuolyno statybos.

Šias statybas fundavo Trakų vėliavininkas Jonas Judickis (?-1702) ir jo žmona Eleonora Rudaminaitė-Judickienė bei Ona Oginskaitė-Judickienė…1880-1883 m. laikotarpiu bažnyčia buvo nugriauta. 1915 m. karo metu buvo sugriautas ir vienuolynas, iš kurio liko griuvėsiai… Iki šių dienų ant Bernardinų kalvos yra išlikę vienuolyno pastato rytinio korpuso griuvėsiai.

Įvadas

Remiantis šiais įvairiuose informacijos šaltiniuose pateiktais faktais, pasinaudojus gamtos mokslų Neopozityvizmo – Science Poiesis – hipotezių kūrimo-kėlimo ir falsifikavimo (K. R. Popper) metodais, davus valią mokslinei fantazijai, galima teigti: ant šiandieninio Trakų Bernardinų kalno jau XIV-jo a. pirmoje pusėje stovėjo Astikų pilis, kurioje gimė – iškiliųjų Astikų ir Radvilų giminių – Trimytų herbo didikų pradininkas – Kristinas Jurgis Astikas, kai kur dar vadinamas  ir Kernaviškiu.

Kad ši pilaitė, buvusi ant šio kalno, tada dar didžiulio ežero salos, jau buvo vadinamais Trakais. Apie tai publikuota „Trakų Žemė“ 2016 ir 2017 m. Iškelta hipotezė įvairiais straipsniais buvo papildoma ir detalizuojama vėliau, siekiant atkreipti Trakų valdžios ir ypač profesionalų istorikų dėmesį į tai, kad šiandien visuotinai priimta Gediminiškos Senųjų ir Naujųjų Trakų kilmės hipotezė labai ir labai abejotina. Šiandien į Trakus būtina pažvelgti kaip į istorinį 3-jų pilių (ir dar plius Senųjų Trakų bei Bražuolės pilimis taip pat) istorinį kompleksą. (1 pav.)

Šiandieninis Trakų Bernardinų kalnas

Šiandien profesionalai istorikai, net ir Trakų valdžia Bernardinų kalno „nemato“, ar nenori matyti – nes nesą istorinių rašytinių dokumentų, tai ir nėra istorijos, o gal ir kalno !? Foto-nuotraukos rodo, kaip jo nenori matyti Trakų valdžia – leido paversti „šiukšlynu“.  (2 pav.) Bet užtenka pavaikščiot pasidairant istorine Birutės gatve, apeit apžėlusį medžiais Vienuolyno gatvės šlaitą ir, pasukus pašlaite per ligoninę Mindaugo gatve į Birutę aplankius kalno viršūnę – neabejotum – tai užmiršta ir apleista seniausia Trakų istorinė vieta. Bet trakiečiams šis kalnas – tai: vieniems buvęs kalėjimas, toliau žiūrintiems – Bernardinų vienuolynas, dar toliau matantiems – kažkada buvusi graži Šv. Mikalojaus Vyskupo dviejų bokštų bažnyčia, ir beveik niekam – kad tai dar XIII-jame a. atsiradę antrieji – Traidenio-Sirpučio, Viršulio Lizdeikaičio, Astikų, o gal Narimanto Trakai. Nes pirmieji Trakai – Trakų kaimelis, kaip reliktas, dar ir šiandien, už kilometro kito yra prie Musninkų. Apart Trakų kaimelio, Musios upės baseine taip pat tebeegzistuoja, kažkada tai XIII-tame a. gyvenusių kunigaikščių Traidenaio ar/ir Narimanto palikuonių vardais pavadinti – Astikų, Barzos-Bartkuškiai, Viršulių –  Viršilai ir Viršuliškiai, net ir kiti Viršuliškiai prie Vilniaus, išaugę net iki Vilniaus mikrorajono.

3 pav. Šiandieninis Trakų Bernardinų kalnas ir ant jo likusios Šv. Mikalojaus Vyskupo bažnyčios – Bernardinų vienuolyno, dar vėliau – Carinio kalėjimo liekanos. O taip pat kažkada tai, ko gera XIII-tame amžiuje, ant šio kalno, buvusios salos vietoje, atsirado medinė Astikų-Viršulių pilaitė, vadinama Trakais

Taigi, pirmieji Trakai, kaip reliktinis XIII-jo a. LDKunigaikščio Traidenio Trakų kaimelis, yra išlikęs kitoje Neries pusėje netoli Musninkų. Panašią nuomonę apie šį Trakų kalną yra išsakęs XIX-jo a. Vilnijos krašto kultūrininkas V. Sirokomlė-Kondratovičius, ir jau mūsų laikų Paminklų konservavimo instituto istorikas profesionalas A. Baliulis.

Todėl pirmiausia kyla klausimas, kokios priežastys privertė, atrodo, Kernavės LDK kunigaikštį Traidenį ir/ar jo brolį (sūnų) Sirputį inicijuot dabartinių Trakų ežero (tada ežeryno) ant didžiojo salos kalno statyt pilį. Suprantama, medinę, nes tada -Traidenio valdymo laikais (1267-1282 m.) lietuviai mūro pilių dar nestatė.

Kada ir kodėl atsirado seniausioji Trakų salos pilaitė

Labai realu, kad pilaitės atsiradimą ant Bernardinų kalno nulėmė LDKunigaikščio Traidenio valdymo (1267 – 1282 m.)  strateginiai-taktiniai siekiai.

Traidenis (1248 – 1282 m.) perėmė LDK valdžią tada, kai 1267 m. pabaigoje Haličo kunigaikštis Levas nužudė Mindaugo sūnų Vaišelgą (Vaišelga, Vaišalga, rečiau Vaišvilkas, stačiatikių krikšto vardas Laurušas), kuris rezidavo Naugarduke. Traidenio interesai – Dauguva, karas su Livonijos ordinu (1268 m.). Pasinaudodamas tuo, kad Traidenis kariauja su Livonija, tik ką tapęs Voluinės kunigaikščiu Vladimiras (mirus tėvui Vasilkai Romanovičiui), padedant totoriams ir maskvėnams 1268-1269 m. užpuola Naugarduką. Ginant Naugarduko miestą žuvo Traidenio politiką palaikantys stačiatikiškai pakrikštyti broliai Bardys (Barza), Liesis ir Svelkenis. Tik Sirputis,  gynęs Naugarduko pilį liko gyvas ir ruošėsi naujam antpuoliui. Todėl Traidenis, reziduojantis Kernavėje, valstybės viduje stiprinantis senąjį lietuvių tikėjimą, skubiai savo interesų dėmesį nuo Livonijos pasuko į pietus – susirūpino ir Kernavės saugumu. Ypač, kai 1273 m. atsinaujino karas su Voluinės Vasilka, o kitais metais dar ir su Haliču-Voluine. Pakvimpa grėsme Gardinui, ir suprantama, kad kritus Gardinui – toliau jau Kernavė. Todėl Traidenis pradeda stiprinti gynybą: jau 1274 m. prie Gardino ir kitose Lietuvos teritorijose apgyvendina dėl kryžiuočių antpuolių bėgančius prūsus, ypač jotvingius ir, tikriausia, tais pačiais ~1274-75 m. duoda nurodymus netoli Kernavės, kitoje Neries – Gardino pusėje pastatyt ir sustiprint gynybines pilis. Ir taip, manytina, apie ~1275 m. ant šiandieninio Bernardinų, tada salos kalno, skubotai atsirado medinė pilaitė. (Labai realu, kad tada turėjo atsirasti ir Bražuolės pilis taip pat.) (4 pav.)

4 pav. Traidenio laikų Lietuvos istorinis žemėlapis, aiškinantis Trakų Viršulio-Astikų pilies galimas atsiradimo priežastis (pagal A. Dubonį)

Tuo metu (~1275 m.), lauktina, kad ant Bražuolės bei Bernardinų piliakalnių pilaičių nebuvo. Ko gera, kaip ir Senųjų Trakų vietoje, kur ~1315 m. atvykęs kūrėsi Gediminas – buvo laisvos erdvės, nebent viena kita sodyba. Todėl Traidenio, arba Kernavėje nuolatinai reziduojančio ištikimo giminaičio (kai Traidenis visą laiką kitur, kovose su Livonija ar net Volyne) ar tėvo (?, Vilkas – Romundas, Vitas, Vydas, ~1230-1278 m.), brolio (?, Narimanto, ~1246-1284 m. ) nurodymais buvo duotas įsakymas Musninkų krašto kaimų: – Trakų, Astikų, Bartkuškių, Viršuliškių gyventojams keliau per Nerį prie Galvės ežeryno ir ant aukštūjų kalvų negaištant statyt pilaites. Kad Traidenis tada, dar savo ruoštu, ko gera papildomai, link Galvės nukreipė ir dalį Jotvingių. Taip apie ~1275 m. ant šiandien Bernardinų vardu vadinamo kalno atsirado medinė pilis. Pagrindiniai pirmieji gyventojai, statę pilį, tikriausia buvo iš Musninkų Trakų kaimo, todėl ir šią pilaitę pradėjo vadinti Trakais. Taip apie ~1275 m. ant Lukos-Totoriškių-išplėstinio, tada Didžiosios Galvės ežero salos kalno atsirado Antrieji Trakai.

Vėliau Bernardinų kalno gan erdvią polkštumą apgyvendino Sirpučio Astikiškiai, kurie visi kartu ūkiškai aptarnavo pilaitę. Todėl jau XIV-jo a. pradžioje šios pilies valdytoju matomas Vaišundo – Kristino Astiko tėvas Astikas Sirputaitis (~1340 – 1400 m.), dar anksčiau – Viršulis Lizdeikaitis (~1310 – 1340 m.), kuris gal ir buvo tas Trakų kunigaikštis, žuvęs Barienburgo mūšyje prie Vėliuonos 1337 m., po kurio Trakai tapo jau Kęstučio valda.

(Intriguoja ir Bražuolės pilies bei upelės prie pilies – Bražuolės vardo kilmė. Ar kartais tai nėra Traidenio brolio vardo Barza-Barža (Barzdos) variacija, kurio kilmės Bartkuškių kaimas ir ežeras yra išlikęs prie Musios.)

Labai intriguojanti randama informacija apie Kristino Astiko Senelį – Viršulį Lizdeikaitį ir jo tėvą Vaišundo prosenelį, Gedimino bendraamžį legendinį Krivį Krivaitį Lizdeiką (~1280 – 1340 m.).

Gal Astikų-Viršulio pilaitė – paskutinioji pagoniška šventykla ?

Bent taip XIX-ame šimtmetyje samprotavo V. Sirokomlė-Kondratovičius, spėliojo kad ši Trakų vietovė, galimai susijusi su pagonybės kultu. Jeigu Trakų Astiko-Viršulio pilaitės atsiradimą datuosime apie ~1275 m., tai pilaitė galėjo egzistuoti dar iki katalikiškos Šv. Mikalojaus Vyskupo bažnyčios statybos pradžios – t. y. iki 1495 m. Slepiamos pagoniškos šventyklos apeigos čia dar galėjo užtrukti iki Žemaitijos krikšto – 1412-1415 m. Pagonybės aktyvus slopinimas buvo pradėtas nuo 1387-jų, kai Jogaila atvykęs į Lietuvą kartu su Vytautu ir pravedė mąsinį lietuvių krikštymą.

Jeigu Kristino Astiko senelis buvo Viršulis Lizdeikaitis, tai ir pastarojo tėvas – Lizdeika visai realiai galėjo kurį laiką (XIV-jo a. pirmaisiais dešimtmečiais) būti šios pilaitės pagoniškasis Šventikas – Krivis Krivaitis, o pati pilaitė buvo pagoniško kulto vieta – Romovė. Todel labai būtų suprantama, kodėl, pagal Vilniaus – LDK Sostinės atsiradimo legendą, Lizdeika apie ~1322-uosius metus pataria Gediminui iš Senųjų Trakų Sostinę perkelti į Vilnių. Nes jų pilaitės yra kilometro-kito viena nuo kitos nuotolyje, abu yra bendraamžiai, kaimynai,  artimai bendrauja – tada suprantama – Lizdeika yra LDKunigaikščio Gedimino dvasinis patarėjas.

Be to, randama nuoroda, kad Lizdeikos tėvas artimai bendravo su Narimantu Romantaičiu (Kernaviškiu,~1246 – 1284 m.), kuris buvęs ne karinis, bet daugiau dvasinis autoritetas, kurio žmona, Lizdeikos motina buvusi vardu Vaidilutė. Tai ir vėl primena galimas legendines interpretacijas, kad LDKunigaikščio giminaitis sugyveno su Vaidilute sūnelį, kurį LDKunigaikštis (apie ~1280-sius metus turėjo būti Traidenis, nors legenda nurodo Vytenį) atsitiktinai bemedžiodamas prie Verkių radęs erelio lizde beverkiantį. Taip, būk tai atsitiktinai, atsirado Lizdeika, o iš jo palikuonių vėliau atsirado Radvilos – jų legenda.

Šie 1280-tieji Lizdeikos gimimo-atsiradimo metai koreliuoja ir su pilaitės statybų laikotarpiu. Todėl galima samprotauti, kad kaip tik Narimantas-Kernaviškis buvo tas Traidenio-Sirpučio patikėtinis, kuris organizavo Astikų-Viršulio pilaitės statybas, valdė Musninkų Trakų, Astikų, Viršulių, Barztkų kaimus su kurių gyventojais ir vykdė Trakų ir Bražuolės pilių statybas. Istorijoje nepastebima, kad šios pilaitės kada nors buvo kariavusios, būtų deginamos. Manytina, kad kai Vlniuje Šventaragio slėnyje buvo statoma katedra (apie~ 1388 m.) – Šv. Pagoniškasis Aukuras buvo iškeltas – kai kas teigia, kad į Kernavę. Realiau – kad į šią Trakų Bernardinų kalno pilaitę, nes Kernavė dar 1390 metais jau buvo pačių kernaviškių sudeginta. (Nebent perneštas į Dūkštos upės žiočių Deuklebiškių pilaites.

Ši Astikų-Viršulio pilaitė Trakuose, ko gera, ir buvo paskutinioji Aukštaitijos Pagoniškoji Šventykla, kuri be gailesčio buvo naikinama visą XV-jį šimtmetį. Kadangi tai buvo Astikų-Radvilų tėvonija, o jie tuo metu užėmė labai įtakingas LDK Valdžios postus, pilaitės egzistavimas su tam tikromis išlygomis buvo maskuotinai tęsiamas – saugomas. O kai pilaitė visisškai fiziškai ir moraliai-religiškai suseno –  buvo sugalvota jos vietoje pastatyti Radvilų šventojo – Šv. Mikalojaus Vyskupo katalikiškąją bažnyčią.

5 pav. Šv. Mikalojaus Vyskupo bažnyčios vietoje XVIII-jo a. jau Bernardinų vienuolyno griūvančios bažnyčios fasadinis vaizdas (Alfredo Riomerio piešinys, ~1880 m.). 2-me pav. šiandieninės šios bažnyčios fasado liekanos, kurios XVIII-jo a. Bernardinų vienuolyno dvasioje statytos (5 pav.) liekanos – du neišardomų plytų susicementavę monolitai „bado akis“ ir šiandien. (2 pav.)

Taip liūdnai baigėsi Astikų-Viršulio, o gal Narimanto Kernaviškio ir Lizdeikos pilies istorinis kelias. O pats didžiausias šios pilies nuopelnas – tai Vaišundas – Kristinas Astikas, jo nuopelnai Vytautui ir Kęstutaičiams, bei Radvilų ir Astikų – Trimitų herbo didikų linijos – jų nuopelnai kuriant ir tvirtinant LDK. (6 pav.)

Vaišundas Astikaitis – Kristinas Astikas

Pats pirmasis šio straipsnio sakinys ir rodo pagrindinį dėmesio centrą – Trimitų herbo ašinę asmenybę: Kristinas Jurgis Astikas, vadinamas Kernaviškiu, bet yra gimęs 1363 m. Trakų Salos Pilyje; mirė 1442 ar 1444 m. Kernavėje. Buvo Lietuvos didikas ir Valstybininkas Astikų pavarde, LDK Vytauto Didžiojo ištikimasis palydovas ir komandos žmogus, nuo 1419 m. Vilniau pilies Kaštelionas. Tai oficiali įvairiausiose enciklopedijose bei žinynuose pateikiama Kristino Astiko bendroji charakteristika. Kadangi jis lietuvis ir yra ypatinga LDK istorinė asmenybė, gimusi, išaugusi ir gyvenusi Lietuvoje, mums apie jį būtina žinoti kur kas daugiau.

6 pav. Vaišundas Astikaitis – Kristinas Astikas (1363 – 1444 m.) ir jo Trąby (Trimitų) herbas

Be to, jis augo Trakų ežeryno aplinkoje kartu su Gediminaičiais – jo šeimos pilis buvo viena iš trijų (tiksliau bent 5) Trakų krašto pilaičių, kurios davė Lietuvai žymiausias istorines asmenybes.

7 pav. XIV-jo a. – 1315-1377 m. Trakų krašto Didžiojo ežeryno 3-jų LDK istorinių giminių kilmės žemėlapis

Pačioje Gediminaičių iškilimo pradžioje stebimos jų gausios šeimynos. Gedimino pametinukų vaikų šeimyna iki atvykimo į Trakus (~1315-1316 m.), kaip rodo istorijos šaltiniai, 1300 ±15 m. (nuo 1285 iki 1315 m.) trisdešimtmetyje išaugino ir subrandino 14 vaikų (8 sūnus ir 5 ar net 6 dukteris).

Kęstučio šeimyna, jau Senuosiuose Trakuose,  kažkurį laiką gyvenusi kartu ir su kai kuriais broliais ir seserimis, turėjo 9 vaikus (7 sūnus ir 2 dukteris). O Algirdas, 1341 m. mirus Gediminui ir 1345 m. nuo LDK Vilniaus valdžios sosto nuvertus Jaunutį, iš kart veda antrąją žmoną Julijoną Tverietę, reziduoja Vilniuje (~1347 m.). Bet, manytina, kad dėl šeimos saugumo, įkurdina ją Bražuolės pilyje, patikimo brolio Kęstučio pašonėje. O tarp jų pilaičių, ant Didžiojo ežero aukšto kalno saloje, dar nuo LDK kunigaikščio Traidenio laikų, nuo ~1275 m., didžiavosi aukštai iškilusi medinė Astikų-Viršilo Sirputaičių pilaitė, kurią iki 1337 m. žūties prie Veliuonos, valdė Viršila Lizdeikaitis. Jam žuvus prie Veliuonos (1337 m.) pilaitės savininku tapo Astikas Sirputaitis, kuriam ~1363 m. gimė Vaišundas Astikaitis – būsimasis Radvilų dinastijos pradininkas. O visų Didžiųjų Trakų kunigaikščiu nuo 1337 m., Gedimino parėdymu, tapo Kęstutis.

Kristinas Astikas – Radvilų ir Astikų dinastijų pradininkas

Po Astravos Jogailos ir Vytauto sutarties (1392 rugpjūčio 4 d.) pasirašymo, Vytautui tapus Didžiuoju LDK-unigaikščiu, Vaišundas, jau kaip Kristinas Astikas buvo Vytauto paskirtas Šiaurinės LDK Užpalių ir Pienionių (prie Kavarsko) pilių valdytoju. Ir jau nuo tų laikų istoriniuose šaltiniuose, sutartyse (Salyno,1398; Vilniaus-Radomo, 1401; Racionžo, 1404; Torunės, 1411; Horodlės, 1413; Melno, 1422;  Skirsnemunės, 1431; ir Gardino, 1432)  jis figūruoja kaip Užpalių ir Pienionių pilių valdytojas kartu vykdydamas ir kitas svarbias valstybines pareigas, kaip atsakingasis asmuo –  Kristinas Astikas.

Atrodo, kad Vytautui susitaikius su Jogaila, tapus draugais kaip ir jaunystės metais Trakų ežerynuose, bent nuo 1383-jų metų, Vaišundas Astikaitis visur, kelionėse dvaro gyvenime ištikimai lydėdamas Vytauto dvarą. Atrodo, kad tada vedė Aną, kuri pagal E. Kotlubajų buvo Vitebsko kunigaikštytė Praksėda, gali būt – Algirdaitė, Jogailos sesuo. Suprantama, kad laukiant ir bent susilaukus pirmojo sūnaus Radvilos Astikaičio (1384 – 1477 m.) šeima kurį laiką turėjo gyvent senojoje Trakų tėvonijoje – medinėje Trakų ežero salos Astikų-Viršulio pilaitėje. Lauktina, kad ir vėliau gimę kiti Vaišundo sūnūs – Stankus (Stanislovas), Micko (Mikalojus) ir Bartko (Baltramiejus) augo toje pačioje Trakų pilaitėje.

Tai liūdytų istorinė nuoroda, kad Stankaus (Stanislovo) Astiko sūnus Grigalius gimė Trakuose 1470 m. (~1470–1518–1519 m. Kernavėje). Suprantama – kad jis gimė toje pačioje Trakų ežero medinėje pilaitėje. Nors senasis Kristinas Astikas jau buvo miręs (~1443-44 m.) ir buvo palaidotas Dūkštos Kernavėje (Deuklebiškėse). Labai realu, kad ir brolio sūnus Grigalius, perėmęs iš pusbrolio Radvilos Astikaičio Lietuvos Dvaro Maršalkos pareigas 1494-1500 m., vėliau – 1510 m. perėmės Trakų Vaivados pareigas iš pusbrolio Mikalojaus Radvilo II-jo (1510-1518 m.), ir po savęs Trakų valdžią perdavė tuo metu Radviloms ištikimam Albertui Goštautui (1481-1539 m.) – visi jie buvo neabejingi savo pilaitei, giminės ištakoms. Kaip tik A. Goštautas, būdamas kitos didikų giminės atstovas ir pradėjo užbaigt senosios Trakų medinės jau Astikų-Radvilų pilaitės rekonstrukciją į Šv. Mikalojaus Vyskupo bažnyčią – pagerbiant ir įamžinant Radvilų pirmagimių Šv. Mikalojaus vardą gautą Horodlėje su herbu iš Gniezno Archivyskupo Mikaloj‘aus Traba‘os (1412–1422 Mikołaj II Trąba (first primate of Poland since 1418).

Tokiu būdu galima apibendrinti, kad Trakų ežero, ant šiandieninio Bernardinų kalno buvusi medinė Astikų-Viršulio-Radvilų pilaitė funkcionavo ~220 metų, atsirado ~1275 m. ir buvo visų savininkų-valdytoju savanorišku sprendimu transformuota į Šv. Mikalojaus Vyskupo vardo katalikišką bažnyčią ~1495 m.

Radvila Astikaitis gimė savųjų – Astikaičių Trakų ežero salos medinėjė pilaitėje

Kaip labiausiai istorijos žinomas Kristino Astiko vyriausias sūnus – Radvila Astikaitis (1384-1477 m.) pradėjo Radvilų giminės kelią. Jis gimė istoriniais 1384-taisiais m., kai Vytautas susitarė-išdavė kryžiuočius. Tepliuvoje pas juos pasikrikštijęs katalikiškai, Jogailos motinai Julijonai patarus, Vytautas susitarė-susitaikė su Jogaila, ir pagal nuorodą Trakuose dar pasikrikštyjo stačiatikiškai. Už tai gavo valdyti Gardiną ir Lucką be Trakų. Ir kaip tik tais metais Vaišundui-Astikaičiui gimsta sūnus Radvila. Kur? Rašoma – Trakuose.

Akivaizdu – toje pačioje senojoje Trakų ežero medinėje  Astikų pilaitėje. (8 pav.)

Radvila Astikaitis XV-jame a., ypač po Žygimanto Kęstutaičio nužudymo, įgijo didžiausią LDK politinį svorį. Buvo pirmuoju LDK Dvaro maršalka (nuo 1440 m.), LDK Ponų Tarybos maršalka ir ilgą laiką net Pirminiku, LDK Žemietijos maršalka (1468 – 1475 m.), Trakų Vaivada (1466), o nuo 1474 m., kaip ir tėvas – senatvėje, gyvenimo pabaigoje – Vilniaus kaštelionas. 1452 m., susidarius neaiškumui dėl LDKunigaikščio ir Lenkijos karaliaus – net pretendavo į LDKunigaikščio Sostą. Jis perėmė visas savo tėvo turėtas valdas bei dvarus: Musninkus, Upninkus, Širvintus, Biržus, Kedainius, Vyžuonas ir Užpalius su Pienionimis. Tam tikros išlygos reikia padaryti dėl Užpalių ir Vyžuonų.

Atrodo, kad Radvilos, kaip ir jų pradininkas – tėvas Kristinas Astikas Užpalius laikė LDKunigaikščio (Vytauto) valda, o jau Vyžuonas – savu Radvilų dvaru. (Tai matoma iš keliautojo Žilibero de Lanua prisiminimų, keliaujant 1413-14 m.žiemą.) Nuo Vyžuonų Radvilos pradėjo savo dvarų plėtrą link Biržų. Dar 1406 m., pagerbiant Kristiną Jurgį (Georgijų) Astiką, fundavo Vyžuonose Šv. Jurgio katalikų bažnyčią, ir taip Vyžuonos tapo pirmuoju Rudųjų Radvilų panteonu: čia buvo pradžioje palaidotas Radvila Perkūnas (gimęs dar Vilniuje 1547 –  miręs 1606 m. Lososnoje)  ir jo sūnus Lietuvos didysis etmonas, Vilniaus Vaivada  Kristupas Radvila Jaunasis (gimęs jau Biržuose 1585 – miręs 1640 m. Vilniuje, 1641 m. palaidotas Vžuonose, vėliau, apie 1668 m. perkeltas į Kedainius).

8 pav. Radvilos Astikaičio (1384-1447 m.) ir jo žmonos – kunigaikštytės Jevdokijos Sviatopolk-Četvertinskajos (1387-?m.) portretai

Neaišku, kaip Radvila Astikaitis „susirado“ žmoną – dar senosios Rusios Riurikovų dinastijos palikuonę -Turovo-Pinsko kunigaikštytę Jevdokiją Sviatopolk-Četvertinskają. Matyt, tai liečia dar senus Vytauto laikus, kai Kristinas Astikas talkininkavo Vytautui valdant Lucko ir Turovo-Pinsko kraštus. (Kur kas idomesnis istorinis pasikartojimas: po ~500 metų į Trakų kraštus tos pačios Riurikovų dinastijos palikuonę – kunigaikštytę Jadvygą Sviatopolk – Četvertinską kaip žmoną ~1897 m. atveža ir Užutrakio grafas Juozapas Tiškevičius. Kunigaikštytė Jadvyga Sviatopolk – Četvertinska buvo gimusi Lenkijoje 1878 m. Skidelyje.)

Radvila Astikaitis turėjo vieną sūnų – Mikalojų Radvilaitį  (1450 – 1509 m.)  ir dukrą Aną. Nuo Mikalojaus jie jau buvo vadinami tik Radvilomis – Radvilos vardas pavirto pavarde, ir taip vėlesni giminės atstovai buvo Radvilomis (Radzwill‘omis). Sūnus į istoriją įėjo kaip Mikalojus Radvila Pirmasis (Senasis) (1450 – 1509 m.)

Mikalojus Radvila Pirmasis (Senasis) gimė jau Vilniuje

Kaip ir senelis Kristinas Astikas, ir tėvas Radvila Astikaitis Mikalojus Radvila I-masis, vadinamas Senuoju, Matuzaliu buvo ištikimas Vytauto ir Kęstutaičių atminimui, rėmė Kazimiero Jogailaičio kandidatūrą į LDK sostą (juo tapo 1440), palaikė ryšius su Goštautais. 1445 ir 1449 dalyvavo kare su Maskva. Jo palikuoniai vadinosi tik Radvilų pavarde. (9 pav.)

9 pav. Mikalojus Radvila Senasis (Radvilaitis Matuzalis, 1404?-1509 m.) ir jo žmonas – Sofija Ona  Manvydaitė (1440-1512 m.)

Mikalojus Radvila Pirmasis, teigiama, kad gyveno 103 metus, turėjo 3 žmonas ir 4 sūnus ir dukterį Aną – kuri tapo Mozovijos kunigaikštiene. Jo Valstybiniai LDK nuopelnai vardijami: nuo 1481 m. gruodžio 2 d. Smolensko vietininkas, 1483 m. su 10 000 kareivių apgynė Smolensko žemes, nuo 1488 m. Trakų kaštelionas ir Naugarduko, o dar vėliau ir Palenkės Bielsko vietininkas. Nuo 1492 m. Vilniaus vaivada, 1504–1509 m. Lietuvos didysis kancleris. Kaip padėkos ženklą už 1506 m. laimėtą Klecko mūšį prieš totorius fundavo, ko gera prosenelio Kristino Astiko pagerbimui, Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčią, ir šalia jos įkūrė senosios regulos karmelitų vienuolyną.

Nuo jo sūnų, galima sakyti, prasidėjo trys išsišakojusios ir gan tarpusavy draugingos Radvilų dinastinės linijos,: Goniondzo-Metelių, Biržų-Dubingių ir Nesvyžiaus, kelis šimtus metų lėmusios LDK gyvenimą, o ir Trakų gyvenimą taip pat. Bet visa tai jau istoriškai jau gan toli nuo Trakų Bernardinų kalno istorijos.

Pabaigai

Šio straipsnelio tikslas – atkreipt profesionalių istorikų ir Trakų savivaldybės dėmesį, kad nedovanotinai nematomas Bernardinų kalnas, kurio istorinė vertė yra didesnė nei restauruotos, ir ko ne vienintelės Salos Pilies. Trakų rajono savivaldybės taryba 2003 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. S1-252 „Dėl Bernardinų kalvos (AR-1496) Birutės g., Trakų m., detaliojo plano patvirtinimo“ patvirtino Bernardinų kalvos detalųjį planą. Bet nesimato, kad kas nors pajudėtų gerąja kryptimi.

Praėjo jau vieni rinkimai į Trakų Merus, artėja Rinkimai į Savivaldybes ir Merus taip pat. Ar ne laikas Bernardinų kalno šiukšlyno istoriją pakelt į rimto triukšmo lygį !?

Tikras Bernardinų kalno istorinės vertės mokslinis įrodymas – pirmiausia rimti archeologiniai kalno tyrimai, kurie turėtų rasti ir įvertinti XIII-jo a. kultūrinį sluoksnį. Šio sluoksnio moksliniai tyrimai ir parodis apie šiame straipsnyje pateiktas galimas istorines interpretacijas. Apgailestautina, kad 2003 m. nieko nepasakyta apie būtinus archeologinius tyrinėjimus. Juos būtina atlikti neatidėliotinai

Literatūra ir šaltiniai:

www.traku-zeme.lt/trakai-bernardinu-kalnas

http://dobilas.kirvelis.lt/files/TRAKAI_tretieji2.pdf

www.traku-zeme.lt/musu-trakai-atsirado-dar-traidenio-laikais-pries-750-metu-1275-m

www.krastozinios.lt/2021/03/14/23/39/kas-tas-traku-kunigaikstis-zuves-prie-veliuonos-1337-m

www.voruta.lt/dobilas-kirvelis-trakai-trilypis-lietuvos-ereliu-lizdas

http://dobilas.kirvelis.lt/files/VAIUNDAS_ASTIKAITIS_3.pdf

D. Kirvelis. Gediminaičių lopšys – Užpaliai ir Pienionys !? žurn. AUKŠTAITIŠKAS FORMATAS, 2021 Nr. 01, psl.15-21; http://dobilas.kirvelis.lt/files/GEDIMIN-LOPSYS3.pdf

[„Kas tas Trakų kunigaikštis…“, Trakų Žemė, 2021, Nr 10(1164)]. http://www.klevualeja.lt/2021/03/08/kas-tas-traku-kunigaikstis-zuves-prie-veliuonos-1337-m/

[AUKŠTAITIŠKAS FORMATAS, Anykšta;Gediminaičių lopšys – Užpaliai ir Pienionys!?  (https://roundcube.serveriai.lt/?_task=mail&_frame=1&_mbox=INBOX&_uid=20685&_part=2&_action=get&_extwin=1)]

Trakų rajono savivaldybės taryba 2003 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. S1-252 „Dėl Bernardinų kalvos (AR-1496) Birutės g., Trakų m., detaliojo plano patvirtinimo“ patvirtino Bernardinų kalvos detalųjį planą. http://www.seniejitrakai.lt/del-bernardinu-kalvos-sutvarkymo/

Dobilas KIRVELIS, Trakai