Trakų istorinis nacionalinis parkas. Jūratės Buivienės nuotr.

Trakų istorinio nacionalinio parko atsiradimas buvo sąlygotas daugelių dešimtmečių šviesiausių Lietuvos (ir ne tik) protų. Tikslas – išsaugoti Trakų istorinę atmintį, kitaip tariant – kultūros paveldą, Salos ir Pusiasalio pilis, Trakų Švč. M. Marijos Apsilankymo bažnyčią (dabar – baziliką), medinį senamiestį ir pagaliau visą ežeryną nuo nežmoniškų užstatymų. Dabar lankytojai mato sovietų laikų Trakų daugiaaukščių statybas.

Š. m. spalio mėn. kultūros ir aplinkos ministrai sutarė Trakų istorinį nacionalinį parką įtraukti į bendrą saugomų teritorijų tinklą ir perduoti jo pavaldumą iš LR kultūros ministerijos LR aplinkos ministerijai. Pagal numatomą pertvarką iš visos Trakų istorinio nacionalinio parko struktūros Kultūros ministerijos pavaldume pagal funkcijas turėtų likti parko teritorijoje veikiantis Užutrakio dvaras. Pilies kompleksas, kaip saugoma kultūros paveldo vertybė, taip pat liks Kultūros ministerijai pavaldžiai įstaigai – Trakų istorijos muziejui. Teiravomės Trakų istorinio nacionalinio parko direktoriaus Gintaro ABARAVIČIAUS, kaip jis vertina numatomus pokyčius.

Pirmiausia gal galėtumėte skaitytojams priminti, kaip atsirado Trakų istorinis nacionalinis parkas?

Trakų nacionalinio istorinio parko koncepcija gimė sovietų okupacijos laikotarpiu. 1960 m. LTSR Ministrų Tarybos nutarimu Nr. 517 Trakų apylinkės buvo paskelbtos landšaftiniu draustiniu. Tad po metų, t. y. 1961 m. buvo įsteigtas 3 172 ha Takų landšaftinis (gamtinis) draustinis. Paminėta Ministrų taryba jau 1989 m. spalio 31 d. priėmė nutarimą dėl nacionalinio parko „Trakai“ steigimo. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, parko idėja tapo realia perspektyva. Kaip tik tuo metu pradėta drąsiau kratytis sovietinės realybės dulkių ir atsigręžta į tautą vienijantį paveldą. 1991 m.
balandžio 23 d. Atkuriamasis Seimas įsteigė Trakų istorinį nacionalinį parką, o 1992 m. balandžio 22 d. LR Vyriausybė patvirtino Trakų istorinio nacionalinio parko nuostatus. Po metų buvo patvirtinta šios Lietuvos saugomos teritorijos – valstybingumo branduolio saugojimą, tvarkymą ir naudojimą reglamentuojanti planavimo schema.

Parko steigėjo funkcijas pavesta vykdyti tuometiniam Paminklotvarkos departamentui prie LR Vyriausybės, kuris vėliau tapo pavaldus Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai. Visiems buvo aišku, kad Trakų istoriniu nacionaliniu parku privaloma rūpintis kaip integralia Lietuvos kultūros sistemos dalimi. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas nustatė, kad istorinių nacionalinių ir istorinių rezervatų steigėjo funkcijas įgyvendina LR kultūros ministerija, neuždraudžiant išimtinai gamtos apsaugos klausimais kultūriniuose kraštovaizdžiuose rūpintis ir aplinkosaugos sferos atstovams.

Trumpai tariant, Trakų istorinio nacionalinio parko įsteigimas yra prieš sovietmetį sukilusios tautos ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kartos darbas. Tai karta, kurį sukūrė stebuklą – atkūrė Lietuvos valstybę ir padarė viską, kad Lietuva taptų Europos Sąjungos ir NATO nare.

Kaip manote, kam prireikė dabar keisti esamą tvarką?

Nors Lietuvos Respublika daugiau nei tris dešimtmečius yra demokratinė valstybė ir joje įtvirtintas teisėtumo principas reikalauja, kad vieši sprendimai būtų pagrįsti, o jų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus, kol kas tai, apie ką klausiate, yra paslaptis. Niekas, išskyrus kelis asmenis apie tai nebuvo informuotas ir kol kas nieko konkretaus nesužinojo. Ir mums tai buvo naujiena. Ji buvo 2021 m. spalio 22 d. paskelbta Kultūros ir Aplinkos ministerijų interneto svetainėse kaip naujiena. Vėliau šią „naujieną“ pakartojo kelios žiniasklaidos priemonės. Remiantis tokia informacija, kol kas nėra pagrindimo tikėti, kodėl tai iš tiesų yra vykdoma. Jei tai, vienok, yra iš tiesų įgyvendinama, tai būtų tarsi grįžimas atgal į sovietmetį, kuomet „iš viršaus“ buvo „kažkas genialaus“ nusprendžiama, o po to jau ieškoma būdų ir formų, kaip tai pagrįsti, kokio nors, pavyzdžiui, „mokslinio komunizmo“ principais ir tikslais.

Dabar laukiate kas bus?

Iš esmės, taip. Niekas šiuo klausimu su mumis nebendravo. Ir LR kultūros ministerijos specialistai nieko mums apie tai negali pasakyti, nors ministerijoje yra net atskiras skyrius, kuris įkurtas būtent kultūros paveldo ir saugomų teritorijų darbams kuruoti bei koordinuoti.

Trakų istorinis nacionalinis parkas. Jūratės Buivienės nuotr.

Pagrindinė Trakų istorinio nacionalinio parko vertybė yra žmogaus sukurtas kultūrinis kraštovaizdis. Prisiminkime, jei kas pamiršo, kad pats Trakų miestas suformuotas žmogaus rankomis iš daugybės salų. Vytautas Didysis, statydamas Mažąją pilį, pirmasis pažemino Galvės ežero lygį ir taip atkovojo sausumos plotus ne tik piliai, bet ir miestui. Grafas Tiškevičius XIX a.
padarė tą patį, ir vietoje „Algirdo salos“ atsirado pusiasalis, kuriame įkūrė garsųjį Užutrakio parką. Taigi, Trakų ežerai tik iš pirmo žvilgsnio kiekvienam gali pasirodyti pirmykštės gamtos objektas, tačiau geriau įsižiūrėjus ar paskaičius, pavyzdžiui, Stanislovo Mikulionio, Česlovo Kudabos ar kitų mokslininkų darbus, aiškėja, kad jie ne kartą kardinaliai pertvarkyti žmogaus. Istorikai, architektai, kraštovaizdžio ir kt. specialistai seniai nustatė, kad apskritai Trakai atsirado tik todėl, kad žmonėms jie buvo patogūs dėl savo geografinių unikalių savybių viduramžiais gintis nuo išorės priešų. Kas ir kaip šiandien gali nebematyti tai, kad Trakai yra etaloninis Lietuvos kultūrinio kraštovaizdžio pavyzdys?

Pažymėtina, kad Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija pagrindinį dėmesį savo veikloje skiria kultūrinei veiklai, nes būtent tokių paslaugų šioje saugomoje teritorijoje tikisi ir prašo jos lankytojai, kurių, kaip suprantate, yra masės dėl šalia esančios Lietuvos sostinės Vilniaus.

Trakų visuomenėje yra kalbama, kad pakeistus Trakų istorinio nacionalinio parko statusą iškils įvairių grėsmių. Kokių pasekmių galime tikėtis?

Viena iš grėsmių, jei būtų pritarta nepagrįstam teiginiui, kad čia ne kultūrinio kraštovaizdžio, o gamtos vertybių prioriteto saugoma teritorija, būtų ta, kad gamtosaugininkams perėmus šią teritoriją, identifikuojant esančias Trakų gamtos vertybes, paaiškėtų, kad pirmykštės, žmogaus nepaliestos gamtos tiesiog nebėra. Neradus pirmykštės gamtos, tokios, kaip, pavyzdžiui, Kuršių Nerijoje ar Čepkeliuose, gamtos specialistai bus priversti nuspręsti, kad, nors teritorija ir turi „saugomos teritorijos statusą“, bet nėra joje tokių gamtos vertybių, kurias būtina saugoti.

Noriu pabrėžti, kad nors gamtos objektų čia yra daug, bet jie yra patyrę kultūrinį poveikį ir įgavę kitokią kokybę bei vertę. Pamastykime, kokias reikšmes turi žodis „medis“ lietuvių kultūroje, pavyzdžiui, „eglė“ miške ir „obelis“ Jūsų sode? Eglė be žmogaus gali gyventi šimtą metų, o obelis – ne. Pastaroji turi būti pasodinta, genima, prižiūrima. Nors ji yra ir gamtos objektas, bet kartu tai – poveikis kultūrinis. Taip ir su Trakais, čia gamta mums ir pasauliui liudija kur kas daugiau nei tik apie save – ji pasakoja apie žmogaus ir lietuvių tautos genijų.

Dėkojame už pokalbį.

Kalbėjosi

Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ ir Juozas VERCINKEVIČIUS

Nuo redakcijos

Š. m. lapkričio 8 d. Trakų rajono laikraštis „Trakų žemė“ nusiuntė paklausimą į LR kultūros ministrui Simonui Kairiui. Redakcija teiravosi, kokios priežastys lėmė daryti pertvarką? Taip pat domėjosi apie šiuo tikslu sudarytą darbo grupę bei kodėl iki šiol niekas iš steigėjų – LR kultūros ministerijos – su Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos kolektyvu apie būsimą pertvarką nebendravo. Lapkričio 9 d. gautas kultūros ministro Simono Kairio patarėjos, atstovės spaudai Viktorijos Vitkauskaitės atsakymas, kuriame rašoma: „Kultūros ministerija neprieštarauja Aplinkos ministerijos planuojamam saugomų teritorijų administravimo ir plėtros priemonių pertvarkymui, pagal kurį šių teritorijų tinklo dalimi turėtų tapti ir Trakų istorinis nacionalinis parkas. Šiuo metu Trakų istorinis nacionalinis parkas yra pavaldus Kultūros ministerijai, tačiau paveldo dalis visoje šio parko veikloje yra gerokai mažesnė, palyginti su gamtine aplinka, natūraliomis pirminės gamtos vietovėmis ir kraštovaizdžiu.

Jūsų minima darbo grupė yra sudaryta aplinkos ministro įsakymu, todėl komentarus dėl šios grupės turėtų pateikti Aplinkos ministerija.“

Lapkričio 9 d. šį komentarą pasiuntėme Trakų istorinio nacionalinio parko direktoriui Gintarui Abaravičiui ir štai gavome jo atsakymą: „Pagal ponios Viktorijos Vitkauskaitės logiką kuo skubiau reikėtų perduoti LR aplinkos ministerijai visas LR kultūros ministerijos kuruojamas institucijas kartu su pačia LR kultūros ministerija. Mat, žmoguje, jo gyvenime – sekundėje, valandoje, paroje, metuose, dešimtmečiuose yra kur kas daugiau „gamtos“ nei „kultūros“. Koks praktinis protas tam galėtų prieštarauti. Nebent būtum idealistinio pasaulio atgyvena… Taigi, atsakė Viktorija, kad LR kultūros ministerijos vadovybė nebesupranta ir net netiki nei pačia kultūra, nei žmogaus kuriama kitokia realybe toje pačioje gamtoje, tarp jų ir įvairiais istorijos laikotarpiais lietuvių kuriamu kultūriniu kraštovaizdžiu Trakuose. Vargas Lietuvai, jei taip vystysime savo gimtinę ir toliau.“