Tais laikais man teko dirbti įvairius darbus, dalyvauti įvairiuose susirinkimuose, konferencijose, ekskursijose, metodiniuose pasitarimuose su daugybe rajono mokyklų direktorių. Jie skyrėsi savo charakteriais, išvaizda. Vieni direktoriavo keletą metų, kiti – ilgai. Prisiminsiu tik tuos, kurie man paliko didžiausią įspūdį.
Trakų švietimo darbuotojai ir direktoriai Kryme
Lentvario vidurinės mokyklos direktorė Nadežda Jarygina
Tuometinės Lentvario vidurinės mokyklos direktorė 1967–1976 m. buvo Nadežda Jarygina. Ji buvo labai rimta ir puikiai išmanė pedagogiką. Už mokyklos funkcionavimą buvo atsakinga ne tik direktorė, bet ir mokytojai, mokiniai, tėvai, techninis personalas. Jei reikėdavo įgyvendinti kokią gerą idėją mokyklos bendruomenei ar spręsti užgriuvusią problemą, tada direktorė šaukdavo mokytojų, tėvų, mokinių susirinkimus. Ji visada kalbėjo dalykiškai, rimtai ir netgi kategoriškai. Jos vadovavimo metu mokyklos darbas pagerėjo, joje visada buvo švaru, tvarkinga, jauku. Tvarką palaikė ir patys mokiniai – budėdavo klasėmis. Tai padidino ir mokinių atsakingumo jausmą visame mokymosi procese. Mokiniai žinojo ne tik savo teises, bet ir pareigas. Tuo ir pasinaudojo direktorė N. Jarygina, taikiusi tokį auklėjimo modelį savo darbe.
Dabartiniais laikais labai daug yra kalbama apie mokinių teises, bet dažnai pamirštamos jų pareigos ir atsakomybė mokymosi procese.
Paluknio vidurinės mokyklos direktoriai
Vladyslav Jan Čapkovski karininkų kursuose Klaipėdoje
Noriu prisiminti tuometinės Paluknio vidurinės mokyklos direktorę Lidiją Gorpinič, kuri vadovavo ugdymo įstaigai 1954–1964 m. Tuo metu aš dirbau mokytoju metodininku pasitarimuose. Direktorė Lidija visada atrodė labai atvira, geraširdiškai pasakodavo apie mokyklą iš teigiamos pusės, taip pat nenutylėdavo ir esamų sunkumų. Iš tvyrojusios atmosferos mokymo įstaigose galima spręsti, kad ir kiti mokytojai ją gerbė. Ją pakeitė taip pat labai geri direktoriai: 1964–1977 m. – Vincent Kamilevič, 1977–1994 m. – Jan Zachaževski. Labai gaila, kad jie jau iškeliavo į aną pasaulį.
Prisimenu direktorių Janą Zachaževskį, buvusį Lenkų sąjungos Trakų r. skyriaus pirmininką, kaip labai taktišką žmogų, kupiną naujų idėjų visuomeniniam darbui. Atsimenu atvejį, kai direktorius paskambino ir paklausė manęs, ar reikia mokyklai lenkiškų knygų. Atsakiau, kad mokyklai knygos visada reikalingos. Tada jis liepė su automobiliu važiuoti į Vilnių, nurodė adresą, dieną ir valandą, kada jas atsiimti.
Mūsų keliai susidūrė ir Bražuolėje, pradinių klasių atidarymo išvakarėse – jis man paskambino ir pranešė, kad Bražuolėje nuo rudens pradės veikti pradinės klasės, ir paklausė, ar turiu lentą, spintą ir keletą atsarginių suolų. Sakau, kad turiu. Janas atvažiavo ir mudu sukrovėme į mano priekabą visus reikalingus daiktus ir iš karto nuvežėme iš Salkininkų į Bražuolę. Ten viską sutvarkėme, įrengėme ir tokiu būdu pasiruošėme naujiems mokslo metams.
Kitas ryškus prisiminimas apie direktorių yra 1990 m. sausio 14 d., kai vakare jis paskambino į namus ir pranešė, kad reikia važiuoti prie televizijos bokšto ir budėti nuo 9 val. ryto iki 3 val. nakties, klausė manęs, ar rasiu dar vieną savanorį? Paskambinau vienam kitam, tačiau niekas negalėjo. Tad susisiekiau su buvusiu Salkininkų mokyklos pedagogu Liubomiru Gailiušiu, kuris ir sutiko vykti kartu. Nuvažiavome su juo prie televizijos bokšto, toliau pastatėme automobilį ir nužingsniavome į aikštę. Buvo daug autobusų ir žmonių iš visos Lietuvos, degė laužai. Buvo šalta, todėl susirinkusieji šildėsi prie ugnies. Vieni sėdėjo prie laužo, kiti vaikščiojo aplink, kalbėjosi. Dauguma šnekėjo lietuviškai, kiti – rusiškai, lenkiškai. Visi žinojome, kas įvyko Sausio 13-ąją. Nuotaika buvo nekokia. Nors buvau šiltai apsirengęs, tačiau šaltis sklido tarsi iš vidaus. Laikas bėgo labai lėtai. Keletą kartų nuėjau apie automobilio. Klausantis žmonių kalbų jautėsi jų užsispyrimas – nors buvo šalta, jie buvo pasiryžę budėti iki galo. Mes taip pat išbuvome iki 3 val. ryto, nors ir labai sušalome. Grįžus namie susišildžiau ir nuėjau miegoti. Kitą dieną susiskambinome su Janu, jis pasiteiravo, kaip mano sveikata.
Apskritai, turėjau daug kitų reikalų su direktoriumi Janu Zachaževskiu. Jis visada buvo taktiškas, konkretus ir malonus. Dabar jis yra senjoras ir labai geras bitininkas, gyvena Lentvaryje. Labai maloniai prisimenu Paluknio vidurinės mokyklos direktorių, taip pat inspektorių ir Trakų švietimo skyriaus vedėją Teodorą Linkevičių. Su juo buvau keletą kartų išvykęs į Maskvą, į ekskursiją, taip pat lankėmės kursuose Lenkijoje, Krokuvoje, kuriuos organizavo LR švietimo ministerija. Jos vadovė buvo Danguolė Sabienė. Kursuose dalyvavo mokyklų direktoriai iš Vilniaus, Šalčininkų ir Trakų rajono (Jonas Liesys, Marian Kuzborski, Teodoras Linkevičius ir aš). Vieną dieną po užsiėmimų pakvietėme mūsų kursų vadovą ateiti pas mus į svečius, pabendrauti prie kavos puodelio apie švietimo reikalus. Mes paruošėme stalą, pasirūpinome kava, arbata. Pokalbis vyko apie ministerijos veiklą ir švietimo problemas, ugdymo įstaigas. Vėliau prasidėjo ir anekdotai. Visiems buvo linksma, nuotaika tvyrojo puiki. Po vakarienės atsisveikindama Danguolė Sabienė padėkojo už puikiai praleistą laiką ir pasakė: „Kokie Jūsų puikūs, Trakų rajono direktoriai.“
Trakų r. mokyklų direktoriai seminare Lenkijoje, Gdynėje: (iš kairės) Teodoras Linkevičius, Marjan Kuzborski (dabar Trakų gimnazijos direktorius),
Vladyslav Jan Čapkovski, 1994 m.
Kitas mano susitikimas su Danguole Sabiene įvyko, sprendžiant Salkininkų mokyklos uždarymo klausimą (2004) – atvyko komisija. Ji žinojo, kad mokyklos uždarymas – tai didelis skausmas direktoriui, mokytojams, mokiniams, tėvams, bendruomenei; didelė valdžios atstovų klaida. Mokykla kaime – tai žibintas, kuris jungia visus kaimo gyventojus – nuo mažo vaikelio iki senelio. Kai kaime buvo mokykla, nebuvo tokių dalykų, kurie vyksta šiuo metu.
Daugirdiškių pagrindinės mokyklos direktorė Vladislava Orševska-Kursevičienė
Prisimenu Daugirdiškių pagrindinės mokyklos mokytoją, direktorę Vladyslavą Orševską-Kursevičienę. Ji visada buvo maloni, daugiau kaip 12 m. bendravo su Salkininkų pradine mokykla – žaidėme stalo tenisą, krepšinį, organizavome tėvų susirinkimus, dainavome lietuviškas ir lenkiškas dainas. Daugirdiškių gyventojai kalbėjo tiek lietuviškai, tiek lenkiškai, kadaise buvo ten ir lenkiškos klasės, o Vladislava buvo gera kaimynė. Būdama mokyklos direktorė, ji mokyklai buvo tarsi motina arba vyresnioji sesuo mokytojams, mokiniams. Visi ją gerbė, klausydavo jos pastabų, žodžio. Visi mokykloje ją vadindavo „mūsų direktore“. Įstaiga gerai dirbo.
Šiuo metu Vladislava Kursevičienė yra senjorė, rašo knygas, kuria eilėraščius lenkų ir lietuvių kalbomis, ruošia programas koncertams, rašo dainas. Ji – tikrai geras ir įdomus žmogus.
Trakų rajono mokyklų direktoriai ir mokytojai Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas): (iš kairės) B. Sakevičius (Paluknys), A. Robačevskis (Paluknys),
V. J. Čapkovski (Miciūnai), L. Tarakevičius (Šklėriai), V. Siaglo (Grigiškės),
V. Kamilevič (Paluknys) ir J. Kadelskas (Onuškis)
Senųjų Trakų mokymo įstaigos direktoriai
Buvęs Senųjų Trakų septynmetės mokyklos direktorius Anton Pavlovič
Prisimenu labai įdomų žmogų, Senųjų Trakų septynmetės mokyklos direktorių Marian Adamovič. Kai aš pradėjau direktoriauti Miciūnuose, tuo metu Senųjų Trakų mokyklos direktorius buvo Anton Pavlovič, jį pakeitė Stanislovas Kodis, po to vėl į direktoriaus vietą grįžo A. Pavlovič. Jam išėjus jį pakeitė Marian Adamovič, turintis pedagoginį išsilavinimą, vėliau įgijęs ir juridinį. Tai – labai mandagus žmogus, daug metų dirbo Vykdomajame komitete, mokėjo lietuvių, lenkų, rusų kalbas, sugebėjo bendrauti su įvairiais žmonėmis, pasakojo anekdotus, o mano laikais mažai kas tai galėjo. Vieną kartą jis mane nustebino. Rajono direktoriai kelioms dienoms buvo ekskursijoje Latvijoje. Po pirmos dienos vakare jauni direktoriai lošė kortomis, rūkė ir išgėrė po taurelę, pasakojo anekdotus. Buvo kartu ir Marian Adamovič. Taip jie „ilsėjosi“ iki antros valandos nakties. Kitą dieną, atsikėlęs 7 valandą ryte, nuėjau nusiprausti – žiūriu ateina ir Marian. Jeigu aš būčiau taip „ilsėjęsis“, man lūžtų galva nuo skausmo, o jis sakė, kad jam galvos neskauda. Jam niekada galvos neskauda. „Laimingas žmogus“, – pagalvojau aš. Dabar jis senjoras, turi bičių, yra energingas, žvalus, iš išvaizdos atrodo lyg jam būtų apie 60 metų.
Trakų ugdymo įstaigų direktoriai – Petras Zalitis ir Jonas Bagdonas
Noriu papasakoti apie dar vieną gerą žmogų (gaila, kad per anksti išėjo į aną pasaulį) – tai Petras Zalitis, 1983–1987 m. Trakų internatinės mokyklos direktorius, malonus ir nuoširdus žmogus. Su juo kartu dalyvavome karininkų kursuose. Taip pat su mumis kartu buvo Šklėrių pagrindinės mokyklos direktorius Ignatijus Siniavskis ir Grigiškių mokyklos direktorius Zenonas Vasiulis. Kursų metu mums buvo suteikti leitenanto laipsniai. Paskui kiekvienais metais vykdavome į savaitės trukmės karininkų atsargos kursus – pavyko tapti net kapitonais. Mes gerai pažinojome vienas kitą, galėjome pasipasakoti vienas kitam paslaptis.
Vieną kartą buvome ekskursijoje Kryme. Parduotuvėje pamačiau vokišką kavos servizą – tokio Lietuvoje dar nebuvo. Petras Zalitis paklausė, ar norėčiau nusipirkti. Sakau, kad noriu, bet trūksta pinigų. Jis pakalbėjo su žmona Irena ir man jų paskolino. Tegu Dievulis aname pasaulyje atsilygina už jo geraširdiškumą.
Kitas direktorius, kurį noriu prisiminti, buvo Jonas Bagdonas. 1964–1969 m. jis buvo Trakų internatinės mokyklos matematikos ir braižybos mokytojas, 1969–1974 m. – šios mokyklos direktoriaus pavaduotojas mokymo-auklėjimo reikalams. 1974 m. J. Bagdonas buvo paskirtas atidarytos naujos Trakų 2-osios vidurinės mokyklos (dabar – Trakų Vytauto Didžiojo gimnazija) direktoriumi ir šias pareigas ėjo 1974–1991 m. 1990 m. rudenį jo vadovaujamai mokyklai buvo suteiktas Vytauto Didžiojo vardas. 1991–1992 m. jis dirbo Trakų Vytauto Didžiojo vidurinėje mokykloje matematikos mokytoju, 1992–2005 m. buvo Vilniaus tiksliųjų, gamtos ir technikos mokslų licėjaus bei Jėzuitų gimnazijos matematikos mokytojas, kol išėjo į pensiją. Vieną kartą su juo vykome į ekskursiją. Visi buvome autobuse, o direktorius J. Bagdonas vėlavo. Atskubėjo į autobusą su labai gražia mergina. Mes, jauni direktoriai, turėjome humoro jausmą, sutikome jį linksmu balsu: „Oooooo“. Išgirdusi, kokį įspūdį padarė direktoriams, minėtoji mergina labai paraudonavo ir pasidarė dar gražesnė.
Kita istorija nutiko, kai su Jonu Bagdonu gyvenome tame pačiame kieme. Kartą išėjau išnešti šiukšlių, – žiūriu, eina jis su stambiu vyriškiu. Aš pasisveikinau, paklausiau, kaip jam sekasi. Jis atsakė, kad blogai, nes tas vyriškis vedasi jį primušti. Aš sakau: „Tu rimtai?“ Jonas Bagdonas atsakė: „Taip.“ Tada aš pasakiau, kad nusuksiu tam vyrui sprandą. Vyrukas turbūt matė mane dvipūdės kilnojimo rungtyje, išsigando ir kažką sumurmėjęs pradėjo nuo mūsų trauktis. Turbūt pagalvojo, kad prastas sumanymas su manimi muštis. Taip aš išgelbėjau direktorių.
Irena ir Jonas Bagdonai yra gerai žinomi Trakuose. Jie buvo geri matematikos mokytojai, rengė uždavinius matematikos egzaminams ir olimpiadoms. Tai buvo religinga šeima. Trakų žemėje gyvenusi labai kūrybingą mokslo gyvenimą.
Visi buvome geri pažįstami
Labai daug metų Lentvaryje lenkiškosios mokyklos (dabar – Lentvario Henriko Senkevičiaus gimnazija) direktorius yra Francišek Žeromskij. Mokykla turi kuo didžiuotis. Beveik kasmet Lietuvos lenkų mokyklų mokytojų draugijos „Macierz Szkolna“ organizuojamame lenkiškų mokyklų konkurse „Geriausia mokykla – geriausias mokytojas“ gimnazija patenka tarp geriausių: 1996, 1997, 1998, 2005, 2007, 2010, 2011, 2014, 2015 m. ugdymo įstaiga buvo apdovanota garbės raštais, o 2001, 2004, 2006, 2008, 2013 m.
tapo laureate. Gimnazijos mokiniai pasiekia gražių rezultatų mokomųjų dalykų olimpiadose, konkursuose, projektuose, parodose, varžybose Trakų rajone bei respublikoje. Vyresnių klasių moksleiviai 6 kartus 3 savaites stažavosi Prancūzijoje. Jų išvykos – tai apdovanojimai už laimėjimus Prancūzijos ambasados bei Kultūros centro organizuotuose konkursuose. Mokiniai taip pat dalyvauja tarptautiniuose projektuose. Mokyklos direktorius turi daug ir visuomeninio darbo, stengiasi viską suspėti.
Prisimenu ilgametį Trakų rajono pedagogą Antoni Milto. Savo pedagoginę veiklą jis pradėjo tuometinėje Gojaus mokykloje. Ten dirbo ir Vickun šeima bei vyresnio amžiaus pedagogai, o jis buvo jaunas, linksmas, stengėsi gerai dirbti. Atvažiavęs į Trakus jis palikdavo motociklą mūsų kieme. Kartu vaikščiojome su juo į susirinkimus. Per pertraukas jis pasakodavo linksmas istorijas, kartu juokėmės. Ir taip buvo daug metų. Vėliau jis pradėjo dirbti Trakų mokyklos pavaduotoju, paskui tapo Grigiškių vidurinės mokyklos direktoriumi. Tačiau su juo visąlaik buvo smagu bendrauti.
Norėčiau pasidalyti vienu įvykiu, iškilusių man iš atminties. Buvo direktorių pasitarimas ir pertraukos metu jis man sakė: „Vladislovai, pas mane šiandien po pasitarimo atvažiuoja inspektorius patikrinti mokyklą. Reikia jį pamaitinti, o į restoraną nuvesti bus jau per vėlu.“ Aš sakau, kad bus galima pasivaišinti pas mane. Pažadėjau užplikyti kavos, paruošti užkandžių. Tądien buvo šalta, drėgna, taurelę išgėrė ir Antoni. Vėliau jis man sako: „Kaip aš važiuosiu iš Trakų? Policija gali sustabdyti.“ Aš pavežiau jį motociklu iki Senųjų Trakų kelio, toliau Antoni nuvažiavo pats, o aš pėsčias grįžau namo. Buvome jauni, draugiški, galėjome išsisukti iš kiekvienos situacijos. O Antoni Milto buvo geras direktorius. Papuldavo į įvairias situacijas, o po to su humoru apie jas pasakodavo. Nors pasenome, bet su juo visada smagu pabendrauti apie prabėgusius metus, prisiminti jaunystę, darbą, draugus ir pažįstamus.
Labai gerai prisimenu Onuškio mokyklos direktorių Vincą Politiką, vadovavusį ugdymo įstaigai 28-erius metus (1961–1989), Pasamavio aštuonmetės mokyklos direktorių A. Ūsą. Tai buvo labai šilti, draugiški žmonės. Anais laikais tarp direktorių nebuvo jokio skirtumo, ar tu lietuvis, rusas, lenkas. Visi buvome geri pažįstami, o kartu – ir draugai.
A. Ūsas (pirmas iš dešinės) su broliu ir seserimis
Dabartinių mokymosi įstaigų direktoriai (mano pažįstami) irgi yra geri vadovai – Francišek Žeromskij (Lentvario Henriko Senkevičiaus gimnazija), Vladimiras Pileckis (Lentvario „Versmės“ gimnazija), Romuald Gžybovski (Senųjų Trakų Andžejaus Stelmachovskio pagrindinė mokykla), Marian Kuzborski (Trakų gimnazija). Sklaidant spaudą susidariau įspūdį, kad gerai tvarkosi ir Grigiškių gimnazijos direktorė Hanka Gžybovska. Džiugu, kad mokiniai ir tėvai giria mūsų Trakų pradinės mokyklos direktorę Algę Gumbaragienę. Prisimenu ją, kai ji dar buvo Trakų švietimo inspektorė ir Salkininkuose dėstė lietuvių kalbą. Pabendravęs su ja suprasdavai, kad ji yra geras, nuoširdus žmogus. Dirbdama direktore ji liko tokia pat kaip ir tada. Ją malonu sutikti gatvėje, pasisveikinti, pakalbėti apie gyvenimą.
Tokie geri direktoriai – dirbo ir dirba mūsų Trakų žemėje.
Vladyslav Jan ČAPKOVSKI,
ilgametis pedagogas
Nuotr. iš asmeninio autoriaus archyvo
