Kiekviena biblioteka be gyventojams teikiamų informacijos, kultūros, švietimo, viešosios interneto prieigos, informacinio raštingumo paslaugų, vykdo kraštotyrinę veiklą: renka ir skleidžia informaciją ir žinias apie savo kraštą. Tiltų bibliotekoje yra knygų ir kitos spausdintos medžiagos apie kraštą fondas, kraštotyros kartotekoje kaupiami aprašai apie krašto praeitį ir dabartį. Tačiau biblioteka neapsiriboja vien išleistų knygų informacijos sklaida, ji pati aktyviai vykdo krašto tyrinėjimus, kaupia naujus faktus, duomenis, surinktą medžiagą sistemina ir pateikia visuomenei. 2004 m. skaitytojus pasiekė bibliotekos vedėjos Elenos Žilinskienės knyga „Gimtieji Tiltai ir jų žmonės“, skirta gimtajam kaimui.

Nuo 2006 m. biblioteka vykdė Trakų rajono savivaldybės iš dalies remtą projektą „Gimtasis kraštas istorijos vingiuose“. Keletą metų tyrinėtas Tiltų krašto kaimų nematerialus kultūros paveldas, rinkta medžiaga nuo seniausių laikų iki šių dienų, į kiekvieną kaimą rengtos ekspedicijos, kalbinti gyventojai ir fiksuoti jų prisiminimai, domėtasi įstaigų veikla, fotografuoti kaimų ir apylinkių vaizdai, surinkta medžiaga sisteminta, kaskart papildant naujais duomenimis. Vykdyti išsamesnius krašto tyrinėjimus paskatino patys kaimų gyventojai, pasigendantys išsamesnės, į vieną leidinį surinktos informacijos, dažnai apie savuosius kaimus surandantys tik pavienius straipsnius.

 2015 m. Lietuvos Kultūros rėmimo fondui ir Trakų rajono savivaldybei parėmus įgyvendintas projektas „Tiltų krašto kaimai šimtmečių kaitoje“. Visa sukaupta ir susisteminta informacija sugulė į to paties pavadinimo, trylikai krašto kaimų skirtą knygą. Knyga pradedama seniausiu, dar visai neseniai buvusiu svarbiausiu krašto kaimu – Lieponimis, kuris žinomas nuo XIV a., kai čia buvo karaliaus dvaras, seniūnijos ir pavieto centras, prie kurio vyko istorinis 1700 m. mūšis tarp Lietuvos bajorų konfederatų ir samdytos Sapiegų kariuomenės. Toliau nuo Kalvių, kalvystės amatu užsiėminėjusių žmonių, kaimo, žinomo nuo XVII a., pagal geografinį išsidėstymą, pateikiamos žinios apie kitus kaimus: Mažuosius Lieponis, nurimusį amatininkų ir prekeivių kaimelį, Vaikštenius, Klepočius, Pagelužį, tarp pelkių ir miškų įsikūrusius valstiečių ir miškų prižiūrėtojų kaimus,  Žvingeliškes ir Pagraužupį, pelkėtose, sunkiai prieinamose vietose XX a. įsikūrusius ir išnykusius kaimelius, Naujienas ir Pamerkius, didžiosios Naujienų pelkės salose istorijas pradėjusius kaimus, ant kalvų, tarp girių įsikūrusias Inklėriškes, istorijos užmarštin nugrimzdusius Gelužninkus ir baigiama šiandieniniu seniūnaitijos centru – Tiltais, savo istoriją skaičiuojančiu nuo XVIII a. Visus kaimus sieja tai, kad jie turi istorinį ir teritorinį bendrumą, priklauso Dzūkijos regionui, Trakų rajonui, Rūdiškių seniūnijai, Tiltų seniūnaitijai, o dauguma ir Valkininkų parapijai.

Knyga informatyvi, į ją sudėta tai, ką pavyko surinkti iš įvairių šaltinių: didesnė knygos dalis paremta autentiškais kaimų gyventojų pasakojimais ir atsiminimais apie istorinius įvykius, Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus, lenkų ir sovietinę okupacijas, užrašyti vietovardžiai, gyventojų darbai, girininkijų, mokyklų, kultūros, medicinos, pašto įstaigų veikla, pasinaudota knygų ir periodinių leidinių straipsniais, virtualioje erdvėje surasta informacija, tyrinėti Lietuvos valstybės istorijos archyvai, Lietuvos mokslų akademijos feodalizmo laikų dokumentai. Knyga iliustruota autorės, Vytauto Žemaičio, Aleksandro Aziulevičiaus, Raimundo Kairio, Rasos Valatkevičienės, Klaudijaus Driskiaus, kitų fotografų, asmeninių gyventojų archyvų nuotraukomis. Ją papuošė Vilniaus universiteto Rankraščių skyriuje saugomo 1800 m. Mikalojaus Zelinskio sudaryto Trakų pavieto Tiltų krašto kaimų žemėlapio dalis, taip pat Lietuvos dailės muziejaus fondų nežinomo dailininko nutapytas Lieponių seniūno ir girininko Mikalojaus ir jo žmonos Eleonoros Chaleckių paveikslas.

Knygos paruošimas leidybai vyko Etnografinių regionų metais, todėl ji pirmiausia skiriama Dzūkijos regiono, Tiltų krašto kaimų gyventojams ir visiems, besidomintiems šio krašto istorija, gamta, buitimi, darbais, etnografiniais kaimais. Leidinys, turintis išliekamąją istorinę ir pažintinę reikšmę, bibliotekų skaitytojus, krašto kaimų bendruomenes pasiekia 2016 m., todėl yra svarbus indėlis į Bibliotekų bei Vietos bendruomenių metų programą. Be to, reikšmingas pačiai bibliotekai, šiais metais pažyminčiai 60-ąsias veiklos metines: 1956 m. įkurta Lieponių kaime, po aštuonių metų buvo perkelta į Tiltus.

Tikimasi, kad knyga sudomins jaunimą ir moksleivius, padės ugdyti pagarbą savo kraštui, paskatins giliau domėtis giminės istorija, praeities vertybėmis. Kaimai tuštėja, išeina senoji karta, nedaug belieka žmonių, kurie mena senus laikus ir dar gali perduoti vertingų žinių, prisiminti istorinius įvykius, todėl norėtųsi paskatinti užrašyti naujus pasakojimus, kad tai, kas nesudėta į šią knygą, neišnyktų, o išliktų tiems, kam brangus šis kraštas.

Didelė padėka visiems kaimų gyventojams ir kraštiečiams, kurie geranoriškai sutiko pasidalinti prisiminimais, dokumentais ir nuotraukomis, visuomet palaikė ir įvairiais būdais teikė informaciją, padėjo nustatyti datas, patikslinti vardus, pavardes. Jų visų pavardės įrašytos knygos skyriaus apie kiekvieną kaimą pabaigoje. Į daugumą teko kreiptis ne vieną kartą, kiti šio leidinio nesulaukė, tačiau perduota vertinga informaciją sugulė į knygą ir išliks ateities kartoms. Ruošiant knygą leidybai, vertingais patarimais, ką reikėtų paaiškinti, papildyti, taisyti ar neminėti, padėjo bei medžiagos išdėstymu, skyrelių ir jų pavadinimų sutvarkymu rūpinosi bibliotekos globėja, žurnalistė Daiva Trečiokaitė-Muellegger, tinkamu kalbos sutvarkymu – kalbos redaktorė Edita Komarova. Knygą meniškai paruošė, sumaketavo bei viršelį sukūrė dailininkė Alicija Širvinskienė ir studija „Aktin“. Knygos išleidimu rūpinosi Trakų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Danguolė Banevičienė, pavaduotoja Jolanta Abucevičienė ir Ūkio dalies vedėja Jurgita Urvakienė.  Spausdino UAB „Standartų spaustuvė“. Visiems, kurie kokiu nors būdu prisidėjo prie to, kad knyga išvystų dienos šviesą, nuoširdus ačiū. Elenos Žilinskienė knygos „Tiltų krašto kaimai šimtmečių kaitoje“ pristatymas vyks vasario 19 d. 14 val. Tiltų kultūros centre. Maloniai kviečiame dalyvauti.

Elena Žilinskienė,

Trakų viešosios bibliotekos

Tiltų filialo vedėja

Elenos Žilinskienės knygos „Tiltų krašto kaimai šimtmečių kaitoje“ ištraukos:

Lieponys

Lieponys

Pietinėje pusėje priešais kaimą yra Adlio ir Biekšos klonės, kurių pavadinimai kilę nuo gyventojų pavardžių. Senąjį Vilniaus–Merkinės vieškelį gyventojai vadino Kaunakeliu, prie jo yra Bradelio klonė ir kalnas. Toje vietoje pasirodydavo velniukas, apsirengęs gražiais ponaičio drabužiais, ir trukdydavo važiuoti, ten arkliai baidydavosi, lėkdavo kaip pašėlę arba visai sustodavo, negalėdami važiuoti toliau. Kartais pasirodydavo avinėlis, kuris prašydavosi įkeliamas į vežimą, o grįžus į namus virsdavo apanglėjusiu kelmeliu. Už Bradelio geležinkelio link ir už jo iki Gelužos upelio tęsiasi Dubaklonė. Priešais geležinkelį anksčiau buvo bala Jurgabalė, už geležinkelio – Išlaistuvė ir Gliebo balalė. Žemesnė vieta kaimo vakaruose vadinta Pabaliais. Į Mažųjų Lieponių pusę prie Spenglos buvo Paupiai. Per upę buvo dvi brastos, viena – važiuodavo arkliais į Mažuosius Lieponis ir Kalvius, kita – pervarydavo karves. Kur anksčiau stovėjo kolūkio fermos, žemumoje netoli upės, buvo bala, vadinta Sodzyba. Aplink ją buvo arklių ir karvių ganykla, vadinta An sodzybos. Tarp Mažųjų Lieponių ir geležinkelio, kur kadaise stovėjo karčiama, atskirai nuo kaimo, ant kalnelio, stovėjo menka senutės Lucelės pirkutė, toji vieta vadinama Lucia. Lucios žemumoje buvo pelkių bala ir ganyklų kampelis, kur vaikai ganydavo kiaules.

Prie Greiželio ežero yra Karalių salos. Manoma, kad pavadinimas išliko dar nuo tų laikų, kai netoli Lieponių buvo karaliaus dvaras ir karaliai šiose vietose medžiodavo. Anksčiau apaugusios alksniais, apipelkėjusios, sunkiai prieinamos, tarsi ežero viduryje, dabar toje vietoje supiltas pylimas, į salas galima įvažiuoti.

Kalviai

Kalviai

Per Valakų reformą, kuri, manoma, Valkininkų valsčiuje buvo vykdoma 1557–1566 m., iš Valkininkų miestelio į dvaro pakraščius iškeldinus įvairius darbus ginklų kalyklai turėjusius atlikti amatininkus, susikūrė Pūčkornių, Puodžių, Čebatorių, Kaniūkų, Kalėnų, Juodųjų Kalvių ir kiti kaimai. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Kalviai paminėti 1641 m. Tada buvo 22 kiemai, gyventojai dirbo 9 valakus žemės. Kai netoli Valkininkų, ant Spenglos upės kranto, pradėjo veikti didžiojo kunigaikščio Valkininkų ginklų kalykla, dalis miestelio gyventojų ir aplinkinių kaimų valstiečiai privalėjo tiekti iš balų rūdos pagamintą geležį ir medžio anglį. „Pečeloprūdiniai kalviai“ – dabartinių Kalvių valstiečiai – kas mėnesį nuo valako žemės turėjo duoti po 68 svarus geležies ir po dvi 4 sieksnių duobes medžio anglių.

Kaime iš kartos į kartą pasakojama apie trisdešimties ar trisdešimt trijų kalvių įsikūrimą Juoduosiuose Kalviuose. Prie žaizdro kaldami karštą geležį, jie būdavo paišini, juodi, todėl ir kaimas vadintas Juodaisiais Kalviais. Istoriniuose ir bažnytiniuose dokumentuose lotynų ir lenkų kalbomis ilgai buvo rašoma Czarne Kowale. Tik 1884 m. į Valkininkų bažnyčią paskirtas lietuvis patriotas kunigas Silvestras Gimžauskas, pastebėjęs parapijoje varganą lietuvių kalbos padėtį, pradėjo taisyti iškraipytus Juodųjų Kalvių ir kitų kaimų pavadinimus bei rūpintis dvasiniu lietuvių švietimu. XX a. pavadinimas trumpinamas – kaimas tampa Kalviais. Kad Kalvių kaime dirbo kalviai, liudija iki šių dienų išlikę lydytos geležies gabalai, kuriuos gyventojai randa savo daržuose ir vadina „zinzdrais“, „zinzdromis“.

Mažieji Lieponys

Mažieji Lieponys

Mažuosius Lieponis gyventojai dar vadina Lieponėliais arba Žydava dėl iki Antrojo pasaulinio karo kaime gyvenusių žydų šeimų. Kaimas Mažaisiais Lieponimis pavadintas sovietiniais metais.

1859 m. Valkininkų dvaro inventoriaus aprašymuose Lieponių žemdirbių žydų, kaip kitos gyvenvietės, žemės valdos užrašytos atskirai nuo Lieponių kaimo gyventojų valakų. Inventoriuje užrašyta, kad Lieponių žemdirbiai žydai turėjo 16,5 valako prastos žemės.

1905 m. Vilniaus gubernijos pilname gyvenamųjų vietovių statistinių duomenų rinkinyje užrašyta, kad Lieponių žydų gyvenvietėje buvo 290 gyventojų: 164 vyrai ir 126 moterys. Gyventojai dirbo 425,15 dešimtinės žemės, truputį mažiau negu 1859 m.

1938 m. Mažuosiuose Lieponyse buvo 24 pirkios, sinagoga, lenkiška mokykla. Žydai slaugė psichikos negalią turinčius ligonius, už kurių priežiūrą gerai mokėjo, todėl jų šeimos gyveno pasiturimai, prireikus paskolindavo ir lietuviams. Mažųjų Lieponių kaime gyveno lenkų Šemečkių, lietuvių Varanauskų, Baranauskų, Matonių šeimos. Baranauskai glaudėsi mažoje pirkelėje. Žydams sutikus, jiems taip pat leido rūpintis ligoniais. Prasigyvenusi šeima pasistatė naujus namus.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Mažuosiuose Lieponyse gyveno beveik du šimtai žydų tautybės gyventojų. Iki šių dienų gyventojų atmintyje išliko Šerelio, Zelmano, Faibos, Oksmano, Šmulkės, Irškės, Hylkos, Volfkės, Kubickio, Jankelio pavardės.

Vaikšteniai

Vaikšteniai

Vaikšteniai – etnografinis gatvinis kaimas nuo rajono centro nutolęs 23 km, nuo Rūdiškių miestelio į pietvakarius – 7 km. Artimiausi kaimai: Gečioniškės už 1 km, Klepočiai už 2 km, Lieponys – 3 km, Gudakiemis – 4 km, Galaverknis, Eigelonys – 5 km, Tiltai – 9 km, Valkininkai 15 – km.

Vietiniai ir aplinkinių kaimų gyventojai kaimą vadina Vaikštenėmis, senesnių laikų istoriniuose dokumentuose vadinamas Vaikštelėnais, Vaikštunėnais.

Kaimas kūrėsi aukštesnėje vietoje, šalia ištekančio Gelužos upelio, miškingoje, pelkėtoje vietoje. Kai kur užpelkėjusios pievos buvo visai arti sodybų. Gelužos upelis tekėjo kaimo rytinėje pusėje iš žemės versmės trykštančio šaltinėlio. Kiti balų šaltiniai ne tokie vandeningi, tačiau neužšaldavo net žiemą, iš jų nuolat garuodavo vanduo. Visas upelio slėnis buvo šlapias ir klampus. Kai kurios balos atrodė lyg maži ežerėliai. Sausringais metais pelkių vanduo nuslūgdavo. Nors melioracijos šalia Vaikštenių nebuvo, tačiau vanduo, vykdant sausinimo darbus kitose vietovėse, nuslūgo ir prie Vaikštenių. Gelužos upelio vaga išdžiūvo, tik žemumoje buvusiame slėnyje iškastas tvenkinys.

Vaikšteniai – tridešimt šešių sodybų gatvinis rėžinis kaimas, įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Yra dvi paminklinės sodybos, kuriose keturi paminkliniai pastatai (du namai, du tvartai) ir septyni pavieniai paminkliniai pastatai (penkios pirkios, viena su tvartu, vienas svirnas). Kaimą supa Eigelonių ir Klepočių miškai.