Edvard Mackevič
Šventininkuose gyvenantis Edvard Mackevič yra tikras Lietuvos istorijos mylėtojas. 3 kartus iš eilės laimėjo LR Seimo narės Dangutės Mikutienės organizuojamo „Kraštiečio“ konkursą (2012, 2013, 2014). Todėl renginio organizatoriai šiemet jį pakvietė būti vienu iš komisijos nariu. Pasibaigus konkursui „Trakų žemė“ pasidomėjo, iš kur ir kaip Edvardas domisi istorija.
Edvardai, pasakykite keletą žodžių apie savo giminę, turite garsią pavardę.
Jeigu pažiūrėti į tolesnę praeitį, mano protėviai buvo bajorai. Lietuvos valstybės istorijos archyve suradome Mackevičių šeimos bajorystės patvirtinimo dokumentus. Manoma, kad Mackevičių protėviai atkeliavo iš Prūsijos, per žemaičius atsidūrė Aukštaitijoje. Po 1863 metų sukilimo Adamas ir Janas Mackevičiai iš Anykščių apylinkių persikėlė į Vilniaus kraštą, Buivydžių parapiją. Paskutinis žinomas archyvinis dokumentas, patvirtinantis giminės bajorišką kilmę, yra Vilniaus gubernijos bajorų deputatų susirinkimo fonduose, kur 1808-07-01 rašoma, kad Mackevičiai yra bajorai, jų herbas –
Machwicz (Machvič) ir jie kilę iš Ukmergės pavieto (apskrities). Be to Mackevičiai 1851-01-30 įrašyti į Vilniaus apskrities bajorų registracijos anketą.
Mūsų giminės atstovų gyvena Lenkijoje, Sibire, Argentinoje. O iš dabartinių Mackevičių gana žinoma asmenybė prof. habil. dr. Zygmunt Mackievič – 1 išradimo, 170 mokslo ir mokslo populiarinimo publikacijų autorius, mano dėdė (tėvo pusbrolis). Apdovanotas Komandoro laipsnio ordinu „Už nuopelnus“, 1996–2000 m. LR Seimo narys.
O aš esu paprastas vaikinas. Gimiau Vilniaus rajono Akuotininkų kaime (Buivydžių seniūnija), kolūkiečių šeimoje.
Kur mokėtės, kokią mokyklą baigėte?
1968 m. pradėjau lankyti artimiausią prie mūsų kaimo buvusią Priciūnų pradinę mokyklą. 1972–1979 m. pratęsiau mokslą Buivydžių vidurinėje mokykloje.
Kokią profesiją turite?
Baigus mokyklą įstojau į Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą. Pedagoginę praktiką atlikau Vilniaus miesto vidurinėse mokyklose. Studijuojant dar baigiau gidų-vertėjų kursus. 1984 m. baigiau su pagyrimu institutą ir įgijau pripažintą vidurinės mokyklos lenkų kalbos ir literatūros mokytojo, auklėjamojo darbo metodininko kvalifikaciją. Trakų rajoną pasirinkau pats, o mokyklą paprastai tuo metu nurodydavo Švietimo skyrius. Galėjau pasirinkti Senuosius Trakus arba Šventininkus. Dirbti pradėjau Šventininkų pradinėje mokykloje vedėju ir pradinių klasių mokytoju. Po dvejų metų vedžiau ir apsigyvenau Šventininkuose, kur gyvenu ir dabar. Pirmuosius dvejus metus dirbti buvo gan nelengva, teko dirbti mažą mokinių skaičių turinčioje mokykloje su trimis klasėmis vienu metu. Dirbau 1,5 pamainos. Neturėjau praktikos su pradinių klasių mokiniais. Man tai buvo nauja darbo metodika. O kaip suspėti produktyviai vesti pamokas per 45 minutes visose klasėse? Mažoje mokykloje, kai klasėje yra po 2-4 mokinius, sunku įdomiai organizuoti pamokas. Tiesiog pradėjau dirbti sąžiningai, o maži vaikai iš karto jaučia, ar tu nuoširdus ar ne. Šventininkuose dirbau net 20 metų, kol mokykla nebuvo uždaryta. Tada visoje šalyje prasidėjo bendrojo lavinimo mokyklų skaičiaus mažinimas. Oficialiai tai vadinama švietimo įstaigų tinklo optimizavimu. Per mažai mokinių!
Vienerius metus dirbau lenkų kalbos ir istorijos mokytoju Senųjų Trakų Andžejaus Stelmachovskio pagrindinėje mokykloje. Bet greit sugrįžau prie darbo su pradinukais. Šį kartą įsidarbinau Vilniaus rajono Mažųjų Lygainių pradinėje mokykloje. Po devynerių metų ir šią mokyklėlę pasitiko toks pats likimas – atėjo į kaimus bauginantis mokyklų tuštėjimo metas. Iš pradžių nuspręsta reorganizuoti mokyklą prijungiant prie Pagirių gimnazijos, o dar po keturių metų –
uždaryti.
Dabar dirbu Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Centrinės bibliotekos Mažųjų Lygainių struktūriniame padalinyje bibliotekininku.
Kadangi puikiai žinote Lietuvos istorija, ar galėtume pateikti keletą klausimų ne iš to, kas būdavo konkursuose? Ar galite trumpai pasakoti apie Šventininkų dvarą? Kada jis kam priklausė?
Aš ne istorikas, bet manau, kad kiekvienas doras pilietis turi kažkiek žinoti savo kaimo, rajono, krašto istoriją. Mano laisvalaikio pomėgis – skaityti nuotykinę literatūrą, spręsti kryžiažodžius, dalyvauti konkursuose istorine, literatūrine bei sportine tematika. O apie Šventininkų dvarą pasakyčiau taip, kad informacijos apie jį rasime nedaug, bet kai ką galima sužinoti. Dvaras priklausė maršalui Juzefui Pilsudskiui. Istorija tokia, kad maršalas visada norėjo turėti dvarelį kažkur Vilniaus krašte. Pikeliškės ne iš karto tapo jo vasaros rezidencija. „Virtuti Militari ordino kavalieriai“ turėjo teisę nemokamai gauti žemės sklypą. Tuo pasinaudojo 1922 m. Juzefas Pilsudskis, gavęs žemės sklypą Šventininkuose, netoli Senųjų Trakų. Maršalas norėjo turėti poilsio vietą toliau nuo triukšmo, kelio ir geležinkelio. Kada Šventininkuose tiesė kelią beveik prieš patį namą, nepanorėjo čia daugiau atvažiuoti. Buvo pasistengta pakeisti tą sklypą į kitą, būtent Druskininkuose. Jis pasakė, kad kol reikia gerinti sveikatą Druskininkuose, važinės ten, bet ilsėtis nori tik gryname kaime, toli nuo miesto, judėjimo. Tada surado Pikeliškių dvarelį. O Šventininkų dvaras, vykstant Antrajam pasauliniams karui, 1944 m. sudegė.
Ar lankotės Šventininkų bibliotekoje?
Taip. Biblioteka – dabar vienintelis kaimo kultūros židinys. Čia žmonės ateina ne tik knygų pasiskolinti, laikraščių paskaityti ar prie kompiuterio praleisti laisvalaikį, bet ir pasigėrėti vaikų rankų darbeliais, piešiniais. Tokios parodos vyksta gana dažnai. Šventininkų kaimo bibliotekos vedėja Kristina Razvadauskienė labai iniciatyvi, energinga darbuotoja, daug pluša, kad tik kaimo gyventojai neliūdėtų. Jos bei Lietuvos Lenkų Sąjungos Šventininkų būrelio pirmininko Vikentijaus Rudžio iniciatyva rengiamos šventės ne tik vietiniams, bet ir aplinkinių kaimų gyventojams. Švenčių metu nestokota geros nuotaikos, humoro, meninės programos –
dainų, eilėraščių, vaidinimo, kurias parengia kaimo jaunimas kartu su vyresniojo amžiaus dalyviais. Ateityje svajojama atgaivinti vietos bendruomenės veiklą, gauti investicijų ir remontuoti kultūros centro pastatą, kuris yra labai reikalingas.
Gal galėtumėte pristatyti savo šeimą?
Apie šeimą galiu papasakoti trumpai. Turiu tris vaikus – dukrą ir du sūnus. Mano duktė Mariolia yra dizainerė, gyvena Vokietijoje. Vyresnysis sūnus Marijuš yra programuotojas, dirba ir gyvena laikinai Vilniuje. Jaunesnysis sunūs Lukaš – Paluknio vidurinės mokyklos vienuoliktokas. Turiu tris anūkus: Davidą, Ričardą ir Damianą.
Šiemet sausio 13-ąją minime Laisvės gynėjų dienos 25-metį. Per šį laiką išaugo nauja karta, karta, kuriai neteko patirti okupacijos, o apie kovas dėl laisvės ir nepriklausomybės ji išgirsta iš savo tėvų ir senelių. Tėvynė kaip motina – yra tik viena. Mylėkime ją, branginkime, kurkime geresnį gyvenimą visiems.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi
Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ
