Ignas neabejoja, kad ateityje iš „vagonėlio“ persikels į nuolatinį būstą

Trakų rajono, Elektrėnų savivaldybėse yra garsi Marcinkevičių giminės šaka. Jau ketvirta tos šakos karta – ūkininkai. Vienas iš jų – netoli Rūdiškių, Markūnuose, beveik 100 ha žemės dirbantis Ignas Marcinkevičius.

29-erių Ignas dar gali būti laikomas jaunuoju ūkininku, nors jau turi beveik šešerių metų ūkininkavimo patirtį. Iš tikrųjų – dar gerokai didesnę, nes vaikystėje Švedijoje su tėvais gyveno dideliame name, apsuptame didžiulių kukurūzų laukų, kuriuose greta ganėsi galvijai. „Ką nors panašaus labai norėjau ir pats įgyvendinti“, – sako Ignas, jau pradėjęs pildyti šią savo svajonę.

Vos pradėjęs savarankišką darbą Ignas užsibrėžė kurti ekologinį grūdininkystės ūkį. Tai itin kilnus, nuolatinei kūrybai šaukiantis tikslas, nes Trakų krašto žemės yra labai nualintos ankstesnės sovietinės žemdirbystės, akmeningos rūgščios, eroduojančios. Tokiai dirvai atgaivinti prireiks daugybės metų kantraus kryptingo darbo.

Kiekvienas pradeda nuo banko

„Esu „susituokęs“ su banku“, – juokauja ūkininkas. Kiekvienas savo veiklą taip pradeda, nes iš pradžių reikia ir daugiau žemės įsigyti, technikos nusipirkti, sėkla pasirūpinti. Todėl ir tenka įsipareigoti bankui.

Tik paskutinėje vietoje lieka gyvenimo patogumai – Ignas apsigyvenęs vidury lauko nusipirktame pigiame laikiname pastate – vadinamajame vagonėlyje, kuris aprūpintas būtiniausiais buitiniais dalykais: baldeliais, virtuvėle. Jau parinkęs vietą suprojektuotam namui, kurį statyti būtų pradėjęs anksčiau, bet sutrukdė pandemija ir karo Ukrainoje apsunkintos sąlygos. Geresni laikai vis tiek ateis.

Žemė būsimoms kartoms

Ignas Marcinkevičius neturi didelio pasirinkimo, ką auginti, nes ne viskas prastoje dirvoje auga, todėl ją reikia atgaivinti. Būtent pirmiausia tam skirtos pasirenkamos ūkinės ir tarpinės sėjomainos kultūros: grikiai, žieminiai rugiai, avižos, lubinai, žirniai, dobiliukai. Ankštinės ypač padeda žemę turtinant azotu – elementu, be kurio niekas neauga.

„Pastebiu, kad žemė pamažu atsigauna, bet tam reikės ne vienerių metų“, – pripažįsta Ignas. Tai sunki, bet, pasitelkiant kantrybę, įmanoma užduotis, juolab ekologiniam ūkiui užginta naudoti chemines trąšas. Gerai, kad jau atsiranda naujų organinių trąšų: granuliuoto mėšlo, kitų daugiausia užsienyje gaminamų ekologiniams ūkiams tinkančių trąšų, kurios reklamuojamos, platinamos ir Lietuvoje, tačiau brangios, per daug neįsijausi – derlius jų kainos neatpirks, reikia eksperimentuoti po truputį.

Trūksta tik lietaus, kad iškilusius akmenis paslėptų grikių daigai

Skaičiuoti ypač reikia dabar, kai pabrangęs kuras, tos pačios organinės trąšos, sėklos – viskas, kas ūkininkui būtiniausia, o grūdai atpigę ir, atrodo, kainos nenusiteikusios augti, nors žiemą –vasaros pradžioje jos augdavo. Šį sezoną buvo priešingai – daugiau laimėjo tie, kurie nedelsė pardavinėti nuimto derliaus. „Dėl karo Ukrainoje Europoje atsirado grūdų perteklius, nes ukrainiečiai neturi galimybių savo kviečių išgabenti įprastais keliais“, – pasakoja Ignas.

To derliaus ekologiniame ūkyje, juolab dirbant nualintoje žemėje, nebūna daug. „Laikau, kad metai buvo geri, kai nuo hektaro pavyksta prikulti toną grūdų ar daugiau“, – sako Ignas. Tuo metu derlingesnėse žemėse tradiciniais būdais žemę dirbantys ūkininkai sulaukia ir 5– 7 tonų nuo hektaro.

Ignas teigia, kad jam svarbiausia ne greito pelno uždirbti, o pirmiausia atgaivinti žemę, kad joje būtų ką veikti ir būsimoms kartoms.

Pasak jo, yra būdų sumažinti žemės rūgštingumą – ją reikia kalkinti, šarminti, bet klysta, kurie mano, kad kartą pabarsčius kalkių, kitąmet jau viskas bus gerai. Efektas pradeda jausti tik po metų kitų, kai dirvos pH rodiklis ją pakalkinus per metus pagerėja vos 0,1 dalimi. Pavyzdžiui, yra laikoma, kad dirvos rūgštingumas yra ne mažesnis kaip 5,5 pH, o labai rūgšti dirva – kai jos pH yra apie 3,5. Taigi, rūgščiai Trakų krašto dirvai atgaivinti prireiks keliolikos metų.

Imlus naujovėms

Ignas vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo žemę dirbti neariminiu būdu. Lietuvos žemės ūkyje tai naujovė, apie kurią kalbėti pradėta tik prieš dešimtmetį, o pasirinkę šį žemės dirbimo būdą – vienetai.

Neariminės žemdirbystės esmė yra tai, kad žemė nesuariama giliai, taip išrausiant viską, kas joje yra, o nuskutama tik paviršinė dirvos dalis, velėna. Tai joje lieka, nežūva mikroorganizamai, kurie, kaip ir trąšos, turtina žemę.

Pasak ūkininko, pirmieji rezultatai pastebimi jau po poros metų, bet kad jie būtų geriau matomi, kaip rodo pirmieji tokio žemės dirbimo pavyzdžiai kituose inovatyviuose ūkiuose, prireiks bent 5–6 metų. Nusivylusių nearimine žemdirbyste Lietuvoje dar nėra. Tiesa, tokiam žemės dirbimo būdui reikia specialios, brangesnės technikos arba tam bent pritaikyti senąją.

Kaip rekomenduojama mokslo, Ignas, sėdamas javus, visada palieka tarpueilius. Juose auganti žolė saugo dirvą nuo atmosferos poveikio, žemė neišpustoma, o žolė, nuėmus pagrindinį derlių, pūdama tampa vertingu humusu. Dalį dirvos paliekant tarpueiliams, keliais procentais sumažėja derlius, bet išsaugoma, nenususinama dirva, iš jos neišsunkiama viskas, ką žemė gali duoti.

Dabar Lietuvoje vis plačiau naudojami inovatyvūs tręšimo, dirvos gerinimo būdai, kai  tręšiama tik ten, kur būtina, pasirinktinai. Ignas tai daro augalus purkšdamas mėšlo tirpalu taip, kad šios trąšos tektų tik augalo lapams, o piktžolės liktų apačioje ir nyktų, neklestėtų. Tam yra pritaikytos specialios, protingos technikos, bet ji yra brangi, todėl bent kaip pritaikyti reikia savo turimą senesnę.

Ignas nenustygsta gaudyti naujoves. „Kiti vis pasišaipo, kad aš, užuot pailsėjęs laisvesnę dienelę, vis lekiu į žemdirbių seminarus, konferencijas, gaudau naujoves ir imu eksperimentuoti savo ūkyje. Sako, kam man tai. Esą jeigu tai pasiteisintų, tai visi ir naudotų. Praeina 2–3 metai, ir matau, kad jau ir jie pradeda kartoti, nes mato laukus ir patys jau pakapsto, paieško. Tai darosi svarbu“, – svarsto Ignas.

„Man tai yra turiniu užpildytas laisvalaikis“

Jis priduria: „Labai mėgstu žemės ūkio inovacijas. Mėgstu daryti žemės tyrimus ir laukiu geresnių jos parametrų. Aš skaičiuoju, kad dar išvažiuosiu bent į 35 rugiapjūtes. Man įdomu, kas su mano žeme bus po 10 metų. Taigi, iš tikrųjų man žemės ūkis turėtų būti hobis, o ne verslas. Man ūkininkavimas nėra vien pinigai. Man tai yra turiniu užpildytas laisvalaikis. Dažnai Trakų rajone būnu pirmas, savo ūkyje ką nors išbandantis.“

Ekologiškumui per maži

Ekologiški maisto produktai ir Lietuvoje, ir kitose šalyse brangesni už įprastus, tačiau javams tai netaikoma, nes esame per maži, kad galėtume ekologiniais javais aprūpinti reikiamus kiekius, juolab kad ir grūdų perdirbimo pramonė tuo nesuinteresuota – užtenka to, ką patiekia tradiciniai grūdininkystės ūkiai. Todėl ir grūdai, užauginti Igno Marcinkevičiaus ekologiniame ūkyje, patekę į bendrus aruodus, keliauja į Klaipėdos uostą arba kitu transportu į kitas šalis. Lietuvoje lieka tik visi ūkyje užauginti grikiai.

Ūkininkas pasvajoja greta turėti ir nedidelę galvijų bandą, juolab ir pašaro jiems užtektų, tačiau Lietuvoje tam ne metas – ypač vargsta ir nyksta pienininkystė.

„Tai iš tiesų būtų smagu, panašiai kaip buvo Švedijoje, kur karvės ganėsi prie kukurūzų lauko ir labai ten tiko“, – sako Ignas. Lietuvoje reikėtų pirmiausia fermas pastatyti, bet jos, kai visiškai sumenkusios pieno kainos, būtų beviltiškas nuostolis.

Kita vertus, Ignas ir nemano, kad jo auginamos kultūros tektų pašarui: „Aš esu maisto augintojas, Jeigu viskas būtų pašarui, neverta nė pradėti.“

Neramios dienos

Dabar ūkininkui Ignui labiausiai neramu dėl oro – pagrindinės kiekvieno žemdirbio rizikos. Žiemkenčiai sudygę ir gražiai žaliuoja, bet trečdalis dirbamos žemės ploto, apie 30 ha, palikto grikiams, tebėra tuščias – vien akmenys išlindę. Kai ūkininkai savo laukus grikiais jau užsėję, bet, Igno nuomone, jie smarkiai rizikuoja, nes ką tik išlindę daigai, ilgiau negaudami drėgmės, kaitinami saulės gali žūti. Grikis – šiltesnių kraštų augalas, todėl jam gali pakenkti ir netikėti oro atvėsimai.

„Kai tik sužinosiu apie būsimą lietų, tą pačią dieną važiuosiu su sėkla į laukus – viskas jau seniai paruošta“, – sako Ignas. Dabar, gegužės pabaiga – birželio pradžia, grikių sėjai pats metas.

Orų prognozė, užsitęsus kaitrai, šiokį tokį pakrapnojimą žada šį savaitgalį, o paskui, jei sinoptikai neklysta, labiau palyti turėtų tik po savaitės, apie birželio 7–8. Būtų puiku, jei neapsiriktų, nes iki tol savaitę laukiama kaitros.

Kazimieras Šliužas

„Trakų žemės“ žurnalistas

Juozo Vercinkevičiaus nuotraukos