Prisėdęs prie stalo ramioje senosios sostinės bibliotekoje, kurios atmosfera taip tinka pokalbiui su šia asmenybe, Kęstutis Petkūnas šypteli: „Tiesą sakant, svajoju kada nors išleisti visus geriausius tekstus vienoje knygoje“. Kiek atsidusęs ir ilgiau pagalvojęs, dar priduria: „Būtų labai įdomu…“ Trakiškių puikiai pažįstamas Kęstutis Petkūnas – įvairiapusis žmogus. Daugumai pažįstamas kaip žurnalistas ar ekologas, jis kiek droviau pasakoja apie savo meilę literatūrai, dailei, išradybai. Tačiau jis yra tikras, kad žurnalistika – įaugusi į jo kraują.
Kęstutis Petkūnas
– Šiek tiek papasakokite apie savo vaikystę Švenčionių rajone.
Vaikystė buvo labai sunki. Augome trys maži vaikai, mama buvo neįgali, tad mus išlaikydavo tik tėvas. Pamenu, vieną kartą verkiau dėl paprasčiausios sausos duonos, kurios negalėjome gauti. Neįsivaizduoju, kaip mamai turėjo būti sunku. Buvo net toks metas, kai į mokyklą su broliu teko eiti basiems. Ryte pakankamai šilta, o grįžtant jau gruodas…
Užaugau ant aslos, trobos langai buvo mažyčiai, tačiau pro juos matėsi ežeras, o už ežero – kelias, kuriuo važiuodavo arkliai, vežimai. Kartą, netoliese esančiame miške, net sutikome besislapstantį partizaną. Augančiam vaikui visa tai buvo be galo įdomu.
– Kodėl pasirinkote būtent žurnalistiką? Galbūt apie tai svajojote nuo vaikystės?
– Nuo vaikystės norėjau būti dailininku. Gražiai piešiau, turėjau visas tais laikais gaunamas, priemones… Kadangi gyvenau kaime, buvau apsuptas gamtos, daugiausiai piešdavau įvairius peizažus. Taigi, buvau nusiteikęs, kad mokysiuosi dailės institute. Viskas susiklostė taip, kad vis dėlto įstojau į Vilniaus lengvosios pramonės technikumą. Ten lietuvių literatūros dėstytoja Ona Pajėdaitė mane įtraukė į literatų būrelį. Ėmiau rašyti apsakymus, eilėraščius ir taip pamilau literatūrą. Konkurse tarp Vilniaus technikumų literatų mano apsakymas „Laumžirgių karas“ užėmė pirmąją vietą. Tuomet maniau, kad baigęs technikumą, būsiu rašytojas.
Na, o iš tiesų, baigus mokslus, mane paskyrė į Lentvario kilimų fabriką. Pradėjau dirbti inžinieriumi technikos skyriuje, žurnalistinis kelias prasidėjo būtent ten, kai „Spartuolio“ redakcijos žurnalistas Antanas Burda paskatino rašyti į Trakų rajono laikraštį. Tuo metu, žinoma, mano tekstai buvo apie kilimų fabriko kasdienybę, įvairius įvykius bei apdovanojimus.
Lentvario kilimų fabrike dirbau dešimt metų, sekėsi puikiai, tačiau darbovietę teko palikti dėl konflikto su pasikeitusia fabriko valdžia. Ėmiau dirbti Vilniuje, Lietuvos maisto pramonės ministerijos Projektavimo konstravimo biure, o po to – Lietuvos aklųjų draugijos Eksperimentinėje įmonėje.
Net ir keisdamas darbovietes, žurnalistikos neapleidau. Tuo metu, kai dirbau Lietuvos aklųjų draugijoje, ėmiau bendradarbiauti su tokiomis redakcijomis kaip „Voruta“, „Vakarinės naujienos“, „Komjaunimo tiesa“ , „Mokslas ir technika“, „Mūsų žodis“ ir kitomis. Tuo metu laikraštyje „Lietuvos pionierius“ rašiau straipsnius moksleiviams, mokydamas juos techninės kūrybos. Sulaukdavau daug laiškų, tikiuosi, ne vienas iš jų tapo inžinieriumi, išradėju. Po to sekė ir redaktoriaus pareigos „Trakiečių rūpesčiuose“, tuo metu pradėjau bendradarbiauti ir su „Lietuvos ryto“ redakcija.
– O šiuo metu dar rašote grožinius tekstus?
– Kartais rašau eilėraščius, kai kuriuos jų spausdina. Tačiau tokių tekstų kūryba užsiimu gerokai rečiau, nors ir priklausau Trakų rajono literatų bendrijai „Aukuras“. Vis dėlto pasiilgstu rašymo. Seniau pakakdavo išeiti pasivaikščioti ir mintyse užgimdavo nauji posmai, kuriuos greitai užsirašydavau sau. Iki šiol esu išsaugojęs visus savo juodraščius.
Poeziją ir literatūrą apskritai labai mylėjau bei myliu. Anksčiau pirkdavau visas naujausias knygas, ypač poezijos, nors nevengdavau ir romanų. Mėgstamiausi rašytojai buvo J. Marcinkevičius ir S. Geda, dievinu ir M. Martinaitį.
Tačiau nuo rašymo nenutolau bet kokiu atveju: tam ir užsiimu žurnalistika. Visą save atidaviau redakcijoms. Netgi šiandien, išlipęs Trakų autobusų stotyje, pastebėjau remontuojamą kelią ir ėmiau fotografuoti, o mintyse tuo metu sugulė žodžiai, kuriuos parašysiu.
– Kaip Jūs pradėjote užsiimti ekologo veikla?
– Ekologijos studijų nesu baigęs, bet nuo vaikystės labai mylėjau gamtą, sodindavau medžius, skaičiau daug apie gamtą, ekologiją, žinias gilinau kursuose, seminaruose… Tai tiesiog įaugę į kraują.
Kartą Trakų rajono savivaldybės vyriausiasis architektas Jonas Jakaitis paprašė, kad laikinai pavaduočiau ekologę, išėjusią dekretinių atostogų. Sutikau, nors tuo metu buvau ir „Trakiečių rūpesčių“ redaktorius. Kai redakcija buvo uždaryta, ėmiau ekologu dirbti pilnu etatu. Taip mano laikinas darbas tapo nuolatiniu.
– Kaip manote, kokioms ekologinėms problemoms žmonės turėtų skirti daugiausiai dėmesio?
– Miestų ir gyvenviečių želdinių apsauga, nes pastaruoju metu klesti jų beatodariškas kirtimas. Esu daug rašęs ir paskaitų skaitęs, o ir apskritai visur teigiama, kad medis valo orą, ypač mieste. Medžių kirtimas net darko peizažą.
– Ar yra darbų, kuriais labiausiai didžiuojatės? Galbūt kažkokiomis publikacijomis?
Yra, žinoma. Pavyzdžiui, Lentvaryje ilgą laiką gyventojai gyveno seno traukinio vagonuose. Aplankęs juos likau sukrėstas. Viename vagone netgi gyveno šeima su vaikais, kurių vienas sirgo cerebriniu paralyžiumi. Po šio straipsnio jie visi sulaukė pagalbos ir buvo iškelti iš vagonėlių bei aprūpinti butais. Iki šiol manau, kad šis straipsnis „Kelionė nevažiuojančiu traukiniu“, yra vienas geriausių.
Tokių straipsnių buvo ir daugiau, o idėjos jiems kartais atsirasdavo tiesiog nuobodžiaujant. Kartą atostogavau Palangoje, būtent tuo metu, kai statė dabartinį tiltą prie jūros. Nuėjau pasikalbėti su darbuotojais ir taip gimė dar vienas puikus straipsnis.
Tiesa, didžiuojuosi ir iki šiol patinka išradyba. Iš viso turiu septynis autorinius liudijimus –patobulinau kaleidoskopą, Rubiko kubą, kilimų audimo staklių matmenų veleno pakėlėją, net teniso stalą…
– Žinoma, kad buvote aktyvus sąjūdininkas. Su kokiais iššūkiais susidūrėte tuo metu?
Kai prasidėjo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, aš dirbau Žemės ūkio mašinų konstravimo institute Aukštuosiuose Paneriuose. Šalia esančiame Biotechnologijos institute „Fermentas“ vyko galingas sąjūdis, kuriame skelbdavo „Sąjūdžio žinias“ ir kitus leidinius. Kai perskaičiau straipsnį apie sovietų armijos žiauriai nukankintus Telšių kalėjimo kalinius, ši publikacija taip sukrėtė, kad viskas apsivertė manyje ir aš įstojau į Sąjūdį.
Su Sąjūdžiu įkūrėm Aukštųjų Panerių Sąjūdžio ekologinę grupę. Rašėme spaudoje apie ekologinę būklę, Aukštųjų Panerių atnesferos užterštuno tyrimus mūsų užsakymu atliko Fizikos institutas. Rinkome parašus, kad tuometė valdžia neuždarytų savaitraščio „Literatūra ir menas“. Vėliau su instituto kolektyvu dalyvavau „Baltijos kelio“ akcijoje, regėjau Sausio 13-osios įvykius…
Jei plačiau, tai sausio 13-osios naktį man paskambino Lentvario seniūnas ir sako: „Renkamės visi, Vilniuje yra žuvusių prie Televizijos bokšto“. Tuo metu buvo daugmaž vidurnaktis. Iš karto šokau iš lovos, nubėgau į seniūniją. Netrukus visi susirinkę autobusu išvažiavome į Vilnių. Mano pusseserė tuo metu gyveno prieLukiškių aikštės, tad jos pasiteiravau, kokia situacija Vilniuje. Pranešė, kad tankai traiško žmones…
Visiems papasakojau, bet vis tiek nuvažiavome su autobusu iki pat Seimo, nors ir slėgė nežinia.
Prie Seimo ankstų rytą žmonių buvo nedaug, netrukus minia didėjo ir didėjo, užtvindė visą teritoriją aplink Seimą. Vyrai statė barikadas, buvo be galo didelė įtampa – puls ar nepuls. Gailiuosi, kad tą dieną neturėjau fotoaparato, nors visur eidamas kartu turiu ir jį, net priklausau fotografų sąjungai. Kaip tyčia, tą dieną fotoaparato nepasiėmiau, nes tuo metu ne nuotraukos rūpėjo.
Kai dabar žiūriu per televiziją rodomas laidas apie Sausio 13-osios įvykius arba išgirstu Eurikos Masytės atliekama dainą „Laisvė“, susigraudinu, prisimenu žuvusiųjų laidotuves, tarp kurių buvo ir Vidas Maciulevičius. Su juo dirbome tame pačiame institute. Sunku buvo sulaikyti ašaras lydint žuvusiuosius į Vilniaus Antakalnio kapines. Šis skausmas atsispindėjo laikraštyje „Trakiečių rūpesčiai“ (1992 m. birželio 13 d. numeryje), kurį skyriau referendumui dėl okupacinės armijos išvedimo iš Lietuvos. Šiuos žodžius noriu dabar pacituoti:
„Ten tolumoje, ant Vilniaus kalvos it strėlė, it laiškas ainiams spindi didžiausias paminklas Lietuvos laisvės gynėjams, iškilęs virš medžių, virš aukščiausių namų, iškilęs virš Lietuvos taip aukštai, kad jį mato visas pasaulis. Tik kokio aukščio bebūtų paminklas, jis nesumažins lietuvių tautos patirtų kančių ir netekties skausmo, nesugrąžins kovotojų už tėvynės laisvę gyvybių.
O mes, kurie beginklėmis rankomis sustabdėme tankus, kurie apgynėme Parlamentą, kurie verkėme laidodami didvyrius, kurie stovėjome Baltijos kelyje, ateikime į referendumą. Tegul iškeliauja tie kruvini tankai, nes Lietuvai nuo jų nepaprastai sunku.“
– O kokią vietą Jūsų gyvenime užima fotografija?
Kai mokiausi technikume, mums fiziką dėstė V. J. Tarasonis. Jis laboratorijoje mokė, kaip elgtis su fotoaparatais. Pramokęs, nusipirkau fotoaparatą „Smena“ ir nuo 1962 m. pradėjau fotografuoti.
Dabar turiu kalnus nuotraukų, nespalvotų, istorinių… Nežinau net, kaip jas surūšiuoti. Dabar jau fotografuoju skaitmeniniu fotoaparatu, tačiau šių nuotraukų ne ką mažiau nei popierinių.
Giedrė PALUBINSKAITĖ,
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos studijų programos studentė, praktikantė
