Lietuvos SSR vadovai šventinėje tribūnoje stebi paradą, skirtą sovietų valdžios 10-mečiui paminėti. Viduryje A. Sniečkus ir J. Paleckis, 1950 m. liepa (Iš knygos A. Verkelio „Kas sugriovė Vilnių“, 2015
Jei paskelbtą Vilniaus garbės piliečiu Algirdą Mykolą Brazauską viešai pavadinsite nusikaltėliu ir jei kas prieštaraus ar bandys dėl to bylinėtis, drąsiai galėsite remtis Seimo Kovo 11-osios Akto salėje 2015 metų gegužės 22 d. viešai priimta rezoliucija, kurioje jis taip įvertintas ir įvardintas. Taip įvertinti ir visi Lietuvos Komunistų partijos etatiniai veikėjai, kurie už partinį darbą gavo algas.
Įvertinta, įvardinta, pasmerkta
Tą gegužės dieną Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos nariai, Istorinės atminties ir valstybingumo tvirtinimo visuomeninės tarybos nariai, dvidešimt septynių nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, atstovai, Lietuvos Respublikos Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos nariai, išklausę pranešimus, konstatavo:
Lietuvos komunistų partija (LKP), kaip SSRS komunistų partijos (SSKP) padalinys, – politinė organizacija, veikusi Lietuvoje 1918–40 m. antivalstybiniame pogrindyje, sovietinės okupacijos laikotarpiu (1940–41 m. ir 1944–90 m.) kaip valdančioji ir vienintelė oficiali, save pripažįstanti partija, rėmėsi K. Markso, F. Engelso, V. Lenino, J. Stalino pseudomokslinėmis teorijomis, komunistine sistema ir komunistine smurto ideologija, kuriomis pagrindė diktatūrą bei veikė SSKP srities organizacijos teisėmis;
SSKP organizavo ir per jai pavaldžias represines struktūras vykdė tautinį, religinį, socialinį, politinį genocidą ir nusikaltimus žmoniškumui. Tokios politikos esmė: kas neišpažįsta komunistinės ideologijos, yra priešas, o priešas turi būti sunaikintas. LKP buvo fizinio ir kultūrinio genocido Lietuvoje aktyvi vykdytoja;
Lietuvos komunistų partija – antinacionalinė, antivalstybinė jėga, Lietuvą okupavusios Sovietų sąjungos (SSRS) Sovietų sąjungos Komunistų partijos nusikalstamos politinės organizacijos padalinys, besąlygiškai veikęs sovietų imperijos diktatūrinės valdžios interesams, organizavusi ir įvykdžiusi šias SSRS okupacinės valdžios priemones: Lietuvos gyventojų genocidą, nusikaltimus žmoniškumui, masines represijas, terorą, baudžiamąsias akcijas, trėmimus, kovotojų už Lietuvos laisvę, o taip pat civilių gyventojų naikinimą, režimo priešininkų kalinimą ir kankinimą, sovietizaciją, visuotinę vagystę – suvalstybinimą, nusavinimą, bankų ir žemės nacionalizaciją ir konfiskaciją, kolektyvizaciją, nuskurdinimą, priverstinę emigraciją, mobilizaciją į SSRS kariuomenę, nutautinimą, rusifikaciją, kolonizaciją, nacionalinio ūkio įjungimą į Sovietų sąjungos ekonomiką, militarizavimą, administracinio valdymo centralizaciją ir biurokratizaciją, demoralizaciją, ateizaciją, cenzūrą, kultūros ir religijos paminklų naikinimą, dvasinę prievartą, pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių paneigimą, šnipinėjimą. Šias priemones LKP įgyvendino panaudodama SSRS represinę instituciją (NKVD-NKGB-MVD-MGB-KGB) bei SSRS ginkluotąsias pajėgas. Dėl LKP nusikalstamos (politine ir kriminaline prasme) veiklos Lietuva neteko trečdalio gyventojų. todėl LKP nusikaltimams prieš lietuvių tautą senaties negali būti. Nusikaltimų pobūdis ir mastas laikytinas LKP karu prieš Lietuvą ir jos gyventojus. LKP atliko pagrindinį vaidmenį talkinant sovietų okupantui aneksuoti Lietuvą, aktyviai veikė slopinant nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo siekį. LKP okupuotoje Lietuvoje įtvirtino diktatūrą ir totalitarinį režimą, įgyvendino SSRS valdymo modelį. LKP Lietuvoje 1940–1990 m. veikė kaip okupacinio režimo pagrindinė politinė atrama, o po Nepriklausomybės atkūrimo – pagrindinė valstybingumui besipriešinanti jėga. LKP nariai 1940–1941 m., 1944-1953 m. tiesiogiai dalyvavo Lietuvos gyventojų genocide, o vėliau prisidėjo vykdant SSKP organizuotas naikinamąsias priemones okupuotoje Lietuvoje. Ypač išskirtina kolaborantinė veikla tų LKP narių, kurie gavo atlygį už darbą LKP ir slaptųjų tarnybų struktūrose. LKP veiklos metodai yra korupcijos, privilegijuotumo, melo ir neteisingumo, kaip visuomenę iš pagrindų ardančių reiškinių, padarinys, išlikęs iki šių dienų. Šis LKP valdžios palikimas stabdo nepriklausomos Lietuvos valstybės raidą. LKP tautinio atgimimo metais neįvardijo ir nepasmerkė savo nusikaltimų, nors prieš rinkimus į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą (Atkuriamąjį Seimą) buvo pažadėjusi tai padaryti. LKP nariams ir jų šalininkams Aukščiausiojoje Taryboje (Atkuriamajame Seime) sužlugdžius desovietizacijos-dekomunizacijos procesą, buvo apsunkintas valstybės atkūrimas ir jos raida. LKP padarė neatitaisomą žalą Lietuvai ir jos žmonėms.
Sovietinės okupacijos sąlygomis, 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos partizanų aukščiausioji vadovybė pasirašė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Deklaraciją, kuria paskelbė, kad LLKS prisiima atsakomybę vadovauti nepriklausomos bei demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimui, o „Komunistų partija kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga pagrindiniam Lietuvių tautos siekimui ir kertiniam Konstitucijos nuostatui – Lietuvos nepriklausomumui, – nelaikoma teisine partija“.
1999 m. sausio 12 d. Lietuvos Respublikos Seimas, įvertindamas LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui, priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą dėl LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos. Įstatymas nustatė šio dokumento statusą Lietuvos Respublikos teisės sistemoje – pripažino jį kaip Lietuvos valstybės tęstinumui reikšmingą teisės aktą.
Remdamasi šiuo aktu, konferencija „Lietuvos gyventojų genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“, atsižvelgdama į SSKP ir jos padalinio LKP nusikaltimų turinį, pobūdį ir mastą, remdamasi Konferencijos konstatuojama dalimi, nusprendė:
– įvardinti ir paskelbti SSKP ir jos padalinį Lietuvoje – LKP – nusikalstama represine organizacija 1940–41 ir 1944–91 metais, Lietuvos gyventojų genocido organizatore ir vykdytoja, tokią nusikalstamą veiklą pasmerkti;
– pakeisti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 99, 100, 104, 105, 106, 107,108, 114, 115, 118, 120, 122 straipsnių redakcijas ir nurodyti, kad už juose išvardintus nusikaltimus atsako ne tiktai Lietuvos Respublikos piliečiai, kiti fiziniai asmenys, bet ir juridiniai asmenys;
– kreiptis į Lietuvos Respublikos Seimą Konferencijos sprendimą įteisinti Valstybės teisės aktu;
– siūlyti Lietuvos Respublikos Seimui ir Vyriausybei kreiptis į Europos Parlamentą dėl SSKP ir jos padalinio LKP, kaip tautų genocido organizatorių ir vykdytojų nusikalstamos veiklos politinio įvertinimo.
Dar dviejų žingsnių tiesos link Lietuva tebelaukia
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba (Atkuriamasis Seimas) 1991 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. I-1690 Lietuvos Komunistų partijos (LKP) veiklą Lietuvoje uždraudė, Vyriausybei pavedė pareikalauti iš Sovietų Sąjungos vyriausybės nedelsiant perduoti Lietuvai visą dokumentaciją ir archyvinę medžiagą, susijusią su LKP (SSKP) organizacijos veikla Lietuvos Respublikos teritorijoje, įpareigojo Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą spręsti klausimą dėl teisinės atsakomybės asmenų, kurie veikdami LKP (SSKP) struktūrose organizavo ir vykdė veiksmus, nurodytus šiame nutarime. Tačiau nei SSKP, nei jos padalinys LKP iki šiol neįvardintos ir nepasmerktos kaip lietuvių tautos genocido organizatorės ir vykdytojos teisiškai valstybiniu lygmeniu.
Iki Antrojo pasaulinio karo, jo metu ir po jo SSKP įvykdyti genocido, karo nusikaltimai, nusikaltimai žmoniškumui turi būti įvertinti ir pasmerkti aukščiausiu oficialiu tarptautiniu lygmeniu. SSKP privalo būti nuteista lygiai taip, kaip buvo nuteista Nacionalsocialistų partija. Su tokiu siūlymu į Europos Parlamentą turi kreiptis Seimas.
Konferencijos organizatoriai jau pateikė Seimui konferencijos rezoliuciją. LR Seimo laukia aiškus išbandymas: ar žengs jis minimus du žingsnius, kurie liudytų aukščiausios valstybinės institucijos nepriklausomybę nuo sovietinio komunistinio paveldo, kurie liudytų ir tikrą Lietuvos Respublikos nepriklausomybę nuo restauruojamos Sovietų Sąjungos.
Algimantas Zolubas
