Laiveliu į Trakų salos pilį. Lietuva, 1939 m. Asmeninio archyvo nuotr.
Didėjant nacistinės Vokietijos karinei grėsmei, Lenkijos valstybė siekė kraštutinėmis diplomatinėmis priemonėmis 1938 metais apsaugoti šiaurinės sienos saugumą, todėl stengėsi gerinti santykius su Baltijos šalimis, pirmiausiai sureguliuoti santykius su Lietuvos Respublika.
Kadangi pastangos 1933–1936 m. ir 1938 metų pradžioje neoficialiomis derybomis normalizuoti santykius su Lietuva dėl Vilniaus ir Vilniaus krašto konflikto rezultatų nedavė, todėl Lenkija 1938 m. kovo 17 d. įteikė ultimatumą Lietuvos vyriausybei, kuriame reikalavo be jokių išlygų iki 1938 m. kovo 31 d. užmegzti su ja diplomatinius santykius. Lietuvai atmetus ultimatumą Lenkijos vyriausybė grasino ginti savo interesus numatytomis priemonėmis – tai galėjo reikšti karo Lietuvai paskelbimą. Atsakymą į ultimatumą Lietuva turėjo pateikti per 48 valandas. Vilniaus klausimas ultimatume nebuvo liečiamas ir Lenkijos vyriausybė nevertė jo atsisakyti, t. p. nereikalavo išbraukti iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnio, skelbiančio Vilnių Lietuvos sostine, nes nebuvo suinteresuota skatinti Lietuvą ultimatumą atmesti.
Nacistinės Vokietijos kancleris Adolfas Hitleris pagrasino Austrijai karu ir 1938 m. vasario 12 d. Austrija tapo Vokietijos dalimi. Apsvarsčiusi bendrą tarptautinę padėtį, galimą Lenkijos karo Lietuvai paskelbimą, įtakingų užsienio valstybių siūlymą priimti šį ultimatumą, Lietuvos vyriausybė ultimatumą priėmė. Abi šalys 1938 m. kovo 31 d. pasikeitė nepaprastaisiais pasiuntiniais ir įgaliotaisiais ministrais. Pasiuntiniu Varšuvoje tapo Kazys Škirpa (1895-1979), o Kaune – Francišekas Charvatas (lenk. Franciszek Charwat, 1881-1943).
Regata Galvės ežere. Lietuva, 1939 m
Užmezgus diplomatinius santykius, atsivėrė galimybė aplankyti Lietuvos sostinę ir Vilniaus kraštą. Savo trumpą atsiminimą yra palikęs Lietuvos hidrologas, fotografas ir keliautojas, profesorius Steponas Kolupaila (1892-1964). Kelionės įspūdžius į Vilniaus kraštą, o ypač į Trakus, S. Kolupaila paskelbė laikraštyje „Geležinkelininkas” 1938 m. lapkričio 1 d. Nr. 20 (69), p. 320 (kalba netaisyta): „3 dienų kelionė po Vilniaus kraštą. Trumpam laikui patekęs į Vilnių, pasistengiau aplankyti kai kurias seniau matytas vietas. Pasivaikščiojęs po Vilniaus bažnyčias, aikštes ir senamiesčio gatves ir padaręs spalvotų nuotraukų eilę, nutariau nuvykti į Trakus.
Į Trakus važiuojama užmiesčio autobusu 1 valandą vidutinišku plentu. Autobusai išeina visi iš skvero miesto centre. Keleivių prisirinko daugiau, kaip buvo vietų. Mieste daug tvarkomų gatvių, todėl autobusas ilgai sukinėjo aplinkiniais skersgatviais, kol pateko į Pohuliankos kalną. Apskritas, nelygus grindinys, kurį lenkai vadina kačių kaktomis, kuris prieš keletą metų dar buvo Kaune, iškratė keleivius ligi jūros ligos. Už miesto senas autobusas „pasiuto” – įsivarė tokiu tempu, kad sutikti vežimai lėkė į griovius. Dulkių audra lydėjo mus visa kelią. Ypatingai drąsūs žmonės arba kandidatai nusižudyti tegali rizikuoti važinėti Vilniaus autobusais.
Autobuse susidūriau su nelauktu sunkumu iškeisti 50 auksinų (zlotų – V. P. pastaba): smulkesnių pinigų neturėjau, todėl negalėjau net laikraščio pirkti. Konduktorius nesurinko tiek pinigų, neatsirado jų ir pas keleivius. O Trakuose konduktorius apėjo kelias krautuves ir atsinešė pilną saują smulkių pinigų. Mus apspito smalsuolių būrys su pavydu žiūrėjęs į tokį „turtingą” žmogų, kuriam pritrūko vietos piniginėje…
Trakai – nepaprastai įdomi ir graži vieta. Senas miestelis su svarbiausia Kauno gatve, didelė Vytauto Didžiojo funduota balta dvibokštė bažnyčia, aplink – ežerai ir ežerai: tuose ežeruose – keliolika salų, pusiasalių ir įlankų. Viename pusiasalyje, pačiame miesto centre, vienuolyno griuvėsiai ir giliai į ežerą įsikišės piliakalnis. Čia jausti, buvo kažkokios iškilmės, dar ruseno laužų pelenai, o atšlaitėse gulėjo ir keikėsi girti vyrai… Iš piliakalnio viršūnės matyti visas Galvės ežeras, kurį raižo būriniai ir motoriniai laiveliai. O toli, Pilies saloje, aukštai kyla pilies mūrai, Kęstučio ir Vytauto Trakų pilies.
Trakų salos pilies maketas. Lietuva, 1939 m.
Pasamdytu laiveliu plaukiame į salą, kurioje dirba koks šimtas darbininkų, atkasami pamatai, mūrijami skliautai, atstatomas kampinis bokštas ir siena. Dar prieš keletą metų po plytų nuotrupomis ir šlamštu buvo palaidotas visas pirmas pilies rūmų aukštas: jį atkasė ir rūmai pasirodė iš žemės: dabar jie turi 3 aukštus. Didelis pilies keturkampis bokštas, kurio pusė sugriuvo paremtas galingais kontraforsais. Į bokštą įtaisyti laiptai, bet eiti draudžiama. Kreipiuos į darbų vedėją. Pradžioje atsakė, bet sužinojęs, kad esu iš Kauno, mandagiai davė raktą ir pasiuntė darbininką palydėti. Įlipęs į aukštą bokštą, pasidžiaugiau puikiu reginiu į visas Trakų apykinkes. Į Užtrakio dvarą, žalias saleles, Trakų miesto juostą tarp ežerų, toliau matyti Skaisties ežeras. Lentvaravas (Lentvaris – V. P. pastaba), visai netoli, už 5 – 6 km. Nepriklausomoji Lietuva!
Pas darbų vedėją teko matyti Trakų pilies rekonstrukcijos modelį: Pilies sala giliu grioviu buvo perskirti į dvi dalis, mažesnėje buvo kunigaikščių rūmai, didesnėje – tarnybinės patalpos ir arklidės, iš didžiojo bokšto buvo nuleidžiamas varstomas tiltas. Be ginčų: Trakų pilis buvo įdomiausia visoje Lietuvoje”.
Toliau prof. S. Kolupaila vyko į Gardiną. Savo matytus Vilniaus krašto vaizdus jis įamžino keliolikoje fotonuotraukų.
Istorikas Virgilijus POVILIŪNAS
Asmeninio archyvo nuotraukos
