Kaip žinoma, Pietryčių Lietuvą su Vilniumi Lenkijos kariuomenė galutinai užgrobė 1920 m. spalio 9 d., J. Pilsudskio įsakymu Lenkijai sulaužius tarp Lietuvos ir Lenkijos spalio 7 d. pasirašytą Suvalkų sutartį. Tačiau senąją Lietuvos sostinę pajungti Lenkijai Vilnijos lenkai puoselėjo kur kas anksčiau, dar vykstant I pasauliniam karui. Nuo pasaulietinių šovinistų neatsiliko ir katalikų dvasininkai lenkai.
1916 m. lapkričio 5 d. Vilniaus katedroje lenkai pirmą kartą sugiedojo giesmę Boże, coś Polskę… – „Dieve, kurs Lenkiją per daugelį amžių gaubei galybės ir šlovės šviesa…“ „Patriotai“ nesitenkino Aloyzo Felinskio (Feliński) tekstu, bet pabaigai prikūrė dar vieną posmą:
Za głuchej nocy niezgłębione cienie,
Za cichą mękę i ofiary krwawe
Najświętsze nasze spełnić racz
marzenie:
Na nowo połącz Wilno i
Warszawę!
Przez Twe ołtarze zanosim
błaganie:
Ojczyznę wolną pobłogosław,
Panie.
Laisvas vertimas:
Už gūdžios nakties
neapsakomą tamsą,
Už tylią kančią ir kruvinas
aukas
Teikis įvykdyti mūsų švenčiausią svajonę:
Vėl sujunk Vilnių su
Varšuva!
Prieš Tavo altorius
maldaujame:
Laisvą Tėvynę palaiminki,
Viešpatie.
Su kai kuriais teksto pakeitimais giesme virto poeto ir dramaturgo A. Felinskio (1771-1820) 1816 m. sukurtas „Himnas Lenkijos Karalystės paskelbimo metinėms“. Melodijos autorius yra J. Kaševskis (Jan Nepomuk Piotr Kaszewski)(1873-1847). Giesmė lig šiol spausdinama lenkiškose maldaknygėse ir giedama Lenkijos bažnyčiose. Tuo tarpu Lietuvos švietimo ministras Kazimieras Jokantas 1940 m. kovo 21 d. raštu paprašė Vilniaus arkivyskupo R. Jalbžikovskio „padaryti kas reikia, kad bažnyčiose nebūtų giedama giesmė Boże, coś Polskę ir kitos panašios giesmės, kurių turinys turi ryšio su svetimomis valstybėmis“; apie priimtas priemones prašyta painformuoti ministeriją (Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus f. 318, b. 26789).
„Jungtinėmis lenkų grupuotėmis Lietuvoje“ (Zjednoczone Stronnictwa Polskie na Litwie) pasivadinę lenkų veikėjai 1917 m. rugsėjo 27 d. paskelbė pareiškimą prieš rugsėjo 18-22 d. Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos ir jos išrinktos Lietuvos Tarybos ryžtą siekti nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo (Lietuvos valstybės istorijos archyvo (LVIA) f. 1135, ap. 21, b. 193). Tų pačių lenkų politinių grupuočių Lietuvoje atstovai protestavo prieš nepriklausomos Ukrainos valstybės kūrimąsi, anot jų, Lenkijos sąskaita, nes ten „kiekviena žemės pėda aplaistyta pasiaukojančiu ir jaunu lenkų krauju“. Dėl tos žemės kovėsi lenkų legionai. Lenkijai turį priklausyti baltarusių miestai Slonimas, Pinskas, Sluckas.
11-ka Vilniaus klebonų 1918 m. vasario 7 d. kreipėsi laišku į Krokuvos arkivyskupą su prašymu „ginti Vilnių ir lenkiškas Lietuvos dalis“, kad jos nebūtų atplėštos „nuo bendros mūsų Tėvynės Lenkijos“.
„Lenkijos Rytų žemių savaitiniame biuletenyje“ 1918 m. balandžio 15 d. (Biuletyn Tygodniowy Polskich Ziem Wschodnich, Rok 1, No 1, Wilno-Warszawa –
!) išspausdintas 50-ties Vilniaus lenkų visuomeninių įstaigų kreipimasis (deklaracija) į Jo Ekscelenciją Vokietijos imperijos kanclerį grafą Hertlingą (Georgas Hertlingas (g. 1843 m.,) 1918 m. rugsėjo 30 d. iš pareigų atsistatydino, o 1919 m. sausio 4 d. mirė). Pasak kreipimosi, Vilniaus lenkų visuomenės, kultūros ir švietimo organizacijos negali palaikyti ryšių su kitomis lenkų žemėmis; tie ryšai prievarta buvo Rusijos nutraukti prieš 120 metų. Vilnius negali tapti Lietuvos sostine, nes lietuvių miete vos 3%. Vilnius kaip lenkų kultūros centras visada trauks prie Lenkijos, Vilniaus lenkų troškimas – susijungti su atgimstančia Lenkijos valstybe. Kreipimąsi pasirašė Kazimiežas Miskevičius (Miśkiewicz), medicinos daktaras Liudvikas Lukovskis (Łukowski), inžinierius Leonas Perkovskis (Perkowski), Helena Sokolovska (Sokołowska) ir Ema Jelenska-Dmochovska (Jeleńska-Dmochowska).
Platintas spaustuvėje atspausdintas, tačiau autorių nepasirašytas 1918 m. birželio 2 d. lenkiškas atsišaukimas į Vilniaus miesto gyventojus (LVIA f. 1135, ap. 21, b. 192). Mat tą ar kitą mėnesį turėjo būti iškilmingai paskelbta nepriklausoma Lietuvos valstybė. Anot atsišaukimo, buvo numatytos pamaldos katedroje, eisena į Pilies kalną, kur būtų iškelta Lietuvos tautinė vėliava, o paskui turėjo būti balius su vokiečių valdžios atstovais. „Paskelbta lietuvių valstybė nuo pat pradžių su savimi atneš… naują jungą ir vergiją“, – rašoma atsišaukime. Lietuva bus priklausoma nuo Vokietijos, ji tik vadinsis Lietuvos valstybe, o iš tikrųjų bus Vokietijos kolonija, „visiškai atskirta nuo besikuriančios lenkų valstybės“. Kitos tautybės, pirmiausia lenkai, toje valstybėje bus prispausti.
Lenkai neturi dalyvauti jokiose iškilmėse! Lieka viltis, kad pasibaigus karui, Lietuva „sąjungoje ir vienybėje su nepriklausoma Lenkija visiems savo žmonėms įgys tikrą laisvę“ (Nepriklausomybės šventės surengimą Lietuvos Taryba svarstė 1918 m. balandžio 25 d. posėdyje; negavus vokiečių valdžios leidimo, keliskart atidėliota šventė neįvyko.)
Vytautas Valentinas ČESNULIS, Vilnius
