1. Tariamas įsakymas sušaudyti Plungės žydus, minimas tariamuose JAV lietuvio Aleksandro Pakalniškio atsiminimuose ( išl. 1995 m. Čikagoje ). Neva 1941 07 12/13 po Plungės gaisro komendantas J. Noreika dėl žydų pasakęs vokiečiams: „Aš daviau įsakymą visus iki vieno sušaudyti“. Pasakoja Pakalniškis – tarsi liudininkas, pats girdėjęs ir matęs pokalbį, net vokiečių elgesį. Iš tikrųjų tas epizodas A. Pakalniškio arba jo leidėjų apgaulingai įmontuotas į knygą iš 11 metų senumo (1984 m. ) publikacijos žurnale „Der Spiegel“ (1984 04 23), kurioje buvęs Šiaulių geto kalinys Leiba Lifšicas nupasakoja tariamą J. Noreikos pokalbį su vokiečių kareiviais, vėliau žodis į žodį pakartotą neva „liudininko“ A. Pakalniškio neva „atsiminimuose“. Deja, šią klastotę karštai priima, kartoja ir komentuoja Rimvydas Valatka, prieš trejus metus – tūlas E. Balčiūnas, gal ir kiti dabar vadinantys Joną Noreiką žydų žudiku. Čia dar verta pažymėti, kad „atsiminimų“ apie Plungę autorius A. Pakalniškis, neva buvęs labai susijaudinęs dėl žydų žūties, savo knygoje 5 puslapiais anksčiau rašo: „Didelė vokiečių viešpatavimo Lietuvoje nauda būtų ta, kad galutinai ir radikaliai būtų apvalytas mūsų kraštas nuo žydų./…/ Žydai yra skaudulys Lietuvos kūne./…/ Vokiečiai tą ligą gydo pačiu tikriausiu būdu – operacija. Jie išpjauna tą skaudulį, pašalina jį. Belieka užgydyti likusią žaizdą“. Štai tikroji žydšaudžio pasaulėžiūra, o epizodas 5 puslapiais vėliau – tikriausiai, ne jo, bet montažas. Savo ruožtu Leibos Lifšico pasakojimas apie J. Noreikos pokalbį su vokiečiais, kur cituojami tariamai girdėtieji J. Noreikos žodžiai, turėjo paskatinti kad ir R. Valatką susimąstyti: nejau geto kalinys galėjo dalyvauti tokiame pokalbyje? Gal dabar susimąstys ir padarys išvadą, kad jam pakišo ne faktą, o literatūrą, kūrybą. 2. Jonas Noreika Šiaulių apskrities viršininko pareigose (ligi 1943 m. vasario 23 d., kai vokiečiai jį areštuoja ir įkalina Štuthofe) buvo pavaldus vokiečių komisarui H. Gewecke. Šis įsako J. Noreikai perduoti jo, Geweckės, įsakymą valsčių viršaičiams ir antraeilių miestų burmistrams. Tai įsakymas dėl žydų iškėlimo ir apgyvendinimo getuose. Tarp kitko, Kauno žydai iš pradžių manė, kad ten jiems saugiau. Po Birželio sukilimo Lietuvoje buvo atkurta nepriklausomybės laikų administracija, kurios vokiečiai nepanaikino (kaip prieš tai – sovietų okupantai), bet leido veikti ir naudojosi ja. Vokiečiai iš karto įvedė savo karinę valdžią (Militärverwaltung), o 1941 m. vasarą – jau ir vokiečių civilinę valdžią (Zivilverwaltung), panaikino Laikinąją Vyriausybę („darbas baigtas“). Vietinės struktūros, vad. savivalda, turėjo vykdyti tik vokiečių įsakymus. Tarp jų – J. Noreikos išsiuntinėtas, bet ne jo sukurtas, komisaro įsakymas dėl žydų perkėlimo arba perkraustymo. Įvykdžius šią priverstinę procedūrą, pasirodė Šiaulių apskrities viršininko „Nurodymai“, kas darytina su likusiu be priežiūros „žydų ir pabėgusių komunistų“ kilnojamuoju turtu. (Pavyzdžiui, skirti mokykloms, valsčiams, paštams, prieglaudoms, ligoninėms, išdalinti nuo karo nukentėjusiems asmenims…). Dėl šių veiksmų J. Noreika dabar kaltinamas genocidu. Beje, vokiečiai reikalaudavo ir perimdavo žydų turtą tiesiog sau, savo struktūroms, tad kitoks tvarkymas galėjo reikšti ir nepaklusnumą. J. Noreika turėjo būti linkęs į nepaklusnumą, nes 1943 m. pradžioje atvirai stojo prieš Vokietiją ir jos okupacinę valdžią. Represuotas. 1946 – aisiais – prieš sovietų okupacinę valdžią. Nuteistas ir nužudytas. LGGRT centras skiria žmonių izoliavimą ir naikinimą. Jono Noreikos dabartiniai kaltintojai – neskiria. Izoliavimas nuo kitų gyventojų galėtų būti vadinamas ir segregacija. (Rusijos imperija, PAR, JAV karo su Japonija metais ir kiti atvejai). Vokietijos okupuotose šalyse, vykdant hitlerinę nežmonišką Europos „išvalymo“ nuo žydų doktriną, žydų tautos segregaciją sekė naikinimas. Taip pat čigonų. Tačiau LGGRT centras autoritetingai teigia: „vokiečių okupacijos laikotarpiu Jonas Noreika nėra dalyvavęs žydų masinėse naikinimo operacijose Telšių ir Šiaulių apskrityse“. Žinoma, nėra davęs jokių įsakymų žudyti, tai buvo vokiečių valdžios prerogatyva. Tie, kurie jį kaltina remdamiesi neva LGGRT centro išvadomis, o tokių kaltinimų jose nėra, lengvai šūkauja netiesą. „Karo nusikaltėlis“, „nacių kolaborantas“, „žydų tautos naikintojas“, „Plungės žydų žudikas“… Dar tiktų, su tam tikru biografiniu pagrindu, „didžiojo tėvynės karo dalyvis“ (buvo mobilizuotas į SSRS armiją). Grįžęs iš fronto dirbo Mokslų Akademijoje, stojo vadovauti rezistencinei kovai prieš SSRS. Čia didžioji kaltė.
Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/news/ringas/politics/v-landsbergis-kaltinimai-jonui-noreikai.d?id=69449826
