Amalas beržo viršūnėje. Andželikos Kriaučiūnienės nuotr.

Nukritę medžių lapai atidengė staigmeną: Trakų padangėje – naujas augalas. Būtent padangėje, nes kai kurie augalai, pavyzdžiui paprastasis amalas (Viscum album), įsikuria medžių lajose. Mūsiškis „įsitaisė“ pačioje beržo viršūnėje ir  pasirodo tik lapams nukritus. Pastebėtas greta geležinkelio stoties, medžių juostoje palei traukinio bėgius. Pakeliui į Vilnių matosi dar keletas ir, tikėtina, plis toliau.

Paprastasis amalas – pusiau parazitinis augalas, augantis ant medžių, dažniausiai lapuočių – tuopų,  beržų, obelų. Suleidęs į medį šaknis su siurbtukais, siurbia iš jo vandenį su ištirpusiomis mineralinėmis medžiagomis. Organines, savo  žalių lapelių pagalba, gaminasi pats. Todėl medžio, ant kurio „įsikuria“, nenugalabija ilgus metus, tačiau gausiai amalais apaugęs medis gali lūžti nuo jų svorio.

Prieš du-tris dešimtmečius amalus matydavome tik pietiniame Lietuvos pakraštyje, iš kur jie, šylant klimatui plinta šiaurės kryptimi. Svarbiausia plitimo „magistralė“ – Nemuno slėnis. Kaune ir apylinkėse amalų jau gausu. Panemunės soduose augančios obelys žiemą atrodo taip, lyg būtų su lapais. Amalų pastebėta jau ir gerokai šiauriau. Prieš dešimt metų arčiausiai Trakų amalą teko matyti Aukštadvario apylinkėse.

Amalas yra visžalis puskrūmis, sunokinantis baltas uogas, kurias mielai lesa paukščiai. Tad „keliauja“ amalai paukščių pagalba.  Pažįstat amalinį strazdą? Jo pavadinimas susijęs su šiuo augalu.  Sparnuočiai lesa jų uogas, paskui „pasėja“ nesuvirškintas sėklas. Sėklos yra labai lipnios, todėl be vargo prilimpa prie medžių ir sudygsta jų žievės plyšiuose.

Amalas. Andželikos Kriaučiūnienės nuotr.

Žmonėms amalas nuodingas. Kaip ir daugelis nuodingų augalų, turi gydomųjų savybių. Jų aprašymai kontroversiški, o atsižvelgiant į augale esančius toksinus, gydytis neskubėkim. Bet dėmesio vertos amalo dekoratyviosios ir mistinės savybės. Augalas ilgai nedžiūsta nuskintas, todėl naudotas papuošimams ir įvairioms apeigoms. Prisiminkime ir lietuviškąją „Velnio nuotaką“, kuriai scenarijų kūrė iš Dzūkijos (krašto, kur amalai augo nuo seno) kilęs Sigitas Geda: „Amalo amalo amalo gyslos, amalo amalo amalo auga kryžiais“. Angliškai kalbančiose šalyse amalas nuo senų laikų naudojamas kaip kalėdinė dekoracija, kuri ne šiaip puošia namus, bet pritraukia į juos meilę bei santarvę. O bučinys su išrinktuoju po amalu garantuoja amžiną meilę. Vėliau iš to kilo „patogesnis“ paprotys – galima pabučiuoti bet kurį po amalu stovinti žmogų – toks bučinys turėtų nešti sėkmę (bet gali atnešti rimtų nemalonumų)…

Geras laikas pakelti akis aukščiau ir apsidairyti, gal kur nors pasislėpęs, amalas auga ir visai šalia Jūsų namų?

Andželika Kriaučiūnienė

Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos

Kraštotvarkos ir Užutrakio dvaro sodybos skyriaus vadovė