Istorikas Norbertas Černiauskas. Renginio organizatorių nuotr.
Ar Lietuvos valstybei 104 – eri metai? Ką mes švenčiame kasmet – ar tik Vasario 16-osios Akto pasirašymą? Ar 2018 m. šventėme valstybės 22, 50, 72 ar 100 metų gimtadienį? O kur dėti Kovo 11-ąją? – lengva provokacija susitikimą su skaitytojais pradėjo Norbertas Černiauskas, kurį į Trakų viešąją biblioteką kvietėme pasikalbėti apie Vasario 16-ąją – dar praėjusią savaitę ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje lietuvius subūrusią kelti trispalves ir švęsti iš širdies.
Norbertas Černiauskas – istorikas, Vilniaus universiteto dėstytojas, rašytojas. Kaip sakė pats, to meto aktualijas giliau nagrinėti pradėjo ne spontaniškai, o dar su keliais kolegomis istorikais gavęs užduotį artėjančiam Lietuvos šimtmečiui. N. Černiauskas – mokslo studijų „Socialiniai pokyčiai Lietuvos valstybėje 1918–1940 metais“ (2016) ir „Išrasta Lietuvoje: daiktai, idėjos, žmonės“ (2018) bendraautorius. Londono knygų mugei ir atkurtos Lietuvos valstybės 100-mečiui paminėti skirtos istorinių vizijų rinktinės „Imagining Lithuania. 100 Years, 100 Visions. 1918-2018“ (2018) vienas iš sudarytojų ir autorių. 2019 m. išleido knygą vaikams „Apie šaulius, riterius ir drakonus Lietuvoje“, o naujausią jo knygą „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ (2021) jau vadina bestseleriu – šiuo metu leidžiamas antrasis tiražas.
Pradžioje iškelti klausimai davė toną tolesnei diskusijai. Tapo akivaizdu, kad norint istorijoje konstatuoti faktą, tenka iškelti dešimtis, o gal ir šimtus klausimų, ir, deja, ne į visus gali rasti atsakymą. Istorikas aptarė Vasario 16-osios Akto pasirašymo kultūrines ir socialines aplinkybes, to meto aktualijas, besiformuojančius valstybinius simbolius ir mažiau girdėtus Vasario 16-osios posėdžio sprendimus, pavyzdžiui, paskutinis tarybos nutarimas, dėl kurio, kaip sakė istorikas, dabar netiesiogiai džiaugiasi didžioji dalis Lietuvos, skambėjo taip – „kad Palanga būtų būtinai prie Lietuvos prijungta“. Tiesa, tuo metu dėl pajūrio vyko didžiulis ginčas, ir Palanga prie Lietuvos buvo prijungta tik 1922 m.
Žvelgiant iš šiandieninės perspektyvos, matyti, kaip nepriklausomybės samprata ir apskritai jausena bei požiūris visuomenėje keitėsi. Pradedant nostalgija, baigiant – eiliniu laisvadieniu, šiomis dienomis Lietuvoje nepriklausomybė yra įgavusi ir protesto prieskonį.
Kadangi į Trakų viešąją biblioteką atvyko ir naujosios knygos gerbėjų, jau spėjusių perskaityti Paskutinę Lietuvos vasarą, pokalbis galiausiai pasisuko apie savotišką Vasario 16-osios epochos pabaigą – apie 1940 metus. Knyga, kuri prasidėjo nuo straipsnio „Naujajame židinyje“, patraukė Lietuvos skaitytojus – ir mūsų bibliotekos lentynose ji neužsiguli. Autorius papasakojo, kaip rašė knygą, kokią nuotaiką norėjo perteikti, palygino dabartinę Lietuvos situaciją su praeitimi teigdamas, kad šiandien Lietuva yra nepalyginamai geresnėje padėtyje.
Kalbant apie istoriją apskritai ir apie šią konkrečią knygą, norisi pastebėti, kad perteikti to meto jausmą yra viena iš dovanų, kurią gali padovanoti istorijos tyrinėtojai. Istorija nėra tik nutarimai popieriuje, ją kuria žmonės – tai ir buitis, ir santykiai, ir aistros, ir paprasčiausia gyvenimo kasdienybė. Žiūrėdami į faktus galime įsivaizduoti to meto įvykius, bet juos išgyventi ir perleisti per save jau sudėtingiau. Tą, panašu, pavyko padaryti Norbertui Černiauskui savo naujausioje knygoje. Kaip apie jį rašo mokytojas Mindaugas Nefas, „Profesionalūs istorikai moka atkurti praeities įvykių chronologiją, nustatyti jų priežastis ir padarinius, o talentingi istorikai sugeba atskleisti nagrinėjamos epochos jausmą.“ Tuo ir džiaugiamės, kad turėjome galimybę susitikti ir pasikalbėti su talentingu istoriku Norbertu Černiausku čia, Trakų viešojoje bibliotekoje.
Edita Loiba
Trakų viešosios bibliotekos Suaugusių vartotojų skyriaus vedėja
