„Vilniaus puodžių cecho“ meistrai Jurgita Radžiūnaitė ir Dainius Strazdas pristatė XV–XVI a. Lietuvos keramiką
Rugpjūčio 18–19 dienomis daugelis į Trakų Salos pilį atvykusių turistų buvo maloniai nustebinti – tik įžengę pro vartus išvydo šurmuliuojantį, viduramžiais dvelkiantį amatininkų miestelį. Senovinė muzika, aplink kiemą įsikūrę lyg iš graviūrų nužengę amatininkai, riterių ginklų žvangėjimas, ant atviros ugnies gaminamo, natūraliomis žolelėmis gardinto maisto kvapas sukūrė ypatingą atmosferą. Staigmena tebuvo turistams. Trakų istorijos muziejaus organizuojamų renginių gerbėjams tai buvo laukta šventė – jau keturioliktą kartą vyko renginys „Senųjų amatų dienos“.
Trakų istorijos muziejaus renginių senbūviui „Vilniaus puodžių cechui“ atstovavo dailininkai keramikai Dainius Strazdas ir Jurgita Radžiūnaitė. Meistrai pristatė XV–XVI a. Lietuvos keramiką. Cecho meistrai mokė lipdyti ant XIV–XV a. būdingų ranka sukamų stovylų. Kiekvienas susidomėjęs galėjo prisėsti ir pabandyti nusilipdyti norimą dirbinį.
Tradicinę kalvystę pristatė meno kūrėjas Evaldas Kapčius. Kalvis norinčiuosius mokė nukalti strėlės antgalį, vinį, pasagą ar kablį. Kalti, pūsti dumples bandė ir maži, ir dideli. Tiesa, net ir augaloti vyrai, griebęsi kūjo, ne visada jį nulaikydavo. Toli gražu ne kiekvienas pataikydavo ir į, atrodytų, tokios paprastos vinies galvutę. Pasak meistro, dažnas šventės metu priėjęs tautietis sakęs, kad jo tėvas ar senelis buvęs kalvis. Be patyriminės edukacijos pasakota ir apie kalvystės raidą, amato specifiką.
Tautodailininkė Lina Žaliauskienė mokė rišti šiaudinius sodus
Istorinių Lietuvos papuošalų kopijas demonstravo, smalsaujantiesiems metalų apdirbimo, vielos tempimo, liejinio formos gamybos senąsias technologijas aiškino juvelyrai – Trakų istorijos muziejaus darbuotojas Kazimieras Barišauskas ir vilnietė Kristina Buinevičiūtė. K. Barišauską džiugino tai, kad, lyginant su pirmaisiais renginiais, perkantieji vieną ar kitą papuošalą nori tiksliai žinoti originalo datavimą, radimo vietą. Yra asmenų, susidomėjusių konkrečiu laikotarpiu ir švenčių metu stilistiškai papildančių savo archeologinių papuošalų rinkinį. Pasak K. Buinevičiūtės, ir užsieniečiai, ir lietuviai labai domėjosi archajine simbolika.
Dažnai kaukšėjo monetų kaliko, Trakų istorijos muziejaus restauratoriaus Simo Senulio kūjo dūžiai – suvenyrinė moneta, o dar jei ir paties nusikalta, daugeliui tapo atmintinu suvenyru iš pilies renginio. Besidomintiems pasakota, kokios monetos buvusios viduramžių Lietuvoje, kaip tuo metu veikė monetų kalyklos.
Senovinių šokių kolektyvas „Puelli Vilnenses“ pristatė Renesanso šokių programą ir šokti mokė žiūrovus
Renginyje darbavosi ir medžio apdirbimo meistras Romas Bilinskas. Be gausybės įvairių dirbinių, jis daugelio dėmesį patraukė savo žiniomis apie medienos savybes ir įspūdingomis XIV a. būdingomis tekinimo staklėmis. Norintieji galėjo jas išbandyti, taip pat su meistru pasimokyti drožti samtį.
Muziejininkės iš Mindūnų žvejybos muziejaus Alfreda Petrauskienė ir Tereza Šakienė nėrė tinklą, pynė bučius. Pristatė ir vis dar daugeliui nematytą varžą – įrenginį, skirtą sužvejotai žuviai vandenyje laikyti. Besidomintiesiems pasakojo žūklės istoriją, mokė demonstruojamo amato.
Gintas Čekauskas iš Lekėčių (Čekauskų etnografinio muziejaus) demonstravo senosios stogdengystės amatą – senovinėmis staklėmis gamino skiedras.
Tautodailininkė Lina Žaliauskienė iš Lazdijų mokė rišti šiaudinius sodus. Meistrė džiaugėsi, kad nuolat buvo su ja dirbančiųjų: vaikai rišosi mažus sodus, bet būta ir moterų, kurios dirbo daugiau nei valandą ir pasidarė didelius kūrinius. Užsienio turistai stebėjosi ir klausinėjo, kas tie sodai, kam jie naudojami.
Trakietė edukatorė Rasa Pavilionienė mokė rišti sapnų lėlytes. Aplink edukatorę spietėsi gausus būrys norinčiųjų įrišti savo svajones. Tokia skudurinė lėlytė būdavo saugoma namuose, vėliau sudeginama ir rišama nauja. Edukatorė pastebėjo, kad aktyviausiai sapnų lėlytes rišosi ir atvirai tuo džiaugėsi italai.
Kaunietės rekonstruktorės Inga Udovičiūtė ir Eglė Muralienė (iš Senovinių šokių ir kultūros klubo „Mysteria Mundi“) demonstravo Vakarų Europos istorinių rūbų rekonstrukcijas (XII–XV a.) bei mokė siūti pagrindines viduramžių siūles, apsiūti kilputes, siuvinėti, rišti tinklelį plaukams.
Pirmą kartą renginyje dalyvavęs dailininkas vitražistas Artūras Rimkevičius pristatė viduramžių vitražo kūrimą. Beje, šio menininko sukurti vitražai nūnai puošia buvusio Dominikonų vienuolyno koplyčią, dabartinę Sakralinio meno ekspoziciją (Kęstučio g. 4, Trakai). Menininkas pasakojo apie vitražo gamybos techniką, demonstravo įvairius gamybos etapus, įrankius, o susidomėjusieji galėjo ir patys pabandyti bent jau atpjauti ir laužti stiklą. Susidomėjimo susilaukė ir taip pat pirmą kartą dalyvavusi dailininkė odininkė Ramutė Toliušytė, kuri demonstravo viduramžiais Europoje naudotą knygų įrišimo techniką long stitch (liet. ilgas dygsnys) ir jos mokė visus besidominčius.
Pirmą kartą renginio istorijoje buvo mokoma pinti gorčius. Archeologė, amato rekonstruktorė Simona Ramoškienė pinti gorčius išmoko iš šilinio dzūko ir drevinio bitininko, gyvenančio archajiškame Musteikos kaime šalia Čepkelių raisto, ir stengiasi puoselėti ir perduoti šį amatą į visus Lietuvos kampelius.
Panevėžietis meistras Povilas Karkazas pristatė kaulo ir rago apdirbimą. Gyvosios istorijos klubo „Говорящая Вода“ (liet. „Kalbantis Vanduo“) iš Karaliaučiaus (Rusijos Federacija) nariai mokė daugybės viduramžių žaidimų, verpimo verpstuku bei juostų audimo, o klubo „Leitgiris“ (Lietuva) atstovai demonstravo juostų vijimą, verpalų dažymą, tekstilę.
Su Trakų istorijos muziejaus ekskursijų vadovu Pavel Dubickij buvo galimybė pasimokyti viduramžių šarvų grandijų gamybos bei sužinoti apie Trakų Salos pilyje esančioje edukacinėje klasėje vykstančias patyrimines edukacijas apie karybą bei viduramžius.
Dvi dienas buvo demonstruojami amatai, vyko patyriminė edukacija bei turininga renginio muzikinė programa – pasirodė senovinių šokių kolektyvai „Puelli Vilnenses“ ir „Saltare Festum“, šiuolaikinio folkloro grupė „Kamanių šilelis“, folkroko atlikėjai „Korys“, folkloro grupė „Rana“, multiinstrumentalistas Saulius Petreikis, aktorių trupė „Teatriukas“. Viduramžių kovas ir ginkluotę įdomiai ir su humoru pristatė bei nuotaikingas rungtis žiūrovams organizavo brolija „Viduramžių pasiuntiniai“.
Atvykusieji į renginį taip pat galėjo susipažinti su muziejaus nuolatine ekspozicija ir laikinomis parodomis „Eksponatai 2009–2018 m.
Įsigytos ir dovanotos vertybės“ bei „Trakai–Malborkas. Bendradarbiavimo 25-metis“.
Brigita BALČYTIENĖ,
Trakų istorijos muziejaus Ryšių su visuomene ir edukacijos skyriaus vedėja
Trakų žemė, Nr. 35 (1033), 2018 m. rugpjūčio 31 d., p. 3.
