Baltosios Vokės šlapynė. Baltijos aplinkos forumo archyvo nuotr.

Vos 20 minučių automobiliu į pietus nuo Vilniaus oro uosto ir prieš mūsų akis atsiveria Baltosios Vokės šlapžemių kompleksas. Tai didžiulė, daugiau nei tūkstantį hektarų apimanti teritorija, iš apylinkių išsiskirianti, nes yra nuolatos įmirkusi, ten vietomis telkšo balos, tyvuliuoja Papio ežeras, gyvena gausybė paukščių, auga ypatingi augalai, o rytais susidaro gražiausi rūkai. Visai šalia Pakrempės, Paluknio seniūnijos (Trakų r.) vyksta pelkės atkūrimo darbai, kur gyvena reti paukščiai, varliagyviai, auga reti augalai. Taip pat ganosi galvijai ir arkliai. Daugiau apie šlapynės atkūrimo darbus, tikslus ir eigą „Trakų žemės“ skaitytojams papasakojo Gabija Tamulaitytė, Baltijos aplinkos forumo aplinkosaugos specialistė, projekto „LIFE Marsh Meadows“  koordinatorė Lietuvoje.

Gal galite visų pirma paaiškinti, kas tai yra šlapynė? Ar ji kuo nors skiriasi nuo liaudiškai vadinamų raistų, pelkių ir pan.?

Šie terminai iš esmės kaba apie tą patį – apie teritoriją, kuri didžiąją metų dalį arba visus metus yra stipriai įmirkusi, o vanduo laikosi arti žemės paviršiaus, dėl to susiformuoja specifinė augalija ir gyvūnija. Egzistuoja skirtingi pelkių tipai, tad ir pavadinimai skiriasi, priklausomai nuo to, kaip pelkė susiformavo (pvz., atsirado ištirpus ledynui ar upei užliejant pievas, užželiant ežerui ar kt.), bei kokia formuojasi augalija (pvz., ištisinė kiminų danga, viksvos ar auga medžiai ir pan.).

Trakų r., Paluknio seniūnijoje netoli Pakrempės kaimo vykdomi šlapynės atkūrimo darbai. Kam to reikia?

Pelkės, šlapynės yra nepamainoma gamtos dalis, kuri atlieka labai svarbias funkcijas. Lietuvoje visi žino, kad reikia saugoti miškus ir to siekia, žino, kokias naudas jie gali suteikti. Tačiau apie pelkes tiek daug žinių visuomenė neturi, nors pelkės yra ne mažiau svarbios ir reikalingos nei miškai.

Briedė Baltosios Vokės šlapynėje. Birutės Stukės nuotr.

Pelkės visų pirma kaupia didžiulius kiekius vandens ir taip padeda apsaugoti apylinkes nuo potvynių, suteikia prieglobstį retoms augalų ir gyvūnų rūšims, kurios negali gyventi kitur, reguliuoja vietovės temperatūrą – kai karšta vėsina, o kai šalta šildo. Pelkėse galima rasti spanguolių, nendrių, kurios gali būti naudojamos statybai ir daugelį kitų reikalingų medžiagų. Reiktų nepamiršti, kad pelkės yra sudarytos iš durpių, kurios yra per tūkstantmečius susikaupusių negyvų augalų liekanos. Kai laikosi nuolat aukštas vandens lygis, apmirusios augalų dalys dėl deguonies trūkumo nebesiskaido, o kaupiasi, sveikoje pelkėje per 10 metų susidaro apie vieną centimetrą durpių. Lietuvoje yra vietų kuriose durpių sluoksnis siekia ir daugiau kaip 10 metrų. Durpės savyje turi ir apsaugo nuo patekimo į atmosferą didžiulius anglies kiekius, tad mus saugo nuo dar didesnių neigiamų klimato kaitos padarinių. Nusausinus pelkes ir besiskaidant organinei medžiagai į atmosferą išskiriami dideli kiekiai CO².

Praeityje pelkių ekologinės funkcijos nebuvo vertinamos kaip svarbios, į pelkes žiūrėta labiau kaip į išteklių, tad didžioji dalis pelkių visoje Europoje ir Lietuvoje buvo nusausintos, paverstos žemės ūkio naudmenomis, durpės iškastos ir panaudotos kūrenimui, namų šildymui. Lygiai toks pats likimas ištiko ir šlapynę esančią Paluknio seniūnijoje – ji buvo nusausinta, o durpės iškastos ir sudegintos, kad būtų šilta Vilniaus mieste. Nuo tų laikų daug kas pasikeitė – dabar Vilniaus mieste draudžiama deginti durpes, o pelkių svarbą jau daugelis suvokia, tad siekiama jas kuo daugiau išsaugoti ir atkurti.

Baltijinė gegūnė Baltosios Vokės slapžemėje. Birutės Stukės nuotr.

Paluknio seniūnijoje esantį buvusį durpyną siekiame atkurti ir sudaryti sąlygas, kad ten vėl galėtų įsikurti pelkiniai augalai, prieglobstį rastų reti paukščiai, varliagyviai ir funkcionuotų visa ekosistema.

Kokie darbai ten yra atliekami?

Pelkėje atliekamas kanalų tvenkimas, kuris leis palaikyti artimą natūraliai žemapelkei vandens lygio dinamiką. Taip pat šalinami pertekliniai medžiai, krūmai, nendrės, kurie įsigalėjo pažeidus ekosistemą ir iškasus durpes. Dalyje teritorijos yra ganomi galvijai ir arkliai, kurie taip pat padeda kurti atviroms buveinėms tipišką mozaikišką kraštovaizdį.

Kuo ypatinga netoli Pakrempės esanti šlapynė?

Visų pirma išsiskiria savo dydžiu: Všį „Baltijos aplinkos forumo“ vykdomo „LIFE MarshMeadows“ projekto teritorija apima 880 ha, tačiau visa nusausintos pelkės teritorija apima daugiau kaip 2000 ha. Tai iš ties anksčiau buvusi viena iš didžiausių pelkių Lietuvoje, deja šiuo metu praktiškai visiškai sunaikinta. Dalyje šios teritorijos visgi randa prieglobstį saugomos rūšys, tokios kaip skiauterėtasis tritonas, raudonpilvė kūmutė, mėlyngurklė, švygžda, raudonkojis tulikas, stulgys, dėl to teritorijai suteiktas Natura 2000 statusas. Tačiau nieko nedarant sunkiai tikėtina, kad šios rūšys išsilaikytų teritorijoje, tad labai svarbu dėti pastangas ir pagerinti pelkių buveinių bei minimų rūšių būklę.

Gabija Tamulaitytė, Baltijos aplinkos forumo aplinkosaugos specialistė, projekto „LIFE Marsh Meadows“  koordinatorė Lietuvoje

Kiek laiko jau vykdomi šlapynės atkūrimo darbai?

„Baltijos aplinkos forumo“ vykdomas projektas „LIFE MarshMeadows“ prasidėjo 2021 metais, tačiau dalį teritorijos tvarkymo darbų atliko dar 2008 metais Dieveniškių regioninis parkas, kuris ir atsakingas už teritorijos priežiūrą.

O kiek laiko tie darbai dar tęsis?

Projektas baigsis 2027 metais, tad ir visi darbai bus iki tol užbaigti.

Koks planuojamas galutinis rezultatas?

Galutinius rezultatas pasimatys ne iš karto, tik po kelių ar net keliasdešimt metų. Tačiau tai, ko mes siekiame yra funkcionuojanti žemapelkė, kurioje gausu pelkinių augalų, prieglobstį randa gausybė paukščių, gyventojai gali gėrėtis nuostabiais vaizdais, švariu vandeniu ir sumažėjusia potvynių rizika.

Ar tokia šlapynė yra vienintelė Lietuvoje ar jų yra ir daugiau?

Tokių ar panašių teritorijų yra visoje Lietuvoje, skaičiuojama, jog apie 70 % žemapelkių yra nusausinta. Šiuo metu dedame dideles pastangas, kad kuo daugiau jų būtų išsaugota ir atkurta.

Beje, ar atkuriamose šlapynėse gali lankytis žmonės, vykdyti kokią nors veiklą jose?

Teritorijoje gali lankytis žmonės, nors specialios lankytojų infrastruktūros pritaikytos lankymui šiuo metu nėra. Teritorijoje galima grožėtis gamta, stebėti paukščius. Taip pat teritorijoje vykdomas ekstensyvus ūkininkavimas – ganomi galvijai ir arkliai, šienaujama, tad teritorijos apsauga ir atkūrimas toli gražu nereiškia, kad joje neturėtų būti žmonių.

Ar yra daugiau Trakų rajone šlapynių, kurias galbūt reikėtų atkurti, bet vis dar nėra galimybės to padaryti? Jei taip, kur jos yra ir dėl kokių priežasčių negalima jų atkurti?

Analizės išskirtinai Trakų rajone nesame atlikę, tačiau žinau, kad dalis Varnikų pelkės yra nusausinta, dalis Paluknio pievų anksčiau buvo pelkės, tad vietų kuriose būtų galima atkurti pelkes tikrai galima rasti. Tačiau prieš atliekant šlapynių atkūrimą, reikia įvertinti nemažai aspektų, visų pirma, koks yra durpės sluoksnis, kiek jos dar likę? Kuo ilgiau pelkė nusausinta, tuo mažiau durpės, tad galbūt jau neįmanoma pelkės atkurti.

Baltosios Vokės šlapynė. Kristaps Kalns nuotr.

Kiek teritorijoje yra sklypų, kas jų savininkai ir kaip sklypai yra naudojami, ar tai gali būti suderinama su pelkininkyste? Taip pat reikia įvertinti hidrologines sąlygas, ar yra nuolatinis vandens pritekėjimas, įvertinti gamtinius aspektus, augaliją, gyvūniją. Net jei ir visi šie rodikliai būtų įvertinti kaip palankūs, reikėtų rasti finansavimo šaltinį atkūrimo darbams atlikti ir specialistus, kurie gali viską suplanuoti ir atlikti darbus.  Tad atkurti pelkę išties nėra lengvas procesas.

Kalbant apie visą Lietuvą, ar yra dar kur nors vykdami šlapynių atkūrimo darbai? Arba gal reikėtų juos atlikti, bet vėlgi dėl kažkokių priežasčių to šiuo metu negalima padaryti?

Yra ir kitų teritorijų kuriose atliekami šlapynių atkūrimo darbai, didžiausia kliūtimi tampa aukščiau išvardintos priežastys. Ypač sudėtinga teritorijose, kur yra daug savininkų ir teritorija intensyviai naudojama, tuomet rasti visiems tinkamą sprendimą yra labai sudėtinga.

Kalbėjosi Rasa JAKUBAUSKIENĖ