Trakų kenesos istorija 

 

Seniausia Lietuvos kenesa yra Trakuose, Karaimų g. 30. Pirmoji kenesa čia buvo pastatyta jau XIV a. pabaigoje–XV a. pradžioje, netrukus po to, kai karaimai atvyko į Lietuvą ir buvo apgyvendinti Trakuose. Manoma, kad ji stovėjo toje pačioje vietoje.Anot istoriko Romualdo Firkovičiaus sudarytos chronologijos, XVI a. pradžioje kenesos pastatas sudegė ir buvo atstatytas 1533 m. 1655 m. karo metu kenesa buvo sugriauta, ir tų pačių metų lapkričio 26 d.valdovas Jonas Kazimieras Vaza leido atstatyti kenesą ir mokyklą (pirmoji karaimų mokykla Trakuose buvo pastatyta 1576 m.). 1773 m. buvo nusiaubtas kenesos pastato vidus, o 1794 m. gaisro metu pastatas vėl sudegė. 1812 m. kenesos pastatą sudegino per Lietuvą žygiavusi Napoleono kariuomenė. Jis atstatomas, bet 1824 m. kovo 31d. vėl sudegė. Tada bendruomenė nusprendžia statyti mūrinę kenesą, bet, negavus lėšų, vėl pastatyta medinė, išlikusi iki šiol. Ją mini ir lenkų poetas Vladislavas Sirokomlė, aplankęs Trakus 1854 m. Vyresniojo dvasininko (laikinai ėjusio tuo metu ir aukščiausiojo dvasininko pareigas) Felikso Maleckio (1854–1928) pastangomis ir jo surinktomis lėšomis 1894 m. buvo atliktas kenesos kapitalinis remontas: nutinkuotos vidaus ir išorės sienos, sudėtos grindys, įrengtas ant stogo bokštelis. 1903–1904 m. pastatas buvo remontuotas pagal vilniečio architekto Michailo Prozorovo (1860–1914) projektą. Tada stogas uždengtas nauja skarda, išdažytos vidaus ir išorės sienos. Beje, Michailas Prozorovas buvo parengęs ir Trakų pilies rekonstrukcijos projektą.Grįžę iš priverstinės evakuacijos 1919–1920 m., Lietuvos karaimai rado savo ūkius sunykusius, ir jų gyvenimo sąlygos buvo gana vargingos, tačiau jiems rūpėjo ne tik savo pačių materialinė padėtis, bet ir bendruomeniniai, dvasiniai reikalai. Reikėjo remontuoti ir kenesos pastatą Trakuose, ir užbaigti pradėtą Vilniaus kenesos statybą. Tuo tikslu Laikinoji Trakų dvasinė valdyba, atkurta 1922 m., kreipėsi į įvairiuose kraštuose gyvenančius tautiečius finansinės paramos. Atsakymas, pasiekęs Trakus iš tolimojo Charbino Kinijoje, kur buvo nemaža karaimų bendruomenė, rodo, kad aukotojai pagal savo išgales atsiliepė į trakiečių prašymą ir net nurodė, kaip paskirstyti pinigus „dvasiniams ir fiziniams karaimų poreikiams patenkinti“. Trakų kenesos bei mokyklos atnaujinimui iš surinktos 3 624 japoniškų jenų sumos jie skyrė 400 jenų, vargstantiems Vilniaus ir Trakų karaimams – 750 jenų, Panevėžio karaimų bendruomenei – 250 jenų, o už likusius pinigus buvo nuspręsta nusiųsti vagoną maisto produktų į Krymą badaujantiems tautiečiams (LMAB, F301, ap. 445). Dvasinė valdyba taip pat rūpinosi ir per Pirmąjį pasaulinį karą į Smolenską išvežto Trakų kenesos turto bei Dvasinės valdybos dokumentų grąžinimu. Deja, didelė dalis išvežto ten turto ir dokumentų prapuolė.Tarpukariu Trakų kenesa buvo perdažoma 1929, 1931, 1932 m.,bet jos pavidalas nepasikeitė ir ji iki šiol atitinka architektūrinį Michailo Prozorovo rekonstrukcijos projektą.Sovietmečiu Trakų karaimų kenesa buvo vienintelė oficialiai veikianti karaimų šventovė Europoje, nors pamaldos jos pastate nuo šeštojo XX a. dešimtmečio nebevyko. Paskutinė jaunavedžių pora kenesoje buvo sutuokta 1956 m., tačiau Religinių reikalų valdybai kasmet buvo pristatomas dvidešimties tikinčiųjų sąrašas, įrodantis ir pagrindžiantis karaimų religinės bendruomenės egzistavimą. Taip pat valstybei reguliariai buvo mokamas nekilnojamojo turto mokestis.

Ypatingas vyresniojo dvasininko Simono Firkovičiaus vaidmuo

Kalbant apie Trakų kenesą ir karaimų religinės bendruomenės gyvavimą, negalima nutylėti ypatingo Trakų kenesos vyresniojo dvasininko Simono Firkovičiaus (1897–1982) vaidmens. Jis buvo išrinktas į šias pareigas 1920 m. ir ėjo jas iki pat savo mirties 1982 m. Visą tą laiką Simonas Firkovičius gyveno Trakuose, savo name Karaimų g. 42. Ant namo 1997 m. buvo atidengta memorialinė lenta.Ypač svarbų vaidmenį S. Firkovičius suvaidino išsaugant karaimų bendruomenę ir jos religinę tradiciją Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo, kai sąlygos tam buvo itin nepalankios ir kartais reikdavo veikti slapta. Jis niekada neatsižadėjo vyresniojo dvasininko pareigų ir vykdė savo ganytojišką funkciją be priekaištų, nors ne kartą buvo uolių komjaunuolių puolamas už nacionalizmą. Kadangi valstybės tarnautojams, moksleiviams bei studentams lankyti pamaldas kenesoje buvo pasidarę nesaugu, vyresnysis dvasininkas perkėlė jas į savo namus. Čia tikintieji rinkdavosi ne tik švenčių progomis. Čia slapta buvo sutuoktos visos karaimų jaunavedžių poros, palaiminti naujagimiai, o visus amžinybėn išėjusius karaimus S. Firkovičius su malda palydėjo į amžinojo poilsio vietą Trakų, Vilniaus ar Naujamiesčio prie Panevėžio kapinėse. Kaip rašo savo prisiminimuose jo sūnėnas Mykolas Firkovičius, „Simonas Firkovičius nesiekė lengvos duonos, neatidavė sovietinei valdžiai šventovės – kenesos. Jis išsaugojo silpnai berusenantį Trakų karaimų bendruomenės židinį ir perdavė ateinančioms kartoms nors negausią, bet autentišką karaimų dvasinę kultūrą – žodinę, vaizdinę, rašytinę, apeiginę. Visų pirma jam turime būti dėkingi, kad sudėtingomis XX a. antrosios pusės gyvenimo sąlygomis neišnykome kaip tauta. Jis nedirbo jokio sovietinio valstybinio, visuomeninio ar ūkinio darbo. Jis atsitraukė nuo to pasaulio, kuris nebuvo susijęs su karaimų tautos, religijos ar kalbos reikalais, bet mielai bendraudavo su poe­tais, žurnalistais ar mokslininkais tiurkologais, atvykstančiais į Trakus“ (Simonas Firkovičius. Bir kiuń ėdi… Buvo tokia diena… Vilnius, 2015, p. 303). Būdamas oficialus ir vienintelis legalus Lietuvos karaimų dvasininkas, Simonas Firkovičius atstovaudavo ir visai karaimų bendruomenei. Žinoma, ne oficialiuose renginiuose, bet priimdavo visus Trakus lankančius svečius, norinčius gauti informacijos apie karaimus. Apie tai liudija įrašai jo namų svečių knygoje. Jis taip pat susirašinėjo ir aktyviai bendravo su žurnalistais bei mokslininkais, besidominčiais karaimų kalba, su tautiečiais Kryme, Ukrainoje, Rusijoje, Lenkijoje. Jo surinkta karaimų leksikos kartoteka labai pravertė leidžiant Karaimų-rusų-lenkų žodyną (Maskva, 1974), nors jo vardas ir nebuvo paminėtas tarp sudarytojų. Iki paskutiniųjų savo gyvenimo dienų Simonas Firkovičius buvo savotiškas Trakų ir karaimų juose simbolis: kas vakarą apeidavo Salos pilį, tarsi patikrindamas, ar ji „tebestovi dar vis“ ir patvirtindamas, kad karaimai dar ją saugo. Tad labai prasmingas jo vardo suteikimas (2017 m.) skverui prie tilto, vedančio į Salos pilį.

 

Naujas Trakų kenesos kvėpavimas 

Nors sovietmečiu Trakų kenesa formaliai buvo laikoma veikiančia, bet nenaudojamas ir nevėdinamas pastatas per tą laiką smarkiai sunyko. 1997 m., rengiantis totorių ir karaimų įsikūrimo Lietuvoje 600-ųjų metinių minėjimui, ji pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo buvo iš esmės restauruota: pakeista stogo danga, sutvirtintos ir perdažytos išorinės pastato sienos, pastatyta nauja medinė tvora, juosianti visą šventoriaus teritoriją. Atliktas ir kapitalinis interjero remontas: pakeistos grindys, išdažytos, atkuriant senuosius tapybinius elementus, lubos ir sienos, atnaujintas altorius ir suolai, pakeisti kilimai.Šiandien visi naudojamės susigrąžintomis patalpomis – Vilniaus kenesa, Trakuose buvusiais bendruomenės namais (klebonija) ir mokykla Karaimų g. 28, pastatu Karaimų g. 13, suremontuota Trakų kenesa. Kai naudojiesi paruoštu produktu, retai beprisimeni, kokie sunkūs ir vingiuoti buvo jo atgavimo ir atkūrimo keliai, kiek energijos ir nervų šis procesas kainavo žmonėms vykdžiusiems tą darbą. Visų šių darbų pagrindinis iniciatorius, tiesioginis remontų projektų ir darbų prižiūrėtojas (išskyrus mokyklos pastato Trakuose) bei užsakovo atstovas buvo vyresnysis dvasininkas ir Lietuvos karaimų religinės bend­ruomenės pirmininkas Mykolas Firkovičius (1924–2000). Artimiausiais jo pagalbininkais buvo bendruomenės valdybos nariai statybos inžinierius Juzefas Firkovičius ir Simono Firkovičiaus sūnus Josifas (1925–2009), kuris po Mykolo Firkovičiaus mirties buvo išrinktas vyresniuoju dvasininku. Bet svarbiausia, kad į kenesą, įkvėpusią šviežio oro gūsį, sugrįžo gyvybė – joje vėl vyko pamaldos, į ją vėl ėmė rinktis žmonės, ir ji atgavo savo senąsias funkcijas. Jaunavedžiai, sukūrę šeimas po Nepriklausomybės atkūrimo, buvo vėl pagal visas tradicijas sutuokti kenesoje, o suteikiant vardą naujagimiui, joje vėl iškilmingai skambėjo speciali naują žmogų ir jo tėvelius bei bendruomenę šlovinanti giesmė (Bolhej bazlych, Tebūnie taika). 2017–2018 m. Lietuvos karaimų religinės bendruomenės rūpesčiu kenesa vėl atsinaujino –perdengtas skardinis stogas, perdažytos sienos ir bokštelis virš stogo, vėl atnaujinta tvora ir sutvarkytas kiemas. Perdažant išorines kenesos sienas, buvo baltai paryškinti pilioriai.

Kenesos architektūra

 

Paprastai turistai sustoja prie pagrindinių įėjimo į kenesą metalinių vartų nuo Karaimų gatvės pusės. Jie buvo nukalti vietinių kalvių XIX a. pabaigoje ir liko nepakitę. Viršutinėje vartų dalyje įmontuoti karaimų herbo kontūrai. Ant kairiojo vartų mūrinio stulpo septintajame XX a. dešimtmetyje buvo pritvirtinta atminimo lenta, žyminti, kad kenesa yra valstybės saugomas Lietuvos architektūros paminklas. Ant stulpų taip pat yra dvi datos: 1398-ieji – karaimų atvykimo į Trakus metai, ir 1812-ieji – metai, kada kenesa buvo sudeginta. Šventoriaus teritoriją juosianti, ant akmeninio pamato įtvirtinta medinė tvora mūriniais ir mediniais stulpeliais padalyta į atskirus segmentus. Kairėje tvoros, skiriančios kenesą nuo mokyklos teritorijos, pusėje yra varteliai, pro kuriuos galima patekti į šventorių.

Trakų kenesa yra nedidelė, kvadratinio plano ir dviejų aukštų. Jos bendras plotas – apie 110 m². Keturiose pastato sienose aukštai, beveik prie pat stogo karnizo, yra dešimt arkų formos vitražais papuoštų langų. Fasadinėje kenesos sienoje šviečia trys langai. Tokį sprendimą, matyt, buvo padiktavusi tradicinė karaimų namų Trakuose išvaizda – daugelyje jų į gatvę žiūri trys langai. Kenesos stogas skardinis, keturšlaitis. Virš jo grakštus keturkampis bokštelis su keturiais langeliais į visas pasaulio puses. Langeliuose įmontuoti spalvoti stiklai. Bokštelis, turėjęs kadaise atlikti žibinto funkcijas, taip pat dengtas skardiniu stogu su figūrine smaile, kurios viršūnėje įtaisytas nedidelis rutulys. Simetriškai dvi tokios pat smailės su rutuliais puošia ir stogo kraigo kampus.

 Trakų kenesos interjeras

Viduje kenesa padalyta į tris erdves. Įėjus pro paradines medines dvivėres duris, patenkama į nedidelį prieangį, kuriame prieš pamaldas renkasi visi maldininkai. Dešiniajame prieangio kampe prie sienos pritvirtintas bronzinis praustuvas, skirtas apsiplovimui prieš pamaldas. Dabar ši istorinė detalė atlieka tik dekoratyvinę funkciją. Palei sieną stovi ilgas suolas, ant kurio paprastai sėdi moterys, kurioms sunku pakilti į antrąjį aukštą, kur yra atskira moterims melstis skirta galerija. Kaip ir visose Rytų religijų šventovėse, kenesose vyrai ir moterys meldžiasi atskirai.

Paskutinių rekonstrukcijų metu nuo XIX a. pabaigos kenesos vidus nebuvo nei perplanuojamas, nei kaip kitaip keičiamas.

Pirmajame kenesos aukšte į kairę nuo prieangio yra didžioji salė, į kurią, prasidedant pamaldoms, paskui dvasininką, kalbantį visiems žinomą maldą „Tėve mūsų“, sueina vyrai. Drauge su dvasininku šią maldą kiekvienų pamaldų pradžioje ir pabaigoje kartoja visi besimeldžiantys. Moterys, prieš pakildamos į galeriją, priklaupia prie įėjimo į didžiąją salę veidu į altorių. Visi besimeldžiantys kenesoje privalo užsidengti galvą, nors apdangalo forma nėra griežtai nustatyta.

Dvasininkas, stovėdamas veidu į altorių, meldžiasi prie neaukštos katedros salės viduryje, altoriaus papėdėje. Pats altorius, esantis pietinėje kenesos pusėje, pastatytas ant paaukštinimo per du laiptelius nuo grindų lygio. Pagal tradiciją kenesų altoriai būdavo gaminami iš kipariso medienos – taip būdavo pabrėžiama tautos pietietiška kilmė. Trakų kenesos altorius, susidedantis tarsi iš trijų lygmenų, irgi pagamintas iš kipariso ir yra labai puošnus. Pirmasis, pamatinis lygmuo, yra plačiausias. Jo abu šonus puošia keturi vertikaliais paauksuotais grioveliais raižyti piliastrai, kurių kapiteliai sudaro pagrindą antrajam, siauresniam altoriaus lygmeniui, irgi papuoštam tokio pat stiliaus, tik žemesniais, keturiais piliastrais. Tarp jų nutapytas aukso spalvos spinduliais įrėmintas dviejų akmeninių plokščių, kuriose pirmą kartą buvo surašyti Dešimt Dievo įsakymų, atvaizdas. Viršutiniame lygmenyje du neaukšti tokio pat stiliaus pilioriai remia šoninius medinius gausiais raižiniais išdabintus dekoratyvinius kapitelius, savo forma primenančius sparnus. Centre įrašyta gražiai dekoruota Biblijos citata: „ Dievo akis globoja tikinčiuosius“. Altoriaus viršų puošia medinis raižinys.

 Abiejuose altoriaus šonuose stovi du piliastrais įrėminti mediniai altorėliai, kurių centre karaimų kalba surašyti Dešimt Dievo įsakymų. Pamaldų metu jie apšviečiami nuo viršaus kabančiais šviestuvais. Sienose abipus altoriaus įtaisyti žvakių formos šviestuvai, o kitų sienų stikliniai šviestuvų gaubtai varpelių formos. Didžiosios salės centre nuo lubų kupolo ant paauksuotų grandinių kabo didelis puošnus sietynas, kuriame simboliškai įstatytos ir žvakių formos lemputės. Beje, Serajos Šapšalo karaimų muziejuje (Karaimų g. 22) galima pamatyti sietyną, kuris kadaise kabojo karaimų kenesoje Damaske, o 1937 m. paties Šapšalo ekspedicijos į Siriją metu buvo surastas ir parsivežtas į Vilnių, į jo privatų muziejų.

Prieš pradedant kenesos kapitalinio restauravimo darbus, UAB „Lietuvos paminklai“ architektės G. Filipavičienė ir I. Bėčienė 1996 m. atliko išsamius interjero polichrominius tyrimus ir nustatė dažų sluoksnių susidarymo seką (stratigrafiją), kuri atsirado kelis kartus remontuojant patalpas ir užtepant ant sienų ir lubų vis naują dažų sluoksnį. Jos taip pat ištyrė medžiagas, kurios buvo naudotos interjere.

Ankstyviausias atidengtas dažų sluoksnis pasirodė esąs 1894 m. pirminis tapybinis dekoras. Nustatyta, kad didžiosios salės skliautas arba kupolas buvo sumontuotas iš lentų, o siūlės tarp jų užklijuotos popieriumi ir paskui viskas kartu vienodai nudažyta „jūros bangos“ arba mėlynai žalia spalva, kuri būdinga daugeliui Rytų kraštų mečečių. Vėlesnio remonto metu kupolas buvo perdažytas ryškesne žydra spalva, o remontuojant tarpukariu – šviesiai pilkšva melsva spalva. Architektės rekomendavo grįžti prie pirminės spalvos. Kadangi kupolas sudaro dangaus įvaizdį, jo fonas nusėtas stilizuotais pilkšvai rausvos spalvos žiedlapiais tarsi žvaigždutėmis, o centre – auksinės spalvos rozetė, simbolizuojanti saulę. Kupolas apjuostas tapybiniu karnizu, o lubų kampuose susiformavę trikampiai ištapyti trafaretiniais augaliniais ornamentais.

Virš įėjimo į didžiąją salę – plokščioji arkada, paremta kolonomis. Remontuojant kenesą XX a. pradžioje, augalinių ornamentinių kompozicijų rozetės lubose ir arkadoje buvo perdažytos šaltesnėmis pilkšvomis spalvomis. Truputį pasikeitė ir jų forma – anksčiau jose buvo pavaizduoti akanto lapeliai, tačiau stilistika buvo išsaugota.

 Tyrimo metu išaiškėjo, kad didžiosios salės sienų panelinė dalis sumontuota iš ąžuolo lentų. Jų tapybinis ornamentas keitėsi, bet tyrėjos atsekė istoriškai buvus tris variantus: medžio imitaciją, marmuro imitaciją ir geometrinį rombų-trapecijų piešinį. Tokiais tapybiniais ornamentais dekoruotos didžiosios salės, prieangio ir galerijos sienų panelinės dalys. Mediniai panelių apvadai nudažyti tamsiai ruda spalva.

Didžiojoje salėje dviem eilėmis sustatyti suolai su paaukštintomis atkaltėmis ir lentynomis jose maldaknygėms susidėti. Paprastai visi besimeldžiantys turi kenesoje savo vietą, kurioje nuo amžių melsdavosi ir jų protėviai. Tie asmenys, kurių šeimos nariai pasitraukė iš šio pasaulio, visus metus trunkantį gedulo laikotarpį meldžiasi atokesnėje vietoje. Dvasininkas priklausomai nuo maldos pobūdžio meldžiasi stovėdamas arba klūpėdamas. Taip pat elgiasi ir visi besimeldžiantys.

Kenesos galerijos, kurioje meldžiasi moterys, sienos pagal XIX–XX a.  būdingą kompoziciją aprėmintos juostomis, o panelinė dalis išskirta ir nudažyta marmurą imituojančiu ornamentu. Galerijoje ir prieangyje rombų ir trapecijų formos lubų rozečių piešiniai vienodi. Augalinio ornamento rozetėse įmontuoti šviestuvai.

Trijose galerijos sienose – dideli, ryškiais vitražais papuošti langai. Dėl to šioje patalpoje visada daug šviesos, ir tai savaime suteikia pakilios nuotaikos. Per visą į altorių nukreiptą sieną žmogaus akių lygyje – ertmė, suskaidyta neaukštomis medinėmis tekintomis neogotikinėmis baliustromis, sudarančiomis tarsi langelius. Pro juos moterys gali stebėti, kas vyksta apačioje, ir aktyviai dalyvauti pamaldose.

Galerijoje dviem eilėmis sustatyti tokie pat kaip ir didžiojoje salėje suolai. Grindys visose patalpose išklotos kilimais.

                      Trakų kenesos relikvijos

Didžiojoje kenesos salėje ant plokščiosios arkados sienos kabo vainikas, nupintas iš įvairių karaimų laukuose augintų grūdinių kultūrų varpų. Tokie vainikai paprastai būdavo pinami kasmet rudenį, nuėmus derlių ir švenčiant Derliaus šventę (Orach toju). Vainiką visa bendruomenė iškilmingai lydėdavo į kenesą, kur jis būdavo pašventinamas ir kabėdavo iki kitų metų rudens. Derliaus šventės Trakuose buvo rengiamos kasmet nuo 1929 m. Dabar kenesoje kabantis vainikas buvo nupintas 1938 m. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, o po jo sovietmečiu nacionalizavus karaimų bendruomenei priklausiusią žemę, Derliaus švenčių tradicija nutrūko.

Trakų kenesoje saugoma dar viena įdomi relikvija – originalios formos medinė geltonai ruda spinta. Tai Lenkijos Respublikos Prezidento prof. Ignacy Moscickio dovana. Apsilankęs pirmą kartą Trakuose 1927 m. liepos 4 d. ir susipažinęs su karaimų istorinių dokumentų archyvu, jis, kaip pranešama žurnale Myśl Karaimska (1929 m. II sąs. p. 41), „skyrė 700 zlotų asmeninių lėšų spintai, kurioje būtų patalpintos valdovų anksčiau karaimams suteiktos privilegijos, pagaminti. O Religinių tikėjimų ir visuomenės švietimo ministerijos (MWRiOP) Meno ir kultūros skyrius karaimų dvasinei valdybai skyrė 3000 zlotų tų karališkųjų privilegijų archyvavimui ir ypač konservavimui“. Kitas Prezidento prof. Ignaco Moscickio vizitas į Trakus įvyko 1930 m. birželio 17 d. Tada Prezidentas ir padovanojo bendruomenei šią spintą karališkoms privilegijoms saugoti.

Kad spinta buvo specialiai tuo tikslu pagaminta, liudija ne tik specifinė jos forma, bet ir jos dekoras – priekyje iš skirtingo medžio inkrustuotas karaimų herbas, apatinėje spintos dalyje -stilizuotų pilies bokštų ir sukryžiuotų kardų atvaizdas bei įrašas, kad tai Lenkijos Prezidento dovana karaimams. Čia taip pat išraižyta karaimų gyvenimą Trakuose žyminti data – 1398–1930. Ši spinta iki šiol stovi kenesoje, bet joje buvę dokumentai seniai perduoti archyvui.

1992 m. Trakų kenesoje lankėsi Švedijos Karalius Karolis XVI Gustavas ir karalienė Silvija. Kenesos prieigose juos pasveikino bendruomenės nariai, o apie karaimų istoriją ir juos XVII a. lankiusį Švedijos mokslininką Gustavą Peringerį didžiojoje salėje pasakojo to meto vyresnysis dvasininkas ir Lietuvos karaimų religinės bendruomenės pirmininkas Mykolas Firkovičius.

Dr. Halina KOBECKAITĖ

Nuotr. iš asmeninio H. Kobeckaitės archyvo

Šaltinių sąrašas

LMAB archyvas f.301

 

Literatūra

 

1. Algirdas Baliulis, Stanislovas Mikulionis, Algimantas Miškinis, Trakų miestas ir pilys, Vilnius: Mokslas, 1991.
2. A. Szyszman, Osadnictwo Karaimskie na ziemiach Wielkiego Księstwa Litewskigo, Wilno, 1936.
3. Urszula Wróblewska, Działalność Kulturalno-oświatowa Karaimów w drugiej Rzeczpospolitej, Białystok: Trans Humana, 2015.
4. Karaimi Wileńscy w okresie międzywojennym. Protokoły z posiedzeń organizacji Karaimskich. Edycja źródeł, Urszula Wróblewska, Białystok: Trans Humana, 2015.
5. Halina Kobeckaitė, Lietuvos karaimai, Vilnius: Baltos lankos, 1997.