Trumpai apie istoriją
Irena Pomarnacka (dešinėje) su mama Regina Syroiciene
Verbų sekmadienis yra švenčiamas paskutinį sekmadienį prieš šv. Velykas – Kristaus Prisikėlimo šventę. Daugelyje Europos šalių jis dar yra
vadinamas Palmių sekmadieniu. Tą dieną krikščionys mini Jėzaus Kristaus įžengimą į Jeruzalę, kai jam po kojomis buvo klojamos palmių šakelės.
Verbų sekmadienį simboliškai atkartojamas Kristaus įžengimo į Jeruzalę momentas, tik palmės dažniausiai pakeičiamos vietiniais augalais. Lietuvoje palmių šakas simboliškai atstoja vietinių augalų šakelės, surištos į puokštelę ir vadinamos verbomis. Iki šiol gerai žinomas Verbų sekmadienio paprotys – plakimas verba. Grįžę iš bažnyčios žmonės pašventintomis verbomis plakdavo vieni kitus ir sakydavo, pvz.: „Ne aš plaku, Verba plaka. Po nedėlios ir Velykos“ arba „Ne aš plaku, verba plaka! Ar žadi margutį?“.
Tikėtina, kad verbos turi apsauginių ir gydomųjų galių. Pvz., užėjus audrai su perkūnija ją degindavo krosnyje ar bent pasmilkydavo, kad šventi dūmai nuvytų debesį. Sėdami javus, žmonės sutrintų verbų spyglių įmaišydavo į pirmosios sėtuvės grūdus. Taip pat aprūkydavo verbelės dūmais dedamus po višta perėti kiaušinius ir ją pačią. Verbos šakutę įkišdavo ir į dirvą, kad ledai neišguldytų ir neišmuštų pasėlių. Verba būdavo naudojama kaip gydymo priemonė – ja parūkydavo skaudamą dantį ar ausį, kad skausmas liautųsi… Taip pat verbas dėdavo į kopinėjamų bičių avilį, kad bitės būtų sveikos. Verbele paliesdavo ar pasmilkydavo pavasarį pirmąkart į ganyklą išvaromus gyvulius, kad per vasarą jie būtų sveiki.
Pašventinta verba, paprastai užkišta už sijos ar šventųjų paveikslo, saugojo namus iki kitų metų Verbų sekmadienio. Parsinešus naują verbą, senoji būdavo sudeginama.
Žodis verba yra giminingas lietuviškiems žodžiams „virbas“, „virbalas“, į lietuvių kalbą greičiausiai pateko iš slavų kalbų XII–XIV a. dar prieš krikščionybę. Lietuvių kalba verbos pirmą kartą minimos 1573 m. liuteronų postilėje kaip pagonybės ir popiežystės paprotys. Suvalkijoje seniau tikrąja verba buvo laikomas vien kadagys. Rytų Aukštaitijoje prie kadagio dar pridėdavo išsprogusio berželio ar žilvičio šakutę su „kačiukais“, o senesnės moterys – ir pernykščių ąžuolo lapų.
Skirtingose Lietuvos regionuose – skirtingos ir verbos. Vilniaus krašte jos yra puošnesnės ir spalvingesnės, tačiau neturi apeiginės paskirties. Didelę įtaką šio krašto verboms padarė Varšuvos dailės mokyklos kūrėjas prof. F. Ruščicas (1870–1936), kuris patarė verbų rišėjoms, kaip tinkamai paruošti žialiavas ir kaip dažyti. Taip pat jis pasiūlė naudoti Vilniaus kraštui būdingą audinių ornamentiką. Pagal
Gražioji Irenos Pomarnackos surišta verba
formas Vilniaus verbos skirstomos į violelines (kilimines), rykštelines, plokščiąsias, drožlines figūrines ir vainikines.
Dažniausiai verbas riša moterys. Augalai yra renkami visus metus, dažnai padedant šeimos nariams, draugams. Yra naudojami įvairūs augalai (nendrės, kraujažolės, sausučiai, rugiai, salutės, katpedėlės, avižos ir t. t.), kurie tam tikra tvarka yra rišami. Taip pat augalai prieš tai būna nudažomi. Dabar verbų rišėjos dažo vilnai skirtais dažais, tačiau tikroji verba yra natūrali.
Verbų rišimo tradicijos Trakų rajone
Trakų rajone taip pat yra gyventojų, kurie riša verbas ir taip saugoja protėvių tradicijas. Viena jų yra Rykantuose gyvenanti Irena Pomarnacka. Moteris yra baigiusi tuometinį Vilniaus pedagoginį universitetą, Fizikos fakultetą. Dirbo informatikos, vėliau – technologijų mokytoja, nuo 2016 m. yra mokytoja ekspertė. Ji taip pat yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė – kuria apeiginius ir dekoratyvius dirbinius.
Irenos Pomarnackos verbos laikomos Lietuvos paveldu
Irenos Pomarnackos meilė žolelėms gimė dar vaikystėje. Atostogas ji dažnai praleisdavo pas močiutes. Viena močiutė Gėnė Jakonienė iš Vievininko kaimo mėgo rinkti vaistažoles. Taip mergaitė susipažino su gydomųjų žolelių pasauliu ir sužinojo, kokios gėlės yra tinkamos verboms rišti. Taip pat močiutė mokė anūkę megzti kojines, pirštines. Kita močiutė Stefanija Syroic iš Medininkų mokėjo gražiai austi, jos kartu dažydavo siūlus, išmokė Ireną austi staklėmis, megzti. Taip nuo vaikystės moteris ir mezga, ir riša verbas, ir augina gėles.
Verboms paruoštos gėlės
„Nesu lankiusi jokių specialiųjų kursų verboms rišti, – sako Irena Pomarnacka. – Visi įgūdžiai, visos žinios – iš vaikystės, iš tėvų, senelių tradicijų. Dabar ir mano šeimoje visi esame įtraukti į verbų kūrimo procesą. Visa mano šeima renka žoleles, o jei tiksliau – kiekvienas skina skirtingus augalus. Pvz., mano mama Regina Syroicienė renka kraujažoles, katpedėles, vyras Silvestras – nendres, rugius, vaikai Ivona ir Albertas skina augančias gėles prie namų.“ Irena su šeima gyvena tėvų name ir jie augina šalia namų gėles, iš kurių daro puokštes ir verbas. Pvz., 2019 m. pas juos užaugo net 600 jurginų krūmų.
Pasiteiravus, kaip vyksta verbų kūrimo procesas, ji sako, kad tai yra ilgas kelias. Kaip jau minėta, iš pradžių vasarą yra renkami augalai. Po to surinkus reikia juos išdžiovinti. Tam jie turi palėpę, kurioje nėra langų, nepatenka saulės spindulių, už tai yra skersvėjis. Taip pat Irena ir pati dažo augalus vilnai skirtais dažais. Kaip prisipažįsta moteris, jai labiausiai patinka natūralios verbos, spalvotų ji nemėgsta.
Rugiai verboms
Name yra atskiras kambarys, kuriame vyksta verbų rišimo procesas. Tam yra reikalinga lazdyno lazdelė ir stiprus medvilninis siūlas. Rišant verbas svarbu, kad nesimatytų siūlas, o ornamentas būtų tik iš augalų. Verbos viršūnėlė dažniausiai rišama iš nendrių. Žmonėms patinka, kai verboje yra įvairių varpų, dažniausiai mėgsta naudoti rugius. Taip pat jiems patinka ir avižos. Verbų rišimui naudojama per 40 įvairių augalų. „Noriu atkreipti, kad ne visos verbos atitinka ir pripažįstamos Lietuvos paveldu, labai svarbu, iš kokių augalų pagaminta viršūnėlė, kokia forma ir t. t.“, – paaiškino Irena. Ji kartu su vyru yra Vilniaus krašto tautodailininkai, turi Lietuvos tautinio paveldo sertifikatą, tad jos gaminamos verbos yra pripažintas Lietuvos paveldas.
Irena vaikystėje iš močiutės išmoko ir austi
Savo sukurtas verbas kasmet pora parduoda Vilniuje vykstančioje Kaziuko mugėje – jų prekybos vieta yra netoli Katedros aikštės, Gedimino prospekte. Taip pat jiedu prekiauja Verbų sekmadienį prie Aušros Vartų. Kai kada žmonės užsisako tiesiogiai pas juos verbų.
Irena neabejinga ir mezgimui
Irena Pomarnacka kuria ir keramikos dirbinius
Irena Pomarnacka norėtų, kad verbų rišimo tradicijos būtų perduotos ir ateities kartoms, todėl savo žiniomis dalijasi ne tik su atžalomis (jos vaikai irgi moka rišti verbas), bet ir su moksleiviais. Mokykloje su ugdytiniais dalyvauja moksleivių liaudies dailės konkurse SIDABRO VAINIKĖLIS: nuo 2015 m. mokiniai kiekvienais metais laimi prizines vietas. „Paveldas man yra labai svarbu. Noriu, kad Lietuva išliktų Lietuva, kad žmonės saugotų ir puoselėtų savo protėvių paliktas tradicijas bei perduotų mūsų vaikams ir anūkams“, – pabrėžė Irena Pomarnacka.
Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ
Juozo Vercinkevičiaus
ir Irenos Pomarnackos asmeninio archyvo nuotr.
