Šįmet sukanka 20 metų, kai įsigaliojo Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija. Gal ir nebūčiau prisiminusi šios datos, jei ne Lietuvos karaimų kultūros bendrijos pranešimas, kad į Trakus š. m. kovo 7 d. atvyksta Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos Patariamojo komiteto ekspertų delegacija, norinti Trakuose susitikti su karaimų bendruomenės nariais. Pageidautina, kad bendruomenei atstovautų įvairių kartų žmonės.
Europos Tarybos Patariamojo komiteto nariai Trakuose, 2018 m. kovo 7 d.
Taip ir įvyko. Kovo 7 d. karaimų mokyklos patalpose Trakuose į susitikimą su ekspertais susirinko nemažas įvairių kartų karaimų bendruomenės būrelis: Julija Lavrinovič, Ingrida Špakovska su vyru Michailu ir dukra Dinara, Lena Špakovska, Jurijus Špakovskis, Artūras Lavrinovič ir šių eilučių autorė. Patariamajam komitetui atstovavo jo pirmininko pavaduotojas ir delegacijos vadovas Craig Oliphant (Jungtinė Karalystė), ekspertės Elisabeth Sandor-Szalay (Vengrija) ir Carmen Santiago Reyes (Ispanija) bei Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos Parengiamojo komiteto sekretoriato administratorė Agnes von Maravic.
Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija buvo patvirtinta Europos Tarybos Ministrų komitete 1994 m. lapkričio 10 d. Ją ruošiant dalyvavo visų Europos Tarybos valstybių narių atstovai, daugiausia asmenys, praktiškai ar teoriškai dirbantys savo šalyse tautinių mažumų klausimais. Lietuvai Konvencijos paruošiamuosiuose darbuose teko atstovauti man, nes tuo metu ėjau Tautybių departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinės direktorės pareigas. Puikiai prisimenu debatus, vykusius darbinėje grupėje kone kiekvienu klausimu, nes ir padėtis, ir teisinė bazė kiekvienoje šalyje buvo skirtinga. O Lietuva tuo metu buvo vienintelė valstybė Europoje, turėjusi atskirą Tautinių mažumų teisių apsaugos įstatymą. Prisimenu ir pasitenkinimą, kurį mes visi patyrėme, baigę pagaliau trejus metus trukusį darbą, kai Konvencija, ją patvirtinus Ministrų taryboje, 1995 m. vasario 1 d. buvo pateikta valstybėms narėms pasirašyti. Ją tą dieną Strasbūre pasirašė ir Lietuva. Konvencijoje buvo pasakyta, kad ji bus laikoma įsigaliojusia, kai ją ratifikuos pirmosios 12 valstybių. Taip atsitiko 1998 m. vasario 1 d. Nuo tos dienos Konvencija ir įsigaliojo – prieš dvidešimt metų.
1999 m. rugpjūčio 3 d. Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų Konvenciją jau buvo pasirašiusios 36 valstybės ir 26 iš jų ratifikavusios. Beje, Konvenciją pasirašyti buvo kviečiamos ir valstybės, nesančios Europos Tarybos narėmis (Lietuva tapo Europos Tarybos nare 1993 m. gegužės mėnesį). Tokia valstybe ne nare, 1999 m. pasirašiusia ir ratifikavusia Konvenciją buvo, pvz., Armėnija (dabar ir Armėnija yra Europos Tarybos narė).
Tautinių mažumų apsaugos tarptautinių dokumentų rinkinys, išleistas 1996 m.
Lietuvoje Konvencija buvo ratifikuota 2000 m. kovo 23 d. ir tų pačių metų liepos 1d. įsigaliojo (kiekvienoje šalyje šis dokumentas įsigalioja praėjus trims mėnesiams nuo ratifikavimo).
Konvencijos preambulėje skelbiama, kad jos tikslas – garantuoti tautinėms mažumoms ir joms priklausantiems asmenims veiksmingą teisių ir laisvių teisinę apsaugą, gerbiant valstybių teritorinį vientisumą ir nacionalinį suverenumą (cituojama pagal knygą Mažumų teisės. Tarptautinių dokumentų rinkinys. Vilnius, 1996). Konvencija pati savaime nėra privalomų įstatymų dokumentas. Ji taip pat nekalba apie kokias nors kolektyvines teises. Neveltui ji vadinasi „apsaugos pagrindų konvencija“. Ji aptaria asmenų, priklausančių tautinėms mažumoms, teisių pagrindus, kuriuos turi užtikrinti kiekviena valstybė sutinkamai su savo nacionaliniais įstatymais ir atitinkama valstybių politika.
Kiekvienas asmuo, priklausantis tautinei mažumai, gali pasirinkti būti ar nebūti laikomam tautinės mažumos atstovu. Kitaip tariant, kiekvienas gali nuspręsti, ar jis nori ar nenori turėti apsaugą, kylančią iš šios Konvencijos principų (3 str. 1 paragrafas). Kitame straipsnyje pažymėta, kad šalys pagal savo švietimo sistemas siekia garantuoti, kad kiekvienas tautinei mažumai priklausantis asmuo turėtų teisę mokytis savo mažumos kalbos arba kad jiems būtų dėstoma šia kalba. Tačiau šis principas įgyvendinamas nepažeidžiant oficialios kalbos mokymosi ar dėstymo šia kalba (14 str.). Konvencijoje yra aštuoniolika straipsnių, kuriuose aptariamos įvairios teisės, bet, deja, negalime šiame straipsnyje jų visų surašyti, juolab, kad Konvencijos tekstas kiekvienam suinteresuotam yra prieinamas internete (https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.C0FE75D2B96A).
Greta garantijų, kurias turi suteikti valstybė, Konvencijoje pabrėžiamos ir asmenų, priklausančių tautinėms mažumoms, pareigos. Pvz., 20-ajame Konvencijos straipsnyje pasakyta, kad „naudodamasis teisėmis ir laisvėmis, kylančiomis iš šioje Konvencijoje išdėstytų principų, kiekvienas tautinei mažumai priklausantis asmuo turi gerbti nacionalinius įstatymus ir kitų asmenų teises, ypač daugumai ir kitoms tautinėms mažumoms priklausančių asmenų, teises ir laisves.“ 21-asis straipsnis teigia, kad „nė viena šios Konvencijos nuostata neturi būti aiškinama kaip leidžianti užsiimti kokia nors veikla arba atlikti kokį nors veiksmą, prieštaraujančius pagrindiniams tarptautinės teisės ir ypač suverenios lygybės, teritorinio vientisumo ir valstybių politinės nepriklausomybės principams.“
Konvencijos 24–26 straipsniuose pasakyta, koks bus ir kaip veiks Konvencijos nuostatų įgyvendinimo priežiūros mechanizmas. Tuo tikslu Europos Tarybos Ministrų komitetas turįs įsteigti patariamąjį arba konsultacinį komitetą, kurio nariai yra pripažinti ekspertai tautinių mažumų apsaugos srityje, ir jis turįs padėti Ministrų komitetui vertinti, kokių valstybėje, prisijungusioje prie Konvencijos, imtasi tinkamų priemonių šioje Konvencijoje išdėstytiems principams įgyvendinti. Kiekviena valstybė, praėjus metams po Konvencijos ratifikavimo, privalo pristatyti Europos Tarybos sekretoriatui pranešimą apie valstybėje egzistuojančius įstatymus ir kitas priemones, užtikrinančias asmenų, priklausančių tautinėms mažumoms teises ir laisves. Šis pranešimas nagrinėjamas patariamajame komitete, ir jo išvados pristatomos Ministrų komitetui, kuris pateikia galutinį valstybės veiklos tautinių mažumų apsaugos srityje vertinimą.
Šiuo metu tokiame Patariamajame komitete yra 18-os valstybių ekspertai, kuriuos siunčia pačios valstybės. Lietuvai jame atstovauja Edita Žiobienė, vaiko teisių apsaugos kontrolierė.
Lietuva nuo ratifikacijos pradžios, t. y. nuo 2000 m., yra pristačiusi keturis pranešimus apie Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos įgyvendinimą Lietuvos Respublikoje pagal šios Konvencijos 25-ojo straipsnio nuostatas. Paskutinis pranešimas, apimantis 2011-2016 m. (iki II-ojo pusmečio), pristatytas 2016 m. liepos 1 d.
Europos Tarybos Patariamojo komiteto ekspertų grupė ir atvyko į Lietuvą susipažinti, kaip per tą laikotarpį buvo įgyvendinami minėtos Konvencijos principai. Ekspertai susitiko su tautinių mažumų atstovais Vilniuje, Kaune ir Trakuose. Jie taip pat susitiko su įvairiomis oficialiomis institucijomis, kurios vienaip ar kitaip dalyvauja tautinių mažumų apsaugos procese mūsų valstybėje. Sulig nusistovėjusiomis taisyklėmis ekspertai patys renkasi, su kuo ir kur jie norėtų susitikti.
Negaliu pasakyti, ko klausinėjo ir apie ką kalbėjosi ekspertai su kitomis tautinėmis bendruomenėmis. Mūsų bendruomenės atstovų jie klausė apie galimybę mokytis gimtosios kalbos, dalyvauti įvairiose mass media priemonėse. Ekspertai buvo nustebę išgirdę, kad ne tik jaunimas, bet ir vyresnio amžiaus karaimai naudojasi IT suteikiamomis galimybėmis, dalijasi informacija socialiniame tinkle „Facebook“, gauna ją iš bendruomenės internetinio portalo, žodžiu, žengia koja kojon su techniniu progresu. Taip pat pasakėme, kad laikraštis Trakų žemė jau daug metų kas savaitę skiria karaimų temai vieną puslapį, gaudamas šiai programai taip pat valstybės finansinę paramą.
Svečiams papasakojome, kad šiuo metu Lietuva yra vienintelė vieta pasaulyje, kur karaimų kalba gyvai vartojama ir stengiamasi jos mokyti, nors ir susiduriama su sunkiai išsprendžiama problema – mokytojų stoka. Nepaisant to, stengiamasi, kad karaimų kalbos gyvybingumo faktas būtų užfiksuotas, ir esame dėkingi Vilniaus ir Trakų savivaldybėms, padėjusioms tai padaryti: Karaimų gatvės pavadinimas yra užrašytas ir karaimų kalba, o Trakuose pernai vienoje labiausiai turistų lankomoje vietoje buvo atidarytas garbingo trakiečio karaimo Simono Firkovičiaus vardu pavadintas skveras. Svečiai patys akivaizdžiai įsitikino, kad jo pavadinimas parašytas ir karaimų kalba, ir liko tuo labai patenkinti.
Simono Firkovičiaus skveras Trakuose atsirado 2017 m.
Totorių skveras Trakuose atsirado 2017 m.
Kitas netikėtas svečiams dalykas buvo faktas, kad daug karaimų po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo užėmė aukštas pareigas valstybinėse institucijose: Romualdas Kozyrovičius buvo pirmosios Lietuvos vyriausybės ministras, Julius Novickas – Informacijos instituto direktorius, Karina Firkavičiūtė – pirmoji naujai įsteigto Lietuvos instituto direktorė, Halina Kobeckaitė – pirmoji Tautybių departamento prie Lietuvos Respublikos vyriausybės generalinė direktorė, trys karaimai ( a. a. Raimundas Rajeckas, Romualdas Kozyrovičius ir Halina Kobeckaitė) yra buvę nepaprastaisiais ir įgaliotaisiais Lietuvos Respublikos ambasadoriais įvairiose šalyse.
Paklausti, ar karaimų atstovai kviečiami į oficialius valstybės ar savivaldybių renginius, papasakojome, kad visada esame kviečiami į valstybei svarbių datų minėjimus Lietuvos Respublikos Seime, Vyriausybėje, Trakų rajono savivaldybėje; kad 2016 m. Halina Kobeckaitė Trakų rajono tarybos sprendimu tapo Trakų savivaldybės garbės piliete, o Jurijus Špakovskis, Lietuvos karaimų religinės bendruomenės pirmininkas, Ingrida Špakovskaja, verslininkė ne kartą buvo pagerbti savivaldybės apdovanojimais, Karina Firkavičiūtė, Lietuvos karaimų kultūros bendrijos pirmininkė, apdovanota Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos vyriausybės sidabro garbės ženklu „Už nuopelnus“.
Kalbėdami apie laisvę išpažinti savo religiją, pabrėžėme, kad Lietuvoje yra dvi kenesos – Vilniuje ir Trakuose, ir bendruomenės nariai gali netrukdomai dalyvauti pamaldose. Karaimų religija Lietuvos Konstitucijoje yra pripažįstama kaip viena iš devynių tradicinių religijų ir naudojasi tokiomis pat teisėmis kaip ir kitos. Svečius sudomino faktas, kad, palyginus nedideliame Trakų mieste, yra trijų konfesijų šventovės. Papildydami svečių žinias, papasakojome, kad istoriškai čia dar yra buvusi ir musulmonų mečetė, ir judėjų sinagoga – toks mūsų daugiakultūrinis kraštas, kuriame įvairių tautybių ir konfesijų žmonės be jokios diskriminacijos nuo seno puikiai sutaria.
Svečiai teiravosi apie bendruomenės gaunamą finansinę valstybės paramą. Papasakojome, kad valstybės lėšomis buvo remontuojama Vilniaus kenesa, grąžinta bendruomenei po ilgai trukusio nacionalizavimo periodo, kad Trakų kenesa – vienintelė Europoje niekada nenustojusi veikti nuo įsteigimo XV a. – ir šalia esantys parapijos namai-mokykla (kur ir buvome susirinkę) buvo remontuojami valstybės lėšomis, kad reprivatizuoti ir taip pat valstybės lėšomis suremontuoti bendruomenės namai Karaimų 13, kad šįmet šešioliktą kartą Lietuvos karaimų kultūros bendrijos rengiama kasmetinė tarptautinė karaimų kalbos stovykla-mokykla taip pat dalinai finansuojama valstybės – Tautinių mažumų departamento ir Trakų rajono savivaldybės. Beje, atkreiptinas dėmesys, kad ši tarptautinė mokykla irgi atitinka vieną svarbiausių Konvencijos straipsnių – teisę tautinėms mažumoms priklausantiems asmenims netrukdomai bendrauti su tautiečiais kitose valstybėse.
Kalbėdami apie valstybės paramą ir dėmesį savo tautinei mažumai, pasididžiuodami papasakojome, kad valstybės mastu labai pakiliai ir iškilmingai buvo minimas 600-ųjų totorių ir karaimų įsikūrimo Lietuvoje jubiliejus, valstybės lėšomis tada buvo išleista daug vertingų leidinių, surengta mokslinė konferencija, ta proga penki mūsų bendruomenės nariai buvo apdovanoti aukštais valstybiniais apdovanojimais – ordinais ir medaliais, kad ne kartą esame rengę konferencijas karaimų kultūros iškilioms asmenybėms paminėti ir pan.
Pasikalbėję su bendruomenės atstovais, svečiai pasivaikščiojo po Trakus ir užsnigtą ežerą, buvo pavaišinti nacionaliniu karaimų patiekalu – kybynais.
Jau kitą dieną po viešnagės Elisabeth Sandor Szalay (Vengrija) atsiuntė kelias nuotraukas ir padėkojo už puikiai organizuotą susitikimą, kurio metu ji gavusi daug jai naujos ir naudingos informacijos. O mums savo ruožtu buvo malonu svečiams pasakyti, kad nesame diskriminuojami, kad esame gerbiami ir lygiateisiai Lietuvos piliečiai, kad stengiamės dirbti ne tik savo bendruomenės, bet ir savo valstybės labui.
Dr. Halina KOBECKAITĖ
