Onuškio bibliotekos nuotr.

Minint Tarptautinę pagyvenusių žmonių dieną, Onuškio bibliotekoje vyko edukacija, kurios metu dalyviai margino šilko skareles Šibori technika.

Įvairūs šaltiniai teigia, kad šibori – tai japoniškas žodis, kuris reiškia marginti audinį įvairiai jį lankstant, dygsniuojant, suspaudžiant ir kitaip manipuliuojant, kad dažai patektų ir nepatektų ant tam tikrų audinio vietų. Šis būdas siekia XVIII a. Tradiciškai buvo dažomas baltas / natūralus audinys, toks kaip šilkas, medvilnė, vilna.

Kur galima sutikti Šibori? Per amžius menininkai ištobulino technologijas ir atrado daug įvairių būdų manipuliuoti audiniu, jį dažyti ir išgauti įvairius raštus. Šiandien galite sutikti Šibori visur – nuo virtuvinių rankšluosčių iki pasaulinio lygio meno kūrinių.

Pagrindinės Šibori technikos:

Kumo – tai japoniškas žodis, kuris reiškia debesis. Tai – lankstymo ir rišimo technika, kuria išgaunami raštai, panašūs į voratinklį.

Araši – tai japoniškas žodis, reiškiantis audrą.  Tai – būdas, kai audinys siūlo pagalba yra vyniojamas ant cilindro (tai gali būti, pvz., vamzdis, butelis ar stiklainis). Išgaunamas raštas, kuris yra panašus į stiprų lietų.

Itajime šibori technika leidžia išgauti įvairias geometrines formas, nes audinys yra lankstomas į trikampį ar keturkampį ir yra su spaudžiamas tarp dviejų plokštelių, kurios yra norimos geometrinės formos. Jos neleidžia patekti dažams ant audinio, taip išgaunamas raštas.

Nemaki – tai technika, kur naudojami įvairūs objektai. Jie yra įrišami į audinį. Ten, kur vyniojamas siūlas ar gumytė, dažais neprasiskverbia. Šiai technikai japonai dažnai naudoja ryžius. Taip sukuriamas labai smulkus raštas, kurį galima įvairiai manipuliuoti.

Indigo – tai pigmentas, išgaunamas iš dažinės indigažolės, kuri viduramžiais augo tik Indijoje, todėl šie dažai buvo labai brangūs. Dabar indigo spalva yra susintetinta ir jos galima įsigyti visur.

Anri Frederikas Amjelis citavo: „Mokėti senti – išminties viršūnė ir viena iš sudėtingiausių gyvenimo didžiojo meno briaunų“. Ir jis velniškai teisus, tuo „pilnai“ įsitikinau edukacijos metu. Brangieji, Jūs kiekvienas esate aukso grynuolis iš nieko – akimirkas paverčiate ypatingomis, Jūsų buvimas šalia sušildo, patarimai pamoko, o apkabinimai įrodo, kad gyvenime dėkingumas dar egzistuoja.

Nuoširdžiai dėkojame, kad atėjote, kad neišsigandote lietaus, kad popietė bibliotekoje praskriejo tarsi vėjas rudeniniuose laukuose.

Tyla, įsisupus į skarą pūkinę,

Pasiėmė didelę skujų pintinę.

Ji paliepė varnų pulkams netarškėti,

Pasupo prie kelio miegūstą erškėtį,

Paskui pastovėjo šiek tiek prie užkalto

Medinio vasarnamio — tuščio ir balto.

Ji pamestą sviedinį glaudė prie kojų,

Kurio visą vasarą vaikas ieškojo.

Nutolo. Išsiskleidė didelę skarą.

Prisėdo ant žemės. Ir buvo taip gera…

Mes tyliai priėję užkalbinom tylą –

Nejaugi tyla niekada neprabyla?

Tik skujos, be garso pažirusios, plyti…

Tai ką tokioje tyloje pasakyti?

(Violeta Palčinskaitė)

Inga Gackienė,

Trakų viešosios bibliotekos Onuškio padalinio vyr. bibliotekininkė