Trakų miesto planas, Lietuvos valstybės istorijos archyvas
Kas atidžiau seka su paveldu susijusius rūpesčius, būtinai atkreipė dėmesį į šurmulį, kurį sukėlė Trakų autobusų stoties perstatymo istorija. Ją, o tiksliau, didelio prekybos centro statybos autobusų stoties vietoje klausimą anądien svarstė ir Valstybinė kultūros paveldo komisija. Suėjo tiek suinteresuotų žmonių ir publikos, kad nedidelėje posėdžių patalpoje vos tilpo. Buvo tiek kalbėtojų ir tokių aistringų, kad komisija pamanė teisingiau būsią vien pasiklausyti.
Pastaraisiais metais tapo įprasta, kad stambus verslas po autobusų stočių priedanga sėkmingiausiai tvarko savo reikalus. Kartais jie sutampa su keleivių interesais, kaip antai Kaune. Tuomet ir korupcinė dalis ne taip akis bado. Dažniau tai daroma keleivių patogumo sąskaita, kaip antai Alytuje ar Palangoje, kur autobusų stotys apskritai buvo išgrūstos į priemiesčius. Trakų atvejis dar kitoks, jis iš pagrindų žeidžia paveldą. Autobusų stoties vietoje sumanyta pastatyti didelį prekybos centrą su erdviomis aikštėmis automobiliams. Prie centro iš už jo nugaros priglaudžiama ir autobusų stotis. Dabar, kai važiuojame į Trakus, už posūkio dešinėn nuo kalnelio matome transporto žiedą, mažą varganą autobusų stotį ir toliau – Trakų senamiesčio prieigas. Jeigu bus įgyvendintas dabar stumiamas projektas, nuo kalnelio atsivers naujasis Trakų „veidas“ – didelis ir pretenzingas prekybos centras. RIMI – tai pirmiausia pamatys įvažiuojantysis į senąją Lietuvos sostinę. Kitas, pravažiuodamas Aukštadvario link ir pamatęs RIMI, apskritai Trakus gali pražiūrėti.
Sutikime, kad Trakų autobusų stotį reikia atnaujinti, bet šiais laikais tiek keleiviams, tiek ir vairuotojams visiškai pakaktų santūraus paviljono. Už jo jau prasidėtų Trakų senamiesčio prieigos. Tereikėtų, pasirėmus archeologų ir istorikų duomenimis, jas atitinkamai atgaivinti. Dideliam prekybos centrui, jei toks Trakams apskritai reikalingas, turėtų būti parinkta korektiškesnė vieta. Bet apie tai kalbos minimame posėdyje beveik nebūta. Kaip dabar įprasta, kalba sukosi vien apie tai, vsio zakonno, ar ne visai vsio zakonno. Kur kokia riba, kokia linija praeina, kur, kas, kada, kokiu būdu ir kieno naudai ją brėžė, kaip keitė sąlygas, kas pasirašė ir panašiai. Manipuliavimas sklypų ribomis, linijomis yra labiausiai įprastas būdas verslui įsibrauti į jų pageidaujamas vietas. Šiame žanre pasiekta tokio virtuoziškumo, kad kiekvieną gali juodai užknisti. Valdininkai mėgsta ginti investuotojus. Investuotojai – nuo to žodžio jie tirpte sutirpsta. Žinoma, investuotojai žino ir į ką, ir kur, ir kaip, ir kada, ir kiek investuoti. Investuotojas – tai tariama tokiu tonu, tarsi tai būtų sinonimas geradarių, mecenatų, rūpintojėlių mūsų vienatinių, nuo ryto iki vakaro vien galvojančių, kaip čia prikūrus daugiau darbo vietų ir kuo didesnį kiekį žmonių apdovanojus dosniais atlyginimais. Nors iš tiesų apdainuotos investicijos yra paprasčiausias verslas, o Trakų atveju ypač ciniškas ir agresyvus. Kad „investuotojas“ neabejoja būsimais pelnais ir tokio riebaus kąsnio iš dantų taip jau paprastai nepaleis, rodo nupirkti ilgiausi straipsniai žiniasklaidoje ir atvirai tendencingi televizijos siužetai. Atrodo, kad šį kartą tas numeris nepraeis. Gaila ir verslininko, maniusio, kad vsio zakonno, ir dėl to praradusio krūvą pinigų.
Tokių istorijų galėtų iš viso nebūti. Tereikia poros „smulkmenų“, pirmiausia elementaraus padorumo. Padorūs, bent kiek inteligentiški verslininkai patys turėtų susiprasti, kad yra dalykų, kurių daryti paprasčiausiai nedera ir neprotinga, kad, darkydami aplinką, pjauna šaką, ant kurios patys sėdi. Juoba savivaldybių veikėjai turėtų suprasti, kad jų valdžioje yra ne vien materialinės, bet ir dvasinės vertybės. Kad vsio zakonno nėra nei pateisinimas, nei pasiaiškinimas. Kad jie patys nebūtų tais „objektais“, į kuriuos pirmiausia tenka „investuoti“.
Visuomenei pasibaisėjus, Valstybinė kultūros paveldo komisija kitą kartą aptarė ir vadinamųjų „Misionierių sodų“ statybą. Tiksliau, aferą – prieš gerus metus ją jau gana plačiai aprašė „Lietuvos žinios“. Priminsime, kad prieš dešimtmetį savivaldybė leido Subačiaus gatvėje, šalia Misionierių bažnyčios, sovietmečio ligoninės vietoje statyti gyvenamuosius namus. Vieta labai atsakinga, viena tų kelių gražiausių, dėl kurių Vilnius įtrauktas į UNESCO saugomo paveldo sąrašą. Sąlygose buvo nurodyta, kad namai negalėsią būti daugiau nei vieno–dviejų aukštų. Prasidėjo begaliniai ekspertai, komisijos, svarstymai, tyrinėjimai, projektavimai, vizualizacijos, žodžiu, šimtai puslapių. Sklypų ribos atitinkamai buvo „patikslintos“, t. y. pakeistos taip, kad investuotojui atrištų rankas. Kažkaip tarsi savaime projektuojant užstatymas tankėjo, pastatai didėjo ir pasiekė keturis, net puspenkto aukšto. Kaip supratingai pateisino savivaldybės atstovas, girdi, apetitas atsiranda bevalgant, tai visi žinom, turim suprasti ir pripažinti. Žiūrėk, iki statybos bus baigtos, gal ir iki šešių aukštų ūgtels. Dabar įprasta taip daryti. Brutalaus, tačiau šiais laikais madingo „konteinerių“ stiliaus „Misionierių sodų“ namai sustatyti galu į šlaitą. Panašiai, kaip kokiuose Žirmūnuose. Atrodytų, bent kiek jautriau ir atsakingiau žvelgiantiems į Vilnių visiškai aišku – kad tokie dalykai toje vietoje negali būti statomi. Bet jau statomi. Ant visų dokumentų yra visi parašai. Įvairiausių komisijų tiek daug, kad atsakingo lyg ir nebelieka. Nesudrebėjo ranka ir kelių didžiai tituluotų asmenybių, iš kurių lauktume savo pareigos ir atsakomybės už paveldą supratimo.
Matydamas, kaip braunasi į Vilniaus senamiesčio panoramą „Misionierių sodai“ (jau pats pavadinimas skamba kaip patyčios), galvoji, kad, atsiradus galimybei Katedros aikštėje pastatyti kokį nors daugiafunkcinį centrą, investuotojų atsirastų, dar ir „Gedimino sapnu“ pavadintų. Kaip atsirastų ir libeskindų, savų arba „pasaulinio garso“, kurie nubraižytų kokio tik nori dydžio baisuoklį. Atsirastų ir ekspertų, net ir prašmatniai atestuotų nekilnojamojo kultūros paveldo specialistų, kurie viską gražiausiai pateisintų. Galiausiai atsirastų ir menotyrininkas, būtinai mokslų daktaras, kuris liktų sužavėtas organišku praeities naratyvo komunikavimu su konceptualiai generuotomis Gedimino pilies, Katedros varpinės ir Trijų kryžių implikacijomis, drąsiai integruotomis į vieningą istorinį diskursą. Ir pasiūlytų Nacionalinei premijai.
Už visą paveldą Lietuvoje atsakinga Kultūros ministerija ir jos Kultūros paveldo departamentas. Pastarasis, deja, jau gana seniai nebe veiksnus. Pamaldžiai garbindamas Šventąją Investiciją, iš esmės departamentas tarnauja stambiajam statybų verslui. Užuot visas įsitraukęs į įvairiausias manipuliacijas teisės aktais, nesibaigiančiais žaidimais vsio zakonno, turėtų prisiminti, kam yra įkurtas ir už ką atlyginimus gauna. Ne be KPD kaltės dygsta šalia Misionierių bažnyčios stiklo konteineriai, nenuplaunama gėdos dėme užgulantys visą mūsų paveldosaugos sistemą. Ne be KPD nerangumo artėja diena, kai Vilnius bus išbrauktas iš UNESCO sąrašo, kaipo miestas, nesugebėjęs išsaugoti savo paveldo. O gal ne vsio zakonno.
Rimantas GUČAS
www.bernardinai.lt
