Po spektaklio. Iš kairės – Viktorija Šamatovičienė, Indrė Mateuss, režisierė Justina Bendinskytė, Vladas Kasperavičius, Irena Černiukienė, Aušra Vitkevičienė, Albinas Puidokas, Julijana Markauskienė, priekyje stovi – Viktorija Mateuss. Aleksandro Aziulevičiaus nuotr.
Trakų kultūros rūmuose sausio 20 d. žiūrovams pristatyta Trakų Karališkojo teatro premjera SVAJONIŲ PASAULIS ČIA, pagal Solt Poszkai „Pabaisa ir mergelė“, režisierė Justina Bendinskytė.
Spektaklio aprašyme pateikiama, kad žmogus vedamas socialinių tinklų „tobulybės“, pabėga iš namų ieškoti geresnio gyvenimo. Patekęs į svetimą jam aplinką puola į kraštutinumus ir praranda psichologinę pusiausvyrą. Skirtingos kartos, skirtingi požiūriai, naujos tarpusavio bendravimo technologijos, bet tas pats – amžinas laisvės ir laimės troškimas. Visa tai ir dar daugiau komponentų susideda į vieną, tam tikra prasme, svajonių gyvenimo iliuziją.
Pjesės epicentre vyriškis, slypintis rūbų spintoje ir keistu balsu besikreipiantis į aplinkinius. Su spintoje tūnančiu, tarsi pabaisa esančiu, bet Princu vadinamu, aplinkiniai bendrauja labai skirtingai. Pagrindinė pjesės veikėja Kristina nuo pat pirmos pažinties su juo dienos sukuria artimą ryšį ir smalsiu bei intriguojančiu tonu vis bando apie jį kuo daugiau sužinoti. Atmosferoje įsivyrauja aiškus, dviejų realybių, o gal net, dviejų skirtingų pasaulių, vaizdinys. Rūbų spintoje tūnantį personažą bandoma pavaizduoti kaip virtualią realybę, su kuria susiduria visi veikėjai ir žiūrovai. Režisierės sprendimu pateikiami keli bendravimo pavyzdžiai – veikėjai bendrauja telefonu, susirašinėja, nors balsai ir vaizdas išlieka tie patys, ir realiai, apsiribojant spintos durimis. Dvi realybės arba du pasauliai. Kodėl? Kiekvienas iš jų lyg savaip valdo mūsų visų pasaulius, mūsų gyvenimus. Šiuo technologiniu laiku mes visi pasineriame į virtualią realybę, dažnu atveju ji mus taip įtraukia, kad pradedame neatskirti, kur tikrovė, o kur jau ne. Taip vyksta ir spektaklyje.
Vienas iš veikėjų, vardu Bugeris, su spintoje tūnančiu personažu turi išskirtinį ryšį. Jie lyg vienas kitą seniai pažįstantys ir apie vienas kitą viską žinantys draugai, tačiau kartu Bugeris sukuria ir priešingą nuomonę. Žiūrovai suklaidinami, nes Bugeris ima slapta, už akių, regzti sąmokslą kaip užsidirbti iš nekaltosios Kristinos, nors pastaroji jau beveik tapusi Princo mylimąja. Itin sužavi Bugerį įkūnijusio Albino Puidoko aktorystė, kurią dažnas po spektaklio ypač komentavo. Šis spektaklio veikėjas parodo ne save, bet aplinką ir virtualų pasaulį, kuriame mes visi tampam šiek tiek netikri, gal net kenkėjiški. Įmantrūs režisūriniai sprendimai padeda aktoriui atsiskleisti ir atskleisti baisiąją tikrojo pasaulio pusę.
Spektaklio siužetine linija tampa Princas, tūnantis spintoje, nežinantis daugiau nei jam pasakoma, parašoma. Tarsi virtualios realybės atstovas, kuriantis atskirą pasaulį. Pasaulį, kuriame nėra tikrovės ir tikrų jausmų. Jis slepia savo veidą, nes jo tiesiog neturi. Stebint spektaklį galima pamanyti, kad jis slepia sužalotą ir negražų veidą. O koks mūsų visų veidas virtualiame pasaulyje?
Kelis kartus spektaklyje pasirodo Dėdė Gus ir Teta Čarli, pastaroji įkūnija valytoją, nuolat šluojančią ne tik šiukšles, bet ir visų mintis. Dėdė Gus atlieka saugančio ir prižiūrinčio Princą dėdės rolę. Spektaklio pabaigoje Bugeris atskleidžia Princo paslaptį. Jis visiems girdint pasako, kad Princas išniekino ir nužudė dėdės žmoną Gledis. Įtūžęs dėdė susikvirčija su Bugeriu ir jis jį nužudo, bijodamas, kad baisi Princo paslaptis bus paviešinta. Nepaisant to, kad Princas yra tik iliuzija, ar mūsų susikurtas virtualus vaizdinys, jis, pabijojęs tiesos išaiškinimo, pasikviečia Kristiną ir su ja pabėga. Pagrindiniu akcentu išlieka tai, kad žiūrovas paliekamas su tuo, kas liko, su tuo, kas lieka virtualiame pasaulyje, tik su vienu plius draugu. O kas jis? Gal patsai svajonių pasaulis?
Režisierę Trakuose jau daugelis pažįsta. Tai žavi, jauna ir itin perspektyvi jaunoji kūrėja Justina Bendinskytė. Jos biografijoje jau šmėžuoja keli, daugelio žiūrovų gerai priimti, spektakliai. 2020 m. pristatyta premjera „Gudri našlė“, pagal A. F. Gužutį; 2021 m. premjera „Virtuozas“, pagal A. Mickevičių, režisuota kartu su režisieriumi V. Mikalausku. Justina asistavo 2019 m. spektaklyje „Avinėlis nekaltasis“, pagal Aišbė, rež. V. Mikalauskas; 2021 m. premjeroje „Neatmezgamas mazgas“, pagal P. Pundzevičių, rež. V. Mikalauskas; 2022 m. spektaklyje „Šlovinam ragus ir uodegą“, pagal V. Rinkevičiaus „Balius pirtyje“, rež. V. Mikalauskas. Režisierė savo karjerą pradėjo aktorės amplua, vaidinta tokiuose spektakliuose kaip „Grybų karas“, „Per daug vedęs taksistas“, „Varlė karalienė“, „Piršlybos ir vestuvės“, „Karūnos šešėlyje“, „Klajojantys miglose“, „Virtuozas“, „Noriu“, „Trijų velnių valsas“, „Giljotina po laikrodžio rodyklėmis“, „Šlovinam ragus ir uodegą“ ir kt. inspiravusiuose ir nukreipusiuose rinktis režisūros studijas ir gilinti žinias apie scenos meną.
Spektaklio grožis neaprėpiamas jo detalėmis. Išsiskirtinai spektakliui režisierė kartu su meninių kvepalų kūrėja Saule Vyšniauskaite sukūrė spektaklio kvapą, kuris pasitiko visus ateinančius ir lydėjo viso spektaklio metu. Kūrėja teigia, kad gaivių ir vaiskių gėlių aromatas tarsi mūsų svajonių pasaulis. Viliojantis rausvų gėlių kvapas leidžia patikėti, kad svajonės gali išsipildyti. Šis išskirtinių gėlių kvapas įtraukia, užsuka ir vis sunkėdamas paskęsta stiprėjančioje tamsoje, tarsi neišsipildžiusios svajonės. Medienos ir pačiulų aromatas tarsi uždaro gėlių aromatą, simbolizuodamas spektaklio veikėjų situacijas, kuriose jie pasiklysta, ir ieškodami tinkamo sprendimo, atsiduria gyvenimo aklavietėje.
Išskirtinės minties spektaklis reikalauja išskirtinio dėmesio muzikai. Ją sukūrė kompozitorius Kim Ševčenko. Tai pirmasis jo darbas spektaklyje. Muzikos išskirtinumas – įtampa. Net ir švelniuose garsuose nepradingsta iki paskutinio momento. Girdimi elektroninės muzikos garsai stiprina netikrumą, virtualią realybę.
Premjera „Svajonių pasaulis čia“ tapo režisierės magistrinio darbo sudedamoji dalis. Režisuodama šį spektaklį, Justina bendravo ir režisūrinius sprendimus kūrė kartu su darbo vadove M. Bereikaite, režisieriumi V. Mikalausku, scenografe R. Valčik ir visais vaidinusiais aktoriais, sutikusiais tapti svajonių pasaulio paieškos dalimi.
Telieka apmąstyti, kokiame pasaulyje esame kiekvienas iš mūsų. Kiek stengiamės, kiek padedame jam būti šviesesniu, geresniu. Virtualus ar tikras? Renkamės patys.
Meida Mikučionienė,
Trakų kultūros rūmų direktoriaus pavaduotoja
Aleksandro Aziulevičiaus nuotraukos
