„Lietuviško baro“ autoriai
Rūta Suchodolskytė-Neniškienė, poetė, „Lietuviško baro“ įkūrėja ir puoselėtoja
Šis, jau šeštasis „Lietuviško baro“ numeris publikuojamas beveik Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo dienos išvakarėse. Jame sudėta Lietuvai tarnavusių bei tebetarnaujančių autorių kūryba bei išmintis. Dr. Halina Kobeckaitė, atstovavusi Lietuvą ilgametėje tarnystėje užsienyje, dalinasi karaimų patarlėmis. Edmundas Zenonas Malūnas, stovėjęs prie Trakų valdžios vairo, kūryboje įsigilinęs į kunigaikščio Vytauto asmenybę, atverčia partizanų istorijos puslapį. Kęstutis Vilkauskas, einantis atsakingas pareigas LR Seimo kultūros komitete, dalinasi proginėmis eilėmis. Giedrius Arbačiauskas, kalbantis į mus daugeliu poetų balsų, siunčia savo sukurtas dainas.
Dr. Halina Kobeckaitė (g. 1939 m.) – diplomatė, žurnalistė, filologė, vertėja ir knygų autorė. 1994 m., pradėjusi eiti ambasadorės Estijoje pareigas, tapo pirmąja Lietuvos ambasadore moterimi. Taip pat atstovavo Lietuvą Turkijoje bei Suomijoje. Kraštietė, 2016 m. Trakų garbės pilietė, dr. H. Kobeckaitė rūpinasi karaimų žodiniu paveldu ir tradicijomis, yra parašiusi knygų apie karaimus, išleido karaimų dvasininko Simono Firkovičiaus poezijos rinktinę „Bir kiuń ėdi…“ = „Buvo tokia diena“ (2015 m.). Vertė literatūrinę kūrybą iš tiurkų, lenkų ir rusų kalbų.
Jol kiokliargia bašlanat jerdiań –
Kelias į dangų prasideda žemėje
Patarlės ir priežodžiai sudaro reikšmingą Lietuvos karaimų folkloro dalį. Kaip ir kitų tautų patarlės, jos atspindi universaliąsias vertybes, socialinius santykius, šeiminius ryšius. Ilgametis Lietuvos karaimų vyresnysis dvasininkas, gimtosios kalbos puoselėtojas ir poetas Simonas Firkovičius (1897–1982), visą gyvenimą praleidęs Trakuose, jas užrašė ir sąrašą perdavė Varšuvos universiteto mokslininkui tiurkologui Aleksandrui Dubinskiui (1924–2002), taip pat gimusiam ir užaugusiam Trakuose. 304 patarlės pirmą kartą buvo paskelbtos Lenkijoje leidžiamame žurnale „Przegląd orientalistyczny“ (1976, Nr.38, p.117–127). Paskui publikacija buvo pakartota Aleksandro Dubinskio straipsnių rinkinyje „Caraimica“, išleistame Varšuvoje 1994 m. Lietuviškai karaimų patarlės beveik nebuvo spausdintos.
Iš minėto Simono Firkovičiaus rinkinio čia spausdinamos patarlės, susijusios su darbu ir pagrindiniais karaimų užsiėmimais praeityje – agurkų auginimu ir kitais lauko darbais. Daug dėmesio skiriama arkliui, pagrindiniam šių darbų pagalbininkui. Formos prasme karaimiškos patarlės paprastai susideda iš dviejų dalių, kurios dažniausiai būna surimuotos, bet verčiant pažodžiui stengtasi išsaugoti ne formą, o prasmę, kad skaitytojas galėtų lengviau suprasti ir pajusti tautinį koloritą ir savitumą.
Arttyr atcha uvus – ketiarsiń kamčusuz.
Duok arkliui daugiau avižų – nereikės botago.
***
Ašsyz tiriĺmiaś, išsiź jemliemiaś.
Be maisto negyvensi, be darbo – liksi nevalgęs.
***
At balasy – at, iť balasy – iť.
Arklio vaikas – arklys, šuns vaikas – šuo.
***
Atny da katynny bermia kišigıadie.
Arklio ir žmonos niekam neduok.
***
Atsyz – kollarsyz.
Be arklio – be rankų.
***
Attan tiuštiu, ėgerdiań tiušiaĺmıť.
Nuo arklio nulipo, nuo balno nenusėda.
***
Az bolsa – jetiar, kiop bolsa – ketiar.
Mažai turėsi – užteks, daug turėsi – neteksi.
***
Bachča hyjarsyz, jubij achčasyz.
Daržas be agurkų – šeimininkas be pinigų.
***
Bachmasej atny – tartars arabany.
Neprižiūrėsi arklio – pats tempsi vežimą.
***
Bart jeri – bart jemi.
Turi žemės – turi maisto.
***
Baš sav bolsa – biork tabulur.
Jei galva bus sveika, kepurė atsiras.
***
Bierdi arpany – iźlejť budainy.
Davė miežių – ieško kviečių.
***
Biernia kiči – rusvailych ullu.
Dovana maža – sarmata didelė.
***
Biersej jergia – chodža bolus jemgia.
Duosi žemei – maisto nestokosi.
***
Bitsıa ašlych – kačar taslych.
Užderės javai – pradings nepritekliai.
***
Bitišbia machtan indirdia.
Derliumi girkis, kai jis jau klojime.
***
Boš bachča – joch achča.
Tuščias daržas – nėra pinigų.
***
Boš kapčuch turalmast.
Tuščias maišas nestovės.
***
Boš tiepsıgia alhyš-de bolušmyt
Kai lėkštė tuščia ir malda nepadės.
***
Čalhy da orach – ėńk baharach.
Dalgis ir pjautuvas – didžiausias turtas (didžiausia vertybė).
***
Čirik tachtaha chajif kadavny.
Supuvusiai lentai gaila vinių.
***
Džomart kioĺmiaksiź – ėrińçiak ėťmiaksiź.
Dosnus be marškinių – tinginys be duonos.
***
Ėkińčigia jarytsej öziuj-die ajlanmas
Kitam pašvietęs ir pats nepargriūsi.
***
Ėťmiak kieĺdi – kajhy ėksiĺdi.
Duona užderėjo – vargo nebėr.
***
Chyjar bachčada – achča džepyjda.
Agurkai darže – pinigai kišenėje.
***
Chyjar bitiar – jančych biortiar.
Agurkai prinoks – piniginė išsipūs.
***
İbiťmiasej artyjny – tutmas balychny.
Nesušlapęs uodegos žuvies nepagausi.
***
İšliavčiu bachčalar – ičuvču ačy suvlar.
Daržininko darbai – kartūs prakaito lašai.
***
Kalmasej ištiań – tojars ėťmiaktiań.
Nevengsi darbo – duonos sočiai turėsi.
***
Kamčuba jyrach kieťmiaś.
Vien rimbu mojuodamas toli nenuvažiuosi.
***
Kol kioktiań, tiek tutun jerdiań.
Prašyk dangaus, bet laikykis žemės.
***
Kiop sioźdiań toch bolmas.
Šnekomis sotus nebūsi.
***
Kiuń išliargia – kiečia tiušliargia.
Diena darbams, naktis – sapnams.
***
Kujaš kajnar – bolur chyjar.
Saulė kaitri – bus agurkų.
***
Nie čačsej – any orars.
Ką pasėsi – tą ir pjausi.
***
Nińdi öziuj – andi tiuziuj.
Koks tu – toks ir tavo laukas.
***
Nińdi sabanyj – andi salamyj.
Koks arklas, tokie ir šiaudai.
***
Saban kolujda – ėťmiak ambarda.
Arklas rankoje – duona klojime.
***
Sabanda juviuš kioĺmiak – ambarda tolu ėťmiak.
Artojo šlapi marškiniai – klojimas pilnas grūdų (duonos).
***
Sal jergia budajny – utrulars kylačny.
Berk į žemę kvietį – pjausi pyragą.
***
Suv katny ičkirij – kičiriak kajhylaryj.
Jei namai prie vandens – rūpečiai mažesni.
***
Tan saruvundan – alyn sabandan.
Rytui išaušus – imkis arklo.
***
Tašlasej išijni – iniabie ašars ėťmiakni.
Nustojęs dirbti – duoną valgysi su adata.
***
Toch iť az üriať.
Sotus šuo mažai loja.
***
Tioksiej bachčany – anychla jančychny.
Jei laistysi daržą – ruošk piniginę.
***
Jachšy at – karajha kuvat.
Geras arklys – karaimo galia (stiprybė).
***
Jamhur javar – biurtiuk artar.
Lietaus daugiau – javų gausiau.
***
Jašlarba išni kylmas.
Ašaromis darbo nenudirbsi.
Parengė ir patarles išvertė dr. Halina Kobeckaitė
Edmundas Zenonas Malūkas (g. 1945 m.) – žinomas kraštietis, rašytojas, veterinarijos gydytojas, politinis ir visuomenės veikėjas. Iš viso yra parašęs 12 romanų, dominuoja detektyvai, vėliau ėmėsi istorinės tematikos, 2016 m. išleido romaną „Vytauto žemė“ („Magilė“). Įspūdingas autoriaus bendras visų knygų leidybos tiražas – per 25-erius metus išleista 840 tūkstančių egzempliorių.
Partizano dukra
Esu pakviestas pietums. Esu laukiamas. Suprantu, kad mano įprotis paspausti durų skambutį tiksliai sutartu laiku šį kartą yra tai, kas šiuose namuose – įprasta. Žinau, kad ji garsi gydytoja, bet ne senolė, bet arti to ir labai griežto būdo Moteris. Dažyti, trumpi plaukai, spindintys auskariukai ir vos dažytos siauros lūpos – pastebiu iškart. Ir aromatas. Rodykliniu pirštuku parodo, kur šliurės ir mes jau prie svetainės stalo.
– Dar trys minutės ir išvirs agurkų sriuba. Valgysi? O dar po dvidešimties minučių mes valgysime troškinį su pupelėmis, morkomis ir slyvomis be kauliukų. Mano meniu nėra nei bulvių, nei duonos, bet tavo garbei nupirkau keletą arbatinių bandelių, – į senovinę vazą pamerkia mano gėles ir eina į virtuvę.
Esu tarsi mažame muziejuje. Senovėje įprasti, raityti, inkrustuoti baldai, kėdės su raudonu aksomu, „auksiniais“ kutais ir indauja su porcelianiniais indais – absoliuti šiandienos buitinė egzotika. Pasienyje šimtametė, kaimo kalvio geležimi apkaustyta kraičio skrynia – kuparas ir raižiniais bei smulkučiais gintaro inkliuzais puošta ąžuolinė komoda. Ant sienų – vaikų ir anūkų bei proanūkių fotografijos baltuose rėmeliuose ir įvairūs paveikslai raitytais rėmais. Absoliuti švara. Jokių kilimų. Ir jokių nėrinių ar visko, kas traukia dulkes. Nuogas grožis.
Ji parodo, ant stalo padeda pageltusią, „9 x 12“ fotografiją.
– Mes su tavimi labai seniai pažįstami ir aš šiandien nutariau šiek tiek atsiverti. Tau, kaip rašytojui, bus, manau, įdomu. Draudžiu viešinti vardus ar pavardes ir tas vietoves, apie kurias mes šiandien kalbėsime. Tokia mano valia.
Matau: ant miško pievelės aštuoni besišypsantys ginkluoti vyrai. Suprantu: Lietuvos partizanai. Ji pirštuku parodo augalotąjį su kulkosvaidžiu. Jos Tėvas.
– Šita fotografija, su keliais, smulkiais tėvo daiktais buvo užkasta 1943 metais, – iš komodos ima iš dviejų butelių sukonstruotą darinį. – Nujausdama savo mirtį – jau po Lietuvos Nepriklausomybės akto – mano motina tą butelį liepė iškasti. Tuos tėvo prisiminimo daiktelius, vietoje rožančiaus, po mirties įsakė įdėti į jos rankas. Mes taip ir padarėme, o nuotrauką atidavė man. Kad žinotų ainiai. Mano Mama labai labai mylėjo mano Tėvą. Mes, vaikai, žinoma, nežinojome, kad kasmet, Tėvo mirties dieną, ji užsirakindavo kambaryje ir degindavo žvakę. Kartais, net naktį, užsidegdavo žvakę ir verkė…
Atmintis tokia, kad keli šimtai stribų katilu apsupo mišką. Atsišaudydami tieji, tie patys aštuoni partizanai, traukėsi, o kulkosvaidininkas Tėvas dengė užnugarį. Stribai – dabar ir tučtuojau – šaudė iš visų pakraščių, aidėjo per devynis kaimus! Supo vis artyn ir artyn! Ir Tėvo pilvą perskrodė atsitiktinė kulka. Kai nutilo kulkosvaidis, du partizanai grįžo ir Tėvą nešė gal kilometrą iki slėptuvės šabakštyne. Palikę draugą, spėjo išsigelbėti. O gilią naktį grįžo ir rado Tėvą jau merdintį.
– Aš jau savo dukros ir savo žmonos nebepamatysiu… Padėkite, kas galės…
Ir mirė. Ir nunešė Tėvą, ir palaidojo jį savoje žemėje. Ir sudaužė ąsotį, kad Žmona žinotų: ten, kur ąsočio šukės, ten jojo galva. Ir, kai suėjo laikas laisvoj Lietuvoj, iškasė, į mažo vaiko karstelį sudėjo kas liko. Lietuvos vėliava uždengę, šūvių salvėmis pagerbė. Kariūnai iškilmingai perlaidojo Lietuvos Didvyrį Didvyrių kapinaitėse.
Žiūriu į nutilusią gydytoją, kilnaus Tėvo dukrą ir suprantu: koks turėjo būti jos gyvenimas per ilgą ilgą sovietmetį, per KGB klestėjimą iki šiandienos.
– Gi buvai labai aukštos pareigybės valdininke. Kaip KGB leido? Stebuklas.
– Taip. Mane iškvietė ir paklausė: kur palaidotas tavo tėvas? Ką galėjau pasakyti? Pasakiau – nežinau.
– O… o iš tų aštuonių liko kas gyvas? Ar tęsėjo pažadą? Ar padėjo Motinai?
– Vos vienas. Mama daugiau vyrų niekada neturėjo. Tai… tai Tėvo kovos draugas ir pinigais, ir darbais prie ūkio… Aš jį visa dūšia slaptai gydžiau. Peršautas buvo. Jau seniai miręs… O kai… Tėvas… jau buvo palaidotas, Mama pasijuto nėščia. Va taip.
Kęstutis Vilkauskas (g. 1969 m.) – Lietuvos respublikos Seimo narys, Seimo kultūros komiteto pirmininkas, kilęs iš Lankakiemio kaimo Kaišiadorių rajono savivaldybėje, baigęs literatūros ir psichologijos studijas Vilniaus pedagoginiame universitete, Lietuvos teisės universitete – teisės mokslų magistrą, dirbo mokytoju, psichologu, Trakų seniūnijos seniūnu, 2020 m. išrinktas į Seimą. Sukdamasis Lietuvos politinio bei kultūrinio gyvenimo verpetuose, nepamiršta Trakų miesto bei rajono renginių. K. Vilkauskas – neabejingas poezijai, kuria eiles, savo socialinių tinklų įrašuose cituoja Justiną Marcinkevičių, Paulių Širvį, Jurgį Baltrušaitį, dalinasi autorinėmis eilėmis, parašytomis įvairių švenčių progomis.
Su Lietuvos valstybės atkūrimo diena
Iš mūsų,
Ir iš vėliavos spalvų,
Giesmių,
Ir iš senelių žodžių,
Kovų,
nuspalvintų krauju
Ir atminties,
Kur kelią rodo.
Esi,
Ir savo siela būsi,
Kuri danguj
Ir žemėj atrasta.
Net ir pikčiausio vėjo gūsy –
Tu būsi
Mūsų Lietuva.
2025 02 16
Keičiasi metai
Vydūnas yra sakęs: metai keičiasi patys, o mūsų sąmonė – tik su pastangomis.
Šie metai kartais buvo kaip geras knygos romano siužetas – su tokiais vingiais…
Kartais kaip Dakaro ralis – važiavimas dykuma su sugedusia navigacija, kai įstrigus smėlyje variklis rėkia „aš dar važiuosiu!”, o ratai – “mes liekame čia!”
Kartais kaip egzaminas be jokio pasiruošimo.
Metai buvo visokie. Įsimintini. Auginantys.
Nors rūpesčiais lijo, nebuvo saulėta
Ramiai kas tekėjo
ir kas netikėta
Jau viskas praėjo – kažkur įsirašė
kas pyko, mylėjo, dėkojo ir prašė…
Į erdvę nuskriejo mintis ir svajonė
Savęs renesansas –
Vydūno ramovė
2025 12 31
Kelionė tęsias į save
Prie Kūčių stalo
Ir per kitą
Su Viešpaties šventa valia
Su meile
Į Kalėdų rytą
2025 12 24
Po lapkričio tamsiu dangum
Išlik Kūrėju ir Žmogum…
2025 11 09
Žolinės
Žolynai plaukia tarsi upė
gamtos per Dievą sukurti.
Gal mes per daug ateit užtrukę?
Gal jie atėjo per anksti?
Kai lenkias vasara rugsėjui
ir mintys – debesiu melsvu.
Dėkingas, kad esu atėjęs
Iš praeities…
Ir dar esu.
2025 08 15
Su valstybės diena
Prie Mindaugo užgimus,
Lietuviškai prabilus.
Prie Vytauto Didžioji
Dabar maža – drąsioji.
Su Mažvydu – į kalbą,
Kudirka – į vienybę!
Giesmė tautos teskamba
Tau, Lietuvos valstybe.
2025 07 04
Ant vieno grumsto ašara,
Ant kito grumsto – žiedas.
Dangaus Čiurlionio pasaka
Lazdynuose pelėda.
Iš Vaižganto – į savastį,
Kudirkos meilę Lietuvai.
Su viltimi per dabartį,
Kur vis dar paukštis gieda.
2025 06 28
Padėka
Dėkingas Jums, kad žemėj esat
Į saulę tiesiate rankas.
Tikiu, kad per kitus save atrasit
Ir Jus kasdien kažkas atras.
Būties aušra už mūsų durų – už mūsų vartų visata.
2025 06 19
Motinoms
Į šviesą stiebiasi visi,
Kai atsiranda iš tamsos.
Gyvybės meilė – tu esi,
Dėka tavęs žmogus alsuos.
Tik su tavim ir dėl tavęs
Einu
Atvesdamas kitus
Ir kai tava žvaigždė užges
Vis tiek viltim alsuos dangus.
Nauju keliu, dalis tavęs
Senas prasmes naujai atras.
Užgimę vėl iš naujo švęs
Kitas kartas į žemę ves.
2025 05 04
Šv. Velykos
,,Kai būsi rojuj – prisimink mane”,
nuo kryžiaus balsas nuskambėjo
,,Rytoj jau būsi tu šalia,
nes tu tikrai manim tikėjai”
Kai medis patiki šviesa
ir paukštis gieda patikėjęs,
Atgimsta Viešpaties valia
kai meilės galią neša vėjas
Tiesa,
Gyvenimas ir Kelias –
kai kausto nerimas tave,
Velykų rytas žalias žalias
Ir tavo artimas šalia.
2025 04 19
Moterims
Prasmė gyvybės –
Meilė būti,
Tai kas romantiška, tauru
Jausmų gražiausių atvirutė
Iš žodžių
Sielai atvirų.
Esi tokia – valia Kūrėjo
Iš tos žvaigždėtos prigimties…
Pavasario gėlėtu vėju
Tu –
Mūsų mūza ant peties.
2025 03 08
Ukrainai
Laisvos tautos – drąsa beribė
Už mažą ateities pilietį
Pasirinkimas:
ar kovoti,
ar vergo ženklą užsidėti?
Prieš žiaurią lemtį apsigynę
Tėvynei
Neša savo auką…
Saulėgrąžų laukais išdegę
Dar tiki
ir rytojaus laukia.
2025 02 24
Dainoj atgimstanti didybė
Mažos Valstybės skambesy.
Žiedu gražiausiu šokis žydi.
Toks jausmas, kad paukščiu esi.
Tas skrydžio pojūtis beribis,
Per amžius ir kartų erdves
Ir šimtą kartų tai išvydęs
Lietuvis savo kelią tęs.
Rugiais gelsvėjančią palaukę
Melsva rugiagėlė papuoš
Ir žodžiai kaip laivai išplaukę
Su tūkstančiais balsų banguos.
2024 06 29
Giedrius Arbačiauskas (g. 1971 m.) – aktorius, filmų garsintojas, dainų autorius ir atlikėjas, mūsų kraštietis, dažnai matomas ir Trakų krašto scenose. Sukūręs įsimintinų vaidmenų teatre ir televizijoje, tapo aktoriumi, su kuriuo galima ir juoktis, ir liūdėti. Giedriaus Arbačiausko lūpose atgyja gyvų ir amžinai gyvų poetų balsai – kartais skaitomi, o kartais – išdainuoti. Šį kartą G. Arbačiauskas dalinasi savo kūryba.
Ryto vėjas
Ryto vėjas, užkėlęs ant savo vaikystės sparnų,
Atsineš spinduliais pasipuošusią skaisčiąją saulę,
Marių bangos akis jos skaisčiąsias raselėm nupraus,
Nuskaidrės ir auksinėm liepsnelėm lydės ligi kranto.
Begalybę nakties rytas klajūnui nušvies,
Kelią smilgų smilgelių akelėm rasotom.
Danguje prasimerkus aušra žaromis sužėrės,
Rasos žiedlapiais šoks debesin, į palaimintą dangų.
Žemė dangų palies, su atodūsiu vėjas atskries,
Suskardės, suskambės begalybėje lapų varpeliai.
Trys galybės šventų ąžuolų palaimingai atlėgs,
Naktį saugoję žemę ir palaimintą dangų.
Mėnuo tyliai ištirps debesų pataluos
Ir pasieks mano kaktą jo spindulio aidas.
Laužo dūmuose šokusios fėjos tyliai nutols
Ten, kur prasideda žydintis pasakos laikas.
Ryto vėjas, užkėlęs ant savo vaikystės sparnų,
Atsineš spinduliais pasipuošusią skaisčiąją saulę.
Baltas rūkas
Atplauks nuo jūros baltas rūkas,
Migla apglėbs mūsų pečius.
Pasaulis – margas atvirukas –
Paštu keliauja į jaukius namus.
Šiuo stebuklu grožėsimės nebyliai,
Šypsosis laikas, žvelgdamas į mus ramiai.
Tikrovė plauks lyg sapnas tyliai tyliai,
Tarsi iš vakar į rytoj keliaujantys laivai.
Atplauks vėsi migla iš jūros dugno.
Žvaigždė nušvis akių skliaute.
Bangų viršūnėmis ištrūkus iš bedugnės
Skambės Jūratės nuostabi daina.
Aplauks nuo jūros baltas rūkas,
Migla apglėbs mūsų pečius.
Pasaulis – margas atvirukas –
Paštu keliauja į jaukius namus.
Baltoj migloj ištirpsim dviese.
Šypsosis laikas, žvelgdamas į mus ramiai.
Žemynai kils ir grims nebyliai, tyliai.
Globos visus laimingi Tėvo angelai.
Žuvėdros sparnas, saulės paukščio plunksnos
Nurimdys vėjus šiaurės bangose.
Vaikų balsai ir akys skaisčios skaisčios
Atsispindės lyg jūroj mūsų širdyse.
Palikite komentarą