Vincas Steponavičius. Vydo Narvido asmeninio albumo nuotr.
Tik pernai minėjome šio iškilaus Aukštadvario krašto, Čižiūnų žmogaus, pedagogo, kraštotyrininko, poeto, didelio savo tėviškės ir Tėvynės Lietuvos patrioto Vinco Steponavičiaus garbingą devyniasdešim penkerių metų jubiliejų, o šiemet kovo 14 dieną jo netekome…
Gimęs ir užaugęs Čižiūnuose, žemdirbio šeimoje (keturios dukros ir vienas sūnus), V. Steponavičius baigė vietinę pradinę mokyklą, mokėsi Aukštadvario vidurinėje. 1950 m. įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Potraukis mokytojauti ir sunkus pokario gyvenimas po dviejų metų studijų universitete nuvedė jaunąjį studentą į Vilniaus pedagoginio instituto neakivaizdinį skyrių, kurį baigė 1956 m. Iki 1964 m. V. Steponavičius mokytojavo, ėjo įvairias pareigas Dzūkijos mokyklose: Žilinuose, Bukaučiškėse, Dauguose, Geidukonyse, Poceloniuose. Vėliau persikėlė į Panevėžio rajoną, Krekenavą, kur tris dešimtmečius vietos vidurinėje mokykloje kelias jaunų žmonių kartas mokė lietuvių kalbos ir literatūros. Krekenavoje Mokytojas paliko neišdildomą pėdsaką, tačiau niekada neužmiršo savo tėviškės – jai skyrė savo kraštotyrinius darbus, straipsnius, poezijos eilutes.
„Gimtinėje“, „Lietuvos aide“, „Tėvynėje“, „Tremtinyje“, „XXI amžiuje“, „Apžvalgoje“ ir kituose periodiniuose leidiniuose V. Steponavičius paskelbė daugiau kaip 300 straipsnių. Publicistikoje didelį dėmesį skyrė jaunosios kartos dvasiniam pasauliui, tėvų, vaikų ir senelių tarpusavio santykiams, istorinės atminties būviui, tautos kovoms dėl laisvės, gimtosios kalbos ir tautosakos lobynui.
Atsiminimų knygoje „Gyvenimo keliu“ V. Steponavičius atviravo: „užaugęs norėjau būti rašytoju…“ Potraukis kūrybai nepaliko visą gyvenimą. Jo plunksnai priklauso per 100 eilėraščių, keliasdešimt apsakymų, literatūrinių miniatiūrų, humoreskų, skelbtų penkiolikoje almanachų bei knygų. V. Steponavičius nuo 1994 m. buvo Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys, nuo 2012 m. – Tėvynės pažinimo draugijos Garbės narys.
Šiandien mes – giminės, artimieji, mokiniai, skaitytojai, bičiuliai, bendražygiai – liūdime, tačiau kartu žinome, kad Vincas Steponavičius nuėjo ilgą, turiningą ir prasmingą gyvenimą, todėl mūsų liūdesys sumišęs su džiaugsmu ir pasididžiavimu, kad savo gyvenimo kelyje sutikome šį šviesų, be galo kuklų, jautrų, dėmesingą, taurų Žmogų, sušildžiusį ne vieną sutiktą savo širdies šiluma.
Šeštadienį, kovo 19 d. iškilusis mūsų kraštietis amžino poilsio sugrįš į tėviškę ir atguls šalia žmonos Irenos Čižiūnų kaimo kapinaitėse.
Vydas Narvidas
