Yra žmonių, apie kuriuos visi aplinkiniai ir visi, kam teko su tuo žmogumi kada nors susitikti, atsiliepia vienodai. Tokiu žmogumi buvo Lidija Maškevič, su kuria atsisveikinome šių metų rugsėjo 12 d. Ji nugyveno ilgą gyvenimą – mirė eidama 98-uosius metus. Ir niekas karaimų bendruomenėje jos kitap nevadino – visiems ji buvo žinoma kaip Lidočka, nors apskritai Lidijų tarp karaimų būta nemaža. Bet Lidočka buvo viena.
Lidijos Maškevič 95-erių metu jubiliejaus proga susirinko visa šeima, 2017
Man asmeniškai ji buvo ypač artimas žmogus dėl kelių priežasčių. Visų pirma, ji mane, ką tik gimusią, išvydo pirmiausia. Mat, būtent Lidočka drauge su pussesere Nina Kozyrovič nuėjo į Trakų ligoninę aplankyti mano Mamos. Ir dabar, kai paskutinį kartą aplankiau ją jos gimtuosiuose namuose, ji man pasakė: „ Kai tu gimei, buvo labai šalta ir snieguota diena. Atsimenu, kaip bridome per pusnis. O tu buvai tokia mažytė, tokia mažytė…“ Šį pasakojimą buvau girdėjusi ne kartą, ir kas kartą jis sukeldavo šūsnį prisiminimų. Ir apie mano Mamą, kurią Lidočka laikė savo vaikystės ir jaunystės patarėja, gyvenimo išminties mokytoja, ir apie vaikystę, kuri prabėgo Trakuose toje pačioje gatvėje, kur gyveno ir Lidija. Mus skyrė tik penki namai. Gal dėl to ten dažnai atbėgdavau, o gal dėl to, kad Lidija tapo ir mano krikštamote, gal dėl to, kad tuose namuose visada rinkdavosi daug jaunimo, skambėdavo dainos ir juokas. Ir svarbiausia – būdavo labai gera nuotaika. Buvo karo metai, gyvenimas visiems buvo nelengvas, niekas nežinojo, ką žada rytojus, ir žmonės, nutaikę progą, glausdavosi krūvon. Atrodė, kad taip saugiau, gal ir žinių kokių nugirs… Ir mes, tada dar basakojai vaikai, irgi atbėgdavome ten, kur daugiau žmonių. Pas Firkovičius visada būdavo triukšminga – juk augo dvi panelės – Lidija ir Zofija bei vyresnysis brolis Mykolas. Jaunesnysis brolis Romualdas dar buvo mažas, bet ir jis sudarė kompaniją. O kompanija buvo neprasta, nes visi vaikai ir mama Anna Mickievič-Firkovič buvo balsingi, grojo įvairiais instrumentais, ir berželio šakos svyro labai romantiškai…
Lidija Maškevič
Lidija ir gimė šitame name prie berželio, kuriam dabar jau per 120 metų. Į šį namą jaunoji Josifo ir Anos Firkovičių šeima įsikėlė išsyk po vestuvių ir apsigyveno kartu su uošviais. Čia 1922 m. vasario 7 d. ir gimė Lidija. Senelis Abrahamas Firkovičius buvo dirbęs „uriadniku“ įvairiose Lietuvos vietose. Mokėjo lietuviškai ir vaikus jau nuo mažumės pratino prie daugkalbystės, nors pagrindinė šeimoje vartojama kalba buvo, žinoma, karaimų. Anais laikais niekam nekilo minčių, kad gali būti kitaip. Neveltui net pradinė valstybinė mokykla karaimų vaikams buvo atkurta Trakuose 1920 m. bendruomenei sugrįžus iš priverstinės evakuacijos. Josifas ir Ana ten, Kryme, ir sutarė sukurti šeimą. Tokį pat sprendimą buvo priėmęs ir Josifo brolis Simonas Firkovičius, nusižiūrėjęs sau į žmonas gražuolę Sofiją Dubinskaitę. Tad iš Krymo Firkovičių ir Dubinskių šeimos grįžo kartu. Trakuose jų namai Karaimų gatvėje taip pat buvo čia pat, kitoje gatvės pusėje. Simonas Firkovičius netrukus buvo išrinktas dvasininku, o 1921 m. jų šeimoje gimė pirmoji dukra Nina.
Josifas Firkovičius dirbo pašte, o laisvalaikį skyrė bendruomeniniams reikalams – buvo Trakų karaimų dvasinės valdybos iždininkas, vėliau bendruomenės pirmininkas.
Abiejų šeimų vaikai nuo pat kūdikystės augo kartu ypatingoje dvasinėje aplinkoje ir matė tėvų pastangas palaikyti karaimų tautinį tapatumą. Karaimų gatvėje, kurioje jie augo, koncentravosi bendruomenės kultūrinis, ūkinis ir religinis gyvenimas. Yra dar žmonių, prisimenančių, kad po pamaldų kenesoje visi susirinkdavo pas Firkovičius ir senelis mokė vaikus giedoti giesmes, deklamuoti karaimiškus eilėraščius. Dažnai po pamaldų čia užsukdavo ir aukščiausiasis bendruomenės hierarchas Hadži Seraja Chanas Šapšalas.
Baigusi Trakuose septynmetę mokyklą, Lidija tęsė mokslus Vilniuje Elizos Ožeškienės gimnazijoje. Vilniuje Žygimanto Augusto gimnaziją prieš pat karą buvo pradėjęs lankyti ir dviem metais jaunesnis brolis Mykolas.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Lidija ir Mykolas buvo priversti nutraukti mokslus ir pradėti dirbti. Sunkią materialinę šeimos padėtį ypač pablogino ir įsisenėjusi tėvo liga – 1939 m. išvažiavęs gydytis į Zakopanę, jis iš ten jau nebegrįžo. Apie tėvo mirtį šeima sužinojo jau po karo. Likusi viena su keturiais vaikais, mama, nors ir kentė nepriteklių, sugebėjo juos visus išleisti į mokslus, ir kas svarbiausia – visiems įkvėpė ir jai pačiai būdingą geranorišką, giedrą požiūrį į žmogų, meilę savo tautai, jos kultūrai, kalbai, religijai. Būdama vyriausia Lidija jautė pareigą padėti motinai ir savo jaunesniems broliams bei seseriai. Kaip teisingai pasakė atsisveikindamas su mama Lidijos sūnus Vladimiras, „mama tarsi turėjo ypatingą misiją – rūpintis visais šeimos nariais ir jų ateitimi bei visus juos išlydėti Anapilin. Atėjusi į šį pasaulį pirmoji, ji išėjo paskutinė. Paskutinė savo šeimos narė ir paskutinė gausaus Abrahamo Firkovičiaus anūkų būrio narė.“
Hadzi Seraja Chanas Šapšalas su karaimų vaikais Trakuose, 1930. Lidija – pirmoje eilėje trečia iš dešinės
Lidijos gyvenimas tikrai nebuvo lengvas. Jai teko daug rūpesčių, ji patyrė nemažai kartėlio – ankstyva tėvo, jaunesnės sesers, anūko, vyro, motinos, abiejų brolių netektys… Bet niekas niekada nematė jos paniūrusios, piktos ar nepatenkintos. Kap ir jaunystėje, jos ir jos vyro Igorio Maškevičiaus šeima buvo visiems svetinga, vaišinga ir draugiška. Prisimenu, kai atvažiuodavau dar paaugle traukiniu iš Šiaulių į Trakus atostogų, Vilniuje stotyje mane visada pasitikdavo Igoris ir palydėdavo į autobusą. O vėliau, kai mūsų šeima persikėlė į Vilnių ir apsigyveno Vingrių gatvėje, Lidija ir Igoris tapo mūsų artimiausiais kaimynais, nes gyveno netoliese Aguonų gatvėje. Ir mūsų šeimos vėl artimai bendravo, vėl džiaugėmės gausiai visokiausiais patiekalais nukrautu stalu ir puikiais Lidijos kulinariniais sugebėjimais, kuriuos ji paveldėjo iš savo Mamos ir kuriuos perdavė savo vaikams. Lidija niekada negamino vieno karšto patiekalo. Kiekvieno pobūvio metu jų būdavo bent trys – balandėliai ar kugelis, žuvis ar koldūnai ir būtinai kybynai. O dar neapsakoma visokių šaltų užkandžių įvairovė. Tokia pat gausa ir nuostabiu skoniu pasižymėjo ir Lidijos vasaros vaišės, ypač kai vasaroti atvažiuodavo jos jaunesniosios sesers Zofijos šeima iš Varšuvos, kai švenčių proga atvykdavome iš Vilniaus ir mes – Lidijos brolis, mano vyras Mykolas, mūsų dukra Karina, jauniausias Lidijos brolis Romualdas.
Firkovičių ir Robačevskių šeimos, 1935 01 04. Lidija – pirmoji iš dešinės priekyje
Pati Lidija susilaukė dviejų vaikų – dukters Eugenijos ir sūnaus Vladimiro, keturių anūkų ir septynių proanūkų. Tad tokia gausi šeima jai teikė ypatingo džiaugsmo ir buvo paguoda senatvėje.
Bet Lidija, tikriau Lidočka, buvo ne tik savo šeimos, bet ir visos karaimų bendruomenės ramstis. Ilgą laiką ji buvo Lietuvos karaimų religinės bendruomenės valdybos narė ir iždininkė, puikiai atstovaudavo bendruomenei kiekviename apie karaimus kuriamame reportaže, televizijos laidoje ar filme. Ypač gražiai skambėdavo jos tyras aukštas, kaip ir jos mamos Anos, sopranas, atliekantis karaimų dainas. Gerą balsą ir muzikalumą paveldėjo ir jos vaikai bei anūkai. Iki paskutinių dienų nepraradusi atminties, kaip ir jos broliai, visą savo gyvenimą skyrę bendruomenės reikalams, karaimų tautinės savasties išsaugojimui, Lidija buvo gyvas žinių apie bendruomenės gyvenimą ir jos žmones šaltinis. Visi eidavome pas ją pasitikslinti, kaip atliekamos vienos ar kitos apeigos, kas kur gyveno, kas su kuo draugavo, kas kieno giminė buvo. Ji tarsi koks tvirtas lynas jungė kelias Trakuose gyvenusias karaimų kartas.
Tebūnie jai lengva Trakų žemelė, teneišblėsta jos šviesus atminimas ateinančiose kartose ir tespindi jos šviesi žvaigždė danguje. Tikėkimės, kad ir berželis dar ilgai šlamės toje vietoje, kur gyveno ši garbinga šeima ir jos šviesi atžala – Lidija Maškevič.
Kiekviena tauta, nesvarbu, ar ji skaitlinga, ar ne, vienu ar kitu savo gyvavimo laikotarpiu iškelia asmenybes, kurioms lemta suvaidinti didžiavyrių, tautos lyderių, idėjų generatorių vaidmenį. Prisiminkime tokius karaimų bendruomenės žmones, su kuriais esame bendravę praėjusiame šimtmetyje – Vyriausiąjį dvasininką ir bendruomenės vadovą prof. Hadži Serają Chaną Šapšalą, vyresnįjį dvasininką Simoną Firkovičių, prof. Ananjašą Zajončkovskį, prof. Aleksandrą Dubinskį, ir kitus. Nenuilstamos energijos, nesavanaudiško patriotizmo ir intelekto dėka jų nuolatinis rūpinimasis karaimų tautinės savimonės palaikymu ir jos ugdymu virto kelrodžiu ateinančioms kartoms. Jų darbų dėka mes dar esame šioje žemėje ne kaip vienetai, o kaip tauta.
Mykolą Firkovičių galima gretinti su minėtomis asmenybėmis. Tik jei joms reikėjo daugiau saugoti ir puoselėti karaimų kultūrą, kuri dar buvo autentiška ir natūraliai gyvybinga, tai Mykolui Firkovičiui teko sudėtingesnis uždavinys – jam reikėjo gaivinti ar net iš naujo atkurti tai, kas jau blėso ir net buvo mėginta numarinti amžinai.
Šį darbą Mykolas Firkovičius pradėjo dar sovietmečiu neoficialiai ir beveik pogrindžio sąlygomis, aukodamas tam savo laisvalaikį, rizikuodamas savo ir šeimos ramybe bei karjera. Laimei, jam pasisekė – dar prieš Sąjūdį jis sutiko profesorių Česlovą Kudabą, kuris entuziastingai buvo įsitraukęs į lietuvių tautinės kultūros atgimimo veiklą ir aktyviai skatino Lietuvoje gyvenančias tautines mažumas susirūpinti savo tautinių kultūrų išsaugojimu. Susibūrę prof. Kudabos palaikomi į Lietuvos karaimų kultūros rėmimo grupę, 1988 gegužės 15d. karaimai pradėjo veikti oficialiai ir atvirai. Šie įvykiai Mykolui Firkovičiui buvo tarsi atgaivos balzamas, ir jis stačia galva pasinėrė į darbą, kuriam iš tikrųjų jautė stiprų dvasinį pašaukimą, nors jo profesinė veikla buvo susijusi su inžinerinėmis statybos konstrukcijomis ir jų projektavimu. Tad kalbėdami apie Mykolo Firkovičiaus gyvenimą, mes galime išskirti dvi gilias vagas – vieną, susijusią su profesine inžinieriaus veikla, kitą – su karaimų tautos kultūra ir religija.
Mykolas Firkovičius gimė 1924 lapkričio 17 d. Trakuose pašto tarnautojo šeimoje.
Jo dėdė Simonas Firkovičius, išrinktas Trakų karaimų vyresniuoju dvasininku vos prieš ketverius, metus gyveno kitoje gatvės pusėje, beveik priešais.
Dabar apibendrinant Mykolo Firkovičiaus darbus užtenka vieno sakinio, o realybėje tai buvo ilgos nerimo, nervingo, atsakingo darbo dienos ir nemigo naktys. Nepaisant to, Mykolas niekada nesiskundė, niekam niekada nėra pasakęs grubaus žodžio, niekada nėra nieko aprėkęs, apibaręs ar prikišęs, jei kas jo paprašytas atsisakydavo padėti, nes skubėdavo į savo daržą. Nors jis niekada nesuprato, kaip galima savo interesus iškelti aukščiau tautinių ir visuomeninių, kitiems tokį požiūrį tolerantiškai atleisdavo ir pats apsiimdavo padaryti visus reikiamus darbus. Dar gyvas būdamas, jis nebuvo lepinamas nei tautiečių liaupsių, nei dėkingumo žodžio, bet ir dėl to nepykdavo, suvokdamas, kad amžinybėje išlieka ne tuštybė ir pasipūtimas, o tikras pasišventimas ir meilė žmonėms.
Doc. dr. Halina KOBECKAITĖ
Nuotr. iš asmeninio H. Kobeckaitės šeimos archyvo
