Gavęs prašymą parašyti apie Edvardą, iškart nustūmiau darbus į šoną, atrodė, galėčiau daug daug papasakoti. Turiu tik susivokti, nuo ko pradėti. Gal nuo to, kad mudu sieja tie patys kraštai – Lietuva ir Lenkija.
Svarbu pabrėžti, kad Edvardas Narkevičius (Edward Narkiewicz) kilęs iš Trakų./1938-2007/ Kai susitikdavom, kreipdavosi į mane sąmojingai, linksmai: pone Lietuvos ambasadoriau, kartais dar iškilmingiau – pone prezidente.
Kur pirmąkart sutikau Edwardą? Gal Varšuvos galerijoje Zapiecek, gal žurnalo Exit redakcijoje. Kartą pakvietė į savo namus ir dirbtuvę, jo žmona Albina išvirė skanių lietuviškų cepelinų. Ant sienų kabėjo daug jo paveikslų, visai mažų ir didesnių.
Iš pirmo žvilgsnio siurrealizmas, bet įspūdis dvejopas – gal tai labiau primityvizmas. Stropiai detalizuotos paukščių galvos, grybai, gėlės, sniegas, trobelės, saulėtekis. Edwardas mielai aiškindavo savo kūrinių mįsles, aš mielai klausydavausi jo fantazijų, bet įsiminiau tik giedrą veido išraišką. Prie vyno taurės tiek šnekos, tiek įdomumo.
Edwardas dažnai pasakodavo apie tapytoją Henryką Stazewskį ir japonų kilmės menininką Kojį Komojį, gyvenantį Varšuvoje. Beveik per kiekvieną susitikimą minėdavo, kad pas tą ar aną buvo svečiuose. Žavėjosi jų kūryba. Pritariau. Man tie dailininkai irgi patinka.
Kartą Edwardas pakvietė į savo parodos atidarymą Varšuvos galerijoje Foksal, nutariau padovanoti jam temperos technika atliktą darbelį, kuriame iš tamsaus fono išnyra veidas, „griežiantis dantimis“. Tikra nelengvo gyvenimo metafora.
Įteikiau, vos įėjęs į galeriją. Edwardas, maloniai nustebintas, dėkojo, tą dovaną padėjo ant lentynos.
Po kurio laiko susitinkam, o jis liūdnai sako:
– Žinai, paveikslą, kurį man padovanojai, kažkas toje galerijoje nugvelbė.
Laimė, tą temperą buvau nufotografavęs, ji išspausdinta lenkų spaudoje.
Mudu keisdavomės paveikslais.
Šiemet gegužės 16 d., pirmadienį, apsilankau pas buvusią gyvenimo draugę ir sakau:
– Rašau apie Edwardą, kur tas nedidelis jo paveikslas, pameni, su kirviu stoge?
– Kažkur. Matai, darom buto remontą.
– Ar galėtum paieškoti?
Netrukus atneša. Nutapyta aliejiniais dažais ant kartono. Kitoje pusėje užrašyta: „Edward Narkiewicz. Perkirstas namas. 1980. Stasiui – bičiuliui“. Dydis nenurodytas, matuoju – 27 x 27.
Ką matau, apžiūrinėdamas iš arti šį paveikslą? Šviesiai žalia pievelė. Maži geltoni taškeliai kyla į viršų, išnykdami šviesiam dangaus fone. Nuotaika giedra. O iš tikrųjų drama. Matau kelmus – nukirsta 11 beržų. Į trobelės stogą įsmigęs milžiniškas kirvis. Viskas lyg ir aišku. Kokia čia metafora? Žvelgiant iš niūrios šių dienų perspektyvos, galima būtų sakyti, kad rusiškas kirvis griauna ukrainiečių trobelę. Kai Edwardas tapė, mintyse, aišku, turėjo savo metaforą, bet ji neužrašyta, tad galime kurti savo istoriją pagal dabartinę patirtį ir savijautą. Tai liudija, kad kūrinys laikui nepavaldus.
Paveikslas tiktų antikariniam plakatui.
Klausiu Liucijos, ką prisimena iš susitikimų su Edwardu?
Ji sako:
– Kartą, užsukęs į tuometinį butą Bednarska gatvėje, staiga paklausė: „Ar tu tiki?“ Atsakiau, kad esu tikinti. Edwardas tada pridūrė: „Gerai, kad tiki. Mano sūnui vėžys. Kaip manai, ar pasveiks?
Neklausiau, ar Liucija rado jam kokių nors paguodos žodžių.
Pamenu, kaip man pranešė tą sunkią žinią – tiesiog pasiguodė:
– Mačiau, sūnui iš rankos išslydo stiklinė, neturėjo jėgų jos nulaikyti.
Vienintelis Edwardo sūnus mirė.
Atlaikęs skausmingą netektį, stengėsi išlikti toks, koks buvo, – kūryba sklidina pokštų, netikėtų, absurdiškų nuotykių.
Jis sodino gėles ant sniego, tikėdamas, kad pražydės. Mokėjo tapyti žvėrelius, paukščius, gyvates, žalčius, drugelius. Mėgo beržus, ežerus. Spalvos giedros. Tapyba – detali, preciziška. Hiperrealistiška.
Kartą paskambino, kad atvažiuos, atnešė paveikslą ir sako, pirk, nebrangiai parduosiu, man trūksta buteliui.
Perku. Edwardas sėda į taksi, išvažiuoja. Apžiūrinėju paveikslą. Antroje pusėje ant priklijuoto popierėlio jo ranka lenkiškai užrašyta: „Edward Narkiewicz. Šv. Antano gundymas. Bosch + Giorgione 1988. Aliejus, 75 x 62. Plsn.“ (presuoto kartono plokste/-naudojama baldu nugaroms/
Žalias lygiai nutapytas fonas, viršuje po dešine guli Venera, atkeliavusi iš Giorgione’s paveikslo, apačioje po pastoge sėdi vargšas su kiaule – Boscho citata. Koks ryšys tarp nuogos gundytojos ir elgetos su paršeliu? Kūrėjo vaizduotės vaisius – netikėtumas. Apatinė paveikslo dalis lyg nukąsta kokio krokodilo. Įvyko nelaimė? Nieko baisaus. Žalia detaliai ištapyta pieva puikiai dera su raudonu rėmu, kuris irgi nusklembtas. Trys netikėtumai – iš dailės istorijos žinomų dviejų fragmentų sugretinimas, spalvų derinys ir įtaigus paveikslo apkandžiojimo imitavimas. Edwardas mielai papasakotų kokią nors istoriją. Dabar patys turime ją susikurti, jei ieškotume prasmės.
Kitą kartą vėl skambina, atvažiuoja. Išpakuoja, ką atvežęs.
– Labas, pone Prezidente. Nebrangiai parduodu brangų paveikslą.
Perku. Edwardas nuskuba taksi.
Antroje drobės pusėje užrašyta:
„Edward Narkiewicz. Rudens akys. 1992. Drobė, aliejus; 81 x 65.“ Virš to užrašo plona linija ir mano piešinys. Mat ant rėmo randu dar vieną užrašą: „Iš Stasio kolekcijos. Justinai gimtadienio proga. 1993. XI.“
Paveikslo regėjimas. Žydro dangaus fone, pačiame centre, detaliai nutapytas beržas. Už jo dvi erelio ar papūgos akys, abi skirtingos. Vienos vyzdys didesnis, kitos mažesnis. Abi žiūri įdėmiai, lyg rinktųsi taikinį. Apačioje septyni grybai, atpažįstu kelis – baravykas, lepšis, šungrybis… Vienas nukritęs lapas, centre spindi žvaigždė, guli vabalas, užvertęs kojas… Tarp samanų apačioje ir dangaus viršuje nėra aiškaus horizonto. Jis lyg ištirpęs migloje. Čia irgi trys netikėtumai – įžūliai tiriančios akys, vabalas aukštyn kojom ir žvaigždė, spindinti ne danguje, o ant žemės. Iš tų užuominų, kurios čia pavaizduotos, galima susikurti įspūdingą pasakojimą. O jeigu to nesieksime, tai ant sienos kabos šviesus optimistinis, sakytum, kičinis paveikslas.
Kartą Edwardo žmona Albina pakvietė mane su Liucija vakarienės į Piaseczno. Nueiname. Visas butas pilnas paveikslų, augalų, gėlių. Stulbinanti įvairovė. Net peiliai ir šakutės papuoštos gėlių ornamentais. Liucija taip jais susižavėjo, kad Albina tą stalo komplektą jai padovanojo.
– Kiekvieną kartą, kai tuos gėlėtus peilius ir šakutes dedu ant stalo, prisimenu Albiną, Edwardą, begalinį jų nuoširdumą ir skausmą – sūnaus netektį, – sako ir priduria turinti dar vieną Edwardo paveiksliuką. Jis „Be pavadinimo“. Nutapytas tarytum ant kartono nuolaužos. Žalias šviesus fonas, centre mėlynas taškas, apačioje – balta gulbės ir kito paukščio šviečianti galva. Viršuje preciziškai nutapyta musė. Man patinka, kai viskas lyg ir aišku, tačiau mįslinga…
Edwardas turėjo „burtininko“ galių. Pamenu, gal prieš 30 metų vasarnamyje netoli Kazimierz Dolny kūriau didelį skulptūrinių „Liūdesėlių“ ciklą. Kartą atvyksta bičiulis, išsiima virvelę su pakabučiu ir eina per kambarį, ją laikydamas.
Pakabutis laikosi vertikaliai arba pradeda suktis aplink. Edwardas tada sako: čia požeminės srovės, toje vietoje negalima miegoti. Eina toliau – va, čia gerai.
Išėjęs į kiemą, ant kalnelio, darė tą patį.
…Varšuvos savivaldybė 2019 m. gruodį pranešė, kad pastatas, kuriame yra mano dirbtuvė, „pavojingas“, teko ieškoti kitos pastogės. Tai sutapo su artėjančia COVID banga. Užsidarėme, atsidūrę izoliacijoje. Tačiau kiekvieną savaitę pirmadieniais nuotoliniu būdu dėsčiau meno istoriją „pagal Stasį“, nuo Antikos iki mūsų dienų. Aišku, pasakojau tik apie tuos menininkus, kurie man patinka. Internetinę studentę turėjau tik vieną – tai buvo naują erdvę dirbtuvei suteikusio teisininko žmona Eva.
Jai pasakojau ir apie Edwardo kūrybą. Susidomėjusi klausėsi, apžiūrinėdama reprodukcijas, vis šūkčiodavo: „Oi, kaip gražu.“
Pasigyriau Evai, kad Edwardo giminaitis Krzysztofas Narkiewiczius Trakų pilyje 2016 m. surengė mano plakatų parodą, išleido didelį pasaulyje apdovanotų plakatų katalogą.
Internete randu Edwardo paveikslą „Krokodilas ir gulbė“ (1986). Žiema. Ant sniego pirmame plane prasižiojęs krokodilas, užšąlusiame ežere įkalinta gulbė. Medyje tupi dvi varnos, išskrenda pavėlavęs gandras. Labai svarbus tas pojūtis, kad žiema, kad pasiutusiai šalta, prisimenu tokią stingdančią žvarbą, kai gyvenau Lepšių kaime.
Vienas netikėtai didelis Edwardo Narkiewicziaus paveikslas „Be pavadinimo“, nutapytas aliejumi ant drobės (134 x 231), priklauso Šiuolaikinio meno muziejaus, dabar statomo pačiame Varšuvos centre, kolekcijai.
Vaizdinys visai kitoks negu mano aprašytų paveiksliukų siužetai. Pasirodo, Edwardas tapė ir figūratyvus. Žmonių figūros karikatūriškos. Šiame paveiksle nutapytas lyg erotinis aktas. Figūra ant figūros, o jų susijungimo vietoje – atominės bombos sprogimo grybas. Orgazmo kulminacija? Ar užuomina apie artėjančią Apokalipsę?
Parašęs šį rašinį savo archyvuose netikėtai radau parodos katalogėlį. Grupine paroda Japonijoje,kurią paruošė dailininkė Michyo Yamamoto.1984 metai, toje parodoje pasirodo ir Edwardo ir mano kūriniai buvo eksponuoti. Tai tokiu būdu ,,susitikome ‘’ su Edwardu tolimoje šalyje.
Kitas atvirukas-pakvietimas i Edwardo Narkiewicz parodą Sapporo galerijoje-NDA-2.1-2.10 1989 m.
Šioje galerijoje aš taip pat turėjau savo parodą 1987 metais, kurios direktorius Nadayuki Hasegawa metams bėgant netoliese-Otaru mieste įkūrė ,,Hiroko Mori ir Stasys” muziejų.
Stasys Eidrigevičius
Straipsnio šaltinis – Kultūros barai 6-7 nr.
