Dabartinės teritorijos tarp Totoriškių ir Lukos ežerų būklė (pagrindas: Trakų r.
savivaldybės žemėlapis – Regia.lt). Raudonai pažymėtos teritorijos, kurias numatoma papildomai išasfaltuoti paliekant tik minimalias žalias saleles
„Trakai gražinasi!“, „Naujoji Trakų autobusų stotis: „žalia“ ir šiuolaikiška!“ – maždaug tokiomis antraštėmis buvo paskelbta informacija beveik visose Lietuvos žiniasklaidos priemonėse. Taip trumpai informuojama apie numatomą naujos autobusų stoties ir prekybos centro statybą Trakuose. Baksnojama į Trakų gėdą – apleistą autobusų stotį – ir rodomas naujasis projektas. Po kelerių metų Trakai suklestės. Laukiam.
Pradėkime iš tolo – nuo sovietmečio. 1971 m. buvo parengtas Trakų generalinis planas, kuriame Trakų miestas (pusiasalis) padalytas į „vertingą“ šiaurinę dalį ir „nevertingą“ pietinę teritoriją. Šis planas leido iš esmės pertvarkyti Trakų užstatymą: „nevertingoje teritorijoje“ buvo pristatyta tipinių sovietinių daugiabučių bei visuomeninės paskirties pastatų, o pats miestas paverstas mažai kuo iš kitų išsiskiriančiu rajono centru. Kai kurie pastatai buvo projektuoti netipiškai, bet jų architektūra gana primityviai ir nelabai vykusiai bandė atkartoti pilies motyvus (kultūros namai). Autobusų stotis, matyt, dėl tos pačios priežasties taip pat pridengta raudonomis čerpėmis.
Sovietmečiu pertvarkymai turėjo ir savitą „metodiką“: mediniai namai sąmoningai buvo neremontuojami, netvarkomi, o po to baksnojama į juos kaip į apleistus, nevertingus, kad būtų galima greičiau nugriauti. Trakų užstatymo rėmėjai statybas teisino „nuoseklaus nūdienos poreikių ir kultūros paminklų apsaugos derinimo“ būtinybe.
Anuomet gamtininkai ir urbanistai prieštaravo tokiam Trakų miesto perstatymui. „Ar turime ką vertesnio?“ – rašydamas apie Trakus klausė Česlovas Kudaba. Tiek jis, tiek Algimantas Miškinis ir kiti gamtininkai, geografai, architektai, paveldosaugininkai akcentavo Trakų miesto gamtos ir urbanistinės struktūros vienovę, jau anuomet pastebėdami, kad intensyviai užstatant pusiasalį ne tik sudarkyta urbanistinė struktūra, bet ir pasiekta žmogaus neigiamos įtakos ežerų ekosistemoms riba. Gamtosaugos ir paveldosaugos idėjos sunkiai skynėsi kelią, bet atkūrus Nepriklausomybę ir ėmus tvarkytis be „zadanijų“ iš Maskvos, pagaliau pavyko sukurti ir įteisinti Lietuvos saugomų teritorijų sistemą su valstybiniais parkais ir Trakų istoriniu nacionaliniu parku tarp jų.
Regis, viskas stojo į tinkamas vėžes…, tačiau minint 27-ąsias Nepriklausomybės atkūrimo metines vėl grįžtama į senus „gerus“ laikus. Girdime ir apie „nūdienos poreikius“ ir apie „nevertingą teritoriją“, o ginami šie teiginiai ne kur kitur, o buvusio vykdomojo komiteto būstinėje.
Reikėtų pagaliau visiems įsisąmoninti, kad Trakų pusiasalyje (ir visame ežeryne) nėra nevertingų teritorijų. Yra – apgadintų sovietmečiu, bet nevertingų – nėra. Apskritai Trakų ežeryno gamtinis urbanistinis kompleksas yra vienas unikaliausių ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Rytų Europoje. To įrodinėti išsilavinusiam žmogui nereikia, net nepadoru kažkaip, gėda, bet kai kurie Lietuvos piliečiai, įgiję teisę (laikinai!) administruoti Trakų r. savivaldybės teritoriją, elgiasi taip, lyg būtų amžini valdovai, karaliaujantys kokioje nors dykroje.
Apie vietą ir projekto „žalumą“
Dabartinė autobusų stotis tikrai apleista. Niekas nesako, kad apleistų teritorijų nereikia tvarkyti. Bet iškyla klausimas – o kodėl jos apleistos? Kas jas apleido? Gal taikant sovietmečio „metodiką“, apleista sąmoningai? Tam, kad būtų lengviau baksnoti televizijos kamera į autobusų stoties duobes, nurodant vienintelį galimą kelią – naujo monstro statybas?
Būtina tarti keletą žodžių apie vietą, kur dabar stovi autobusų stotis ir kurią numatoma perstatyti. Visi įprato čia matyti autobusų stotį su viena didžiausių Trakuose asfaltuotų aikščių ir nieko daugiau. O vieta subtili ir gamtiniu požiūriu ypatinga – kitados čia jungėsi Totoriškių ir Lukos ežerai, rastos medinio tilto liekanos, Vytautas kitados juo į Vilnių ir Senuosius Trakus keliavo. Vėliau sąsmauka užpilta, bet vieta pelkėta iki šiol. Pelkėta – reiškia gamtiškai jautri. Ne veltui įtraukta į gamtinį karkasą, o kad teritorija pernelyg urbanizuota – kitas klausimas. Pagal dabartinį projektą numatyta išasfaltuoti praktiškai viską, kas dar likę neišasfaltuota – visą rytinę dalį (apie 2 tūkst. m2), išmintingai nutylint, kad bus asfaltuojami ne tik projekte esantys sklypai, bet ir teritorija tarp jų. Tai reiškia, kad jau visa apie 2 ha teritorija tarp Totoriškių ir Lukos ežerų (paviršius virš ežerų vandens lygio iškilęs vos iki poros metrų) atsidurs po pastatais arba asfaltu. Nereikia būti dideliu specialistu, kad suprastum – jokiu „žalumu“ nė nekvepia. Atvirkščiai – gamtiškai jautriausia teritorija, pastačius didžiulį, Trakų mastelio neatitinkantį prekybos ir transporto mazgą, patirs vieną didžiausių mieste technogeninių apkrovų. Numatomo projekto sprendinių konkretizavimo aprašyme apskritai gana laisvai interpretuojami gamtinio karkaso reikalavimai. Matome, kad projektuojamoje teritorijoje žaliosios dangos sumažės apie 20%. Atleiskite, kaip tai dera su darnia plėtra ir kurorto statuso siekiu? Žinoma, kad galima planuojamą želdynų plotą „pritempti“ iki būtinų keliolikos procentų (nors ir tai kelia abejonių), tačiau, jei prijungtume pravažiavimą tarp numatomo pastato ir turgaus, kokią dalį tuomet užimtų želdiniai? Kaip išpildomas reikalavimas: „atskirųjų ir priklausomųjų želdynų normos didinamos ne mažiau kaip 10 procentinių punktų“? Visos nuorodos, į šalia esančios kalvos sutvarkymą, panašios į akių dūmimą – žaliųjų dangų juk nepadaugės.
Pripažįstant anksčiau padarytas klaidas, plečiant automobilių stovėjimo aikšteles tiek sovietmečiu, tiek vėliau, gal reikėtų pagaliau sustoti? Gal verta dalį autobusų stoties asfalto nuardyti ir užsėti žole? Bet apie galimas teritorijos vystymo kryptis – vėliau.
Numatoma pastatyti pastatą, kurio plotas bus virš 2000 m2, t. y. maždaug 5 kartus didesnis nei dabartinės autobusų stoties. Projekte rašoma, kad „Pastatų architektūrinei išraiškai pasirinktas Trakų peizažui būdingas „Nendrių motyvas“, o „siekiant išlaikyti kuo subtilesnį jutiminį ryšį tarp sklypą supančių Lukos ir Totoriškių ežerų“ pastatą apjuos „smilgos, priminsiančios nendres“. Kaip atrodys tos „nendrės“, galima tik įsivaizduoti.
Žiūrint projekto vizualizaciją, pats pastatas panašiausias į logistikos centrą užapvalintais kampais ir į didelį 7 m aukščio tvora aptvertą gardą. Tvora nelabai skiriasi nuo garso izoliacijai įrengtų tvorų šalia greitkelių. Jos ilgis maždaug atitiks atstumą tarp Salos pilies priešpilio bokštų. Viršuje lyg ir šaudymo angos matosi, galime spėti, aliuzija į pilį. Toks pastatas gal ir tiktų dideliame mieste, bet tikrai ne Trakuose. Vėl kaip ir sovietmečiu, Trakams brukamas eilinis, tipinis, „šiuolaikiškas“ pastatas. Tiesą sakant, labai norėtųsi išgirsti ir urbanistų bei architektų nuomones, negi tokiu pastatu galima smaugti įvažiavimą į istorinį miestą? Negi niekam neberūpi gildijos garbė?
Ar reikia Trakams parduotuvės?
Yra ir kitas klausimas – ar reikia Trakams didelio perkybos centro? Investuotojas pasakytų, kad tai jo reikalas ir galime tikėti – jis tikrai paskaičiavo tikėtinus pirkėjų srautus. Dauguma žmonių taip pat pritars – kuo daugiau parduotuvių, tuo geriau. Tačiau Trakuose jau nebegyvena nė 5 tūkst. gyventojų, na gerai – su apylinkėmis šiek tiek daugiau. Tad akivaizdu, kad numatoma parduotuvė bus skirta pravažiuojantiesiems. Ir tada iškyla klausimas: ar reikia juos čia stabdyti? Vasarą Trakai ir taip jau panašėja į Palangą, ar reikia dar daugiau žmonių? Ir apskritai – jau seniausiai planuojamas Trakų aplinkkelis, gal verta visas jėgas mesti į jo statybas, nes tranzitiniam transportui, o ypač sunkiasvorėms „fūroms“ Trakuose tikrai ne vieta. Tuomet ir prekybos centrą, jei jau labai reikia, galima būtų statyti kur nors toliau nuo istorinio centro, kad ir prie planuojamo aplinkkelio. Gal tada ir investuotojas būtų suinteresuotas greitesne aplinkkelio statyba, žiūrėk, pagaliau iš tiesų sutaptų viešas ir privatus interesas.
Na, pagaliau jei jau negalima apsieiti be parduotuvės statybos šalia autobusų stoties – statykite ją mažesnę, realiai, o ne deklaratyviai „derinant tarpusavyje ekologinius, kultūrinius ir estetinius kraštovaizdžio formavimo reikalavimus“.
Ar kas nors žino, kuria kryptimi vystomi Trakai?
Dauguma išsakytų pastabų esmingai atsiremia į vieną visą nepriklausomybės laikotarpį Trakus kamuojančią problemą – miesto vizijos neturėjimą. Daugeliu atvejų valdantieji tiesiog nesupranta, ką valdo. Tačiau vis dėlto galime pasvajoti ir apie kitus labiau civilizuotus scenarijus. Pvz., Trakų r. savivaldybė paskelbia autobusų stoties teritorijos išplanavimo architektūrinį arba Trakų miesto vizijos konkursą. Neabejoju, kad tokiu gana paprastu būdu išaiškėtų, kad teritoriją galima vystyti ir tvarkyti kitaip. Gal, pvz., įrengti turistinio aptarnavimo centrą su dviračių ir niekaip nepavykstančiu vandens transporto projektu – juk iš čia prasideda visi maršrutai pilies link. O įvairios sveikatingumo takų galimybės! Gal pagaliau Trakams iš tiesų verta tapti kurortu, nes kurortinės vietovės statusas įteisintas, o kas iš to? Prekybos centro statybai juk kurorto statuso nereikia, jis gal net trukdo. Variantų gali būti įvairių ir su daugiau prasmingesnių (ne minimalius atlyginimus uždirbančių kasininkių) darbo vietų. Neabejoju, kad tinkamai ir tikrai šiuolaikiškai iniciatyvai, jei Trakai tikrai norėtų būti pažangūs ir „žali“, investuotojų atsirastų.
Baigiant norisi iš anksto atsakyti prognozuojamoms replikoms, kurių sulaukia visi bandantys pasipriešinti bet kokiam „vasiukiškam“ investiciniam pamišimui. Viena jų – jei projektas būtų sustabdytas, visi to siekę būtų kaltinami puikaus projekto sužlugdymu ir vėl būtų rodomos autobusų stoties duobės, maždaug – jūs to norėjote? (Trakų r. savivaldybės paskelbtoje informacijoje jau dabar drįstama (!) projekto priešininkus kaltinti visuomenės interesų pažeidimu). Atsakau: ne – ne to. Mes norime civilizuoto požiūrio ir realios, o ne išvirkščios darnios raidos. Dabar visuomenė tiesiogine prasme priremta prie 7 m aukščio sienos ir jai sakoma, kad ši siena – vienintelis teisingas pasirinkimas. Gerbiami planuotojai, nesakykite, kad kitaip negalima – galima, tik Jūs to nenorite. O kodėl nenorite – patys žinote.
Būtinai atsiras ir kaltintojų konkurentų užsakymų vykdymu. Kas ta visuomenė? Kam jie atstovauja? – paklaus bet kuris komentatorius, nė kiek neabejodamas, kad visuomenei atstovauti gali tik jis pats. Jo nuostabai galėtume priminti, kad Lietuvoje yra dar tokios keistos visuomenės, nerašančios anoniminių komentarų po straipsniais.
Aš pats šiame straipsnyje atstovauju tik sau, Trakų gyventojui, geografų bendruomenės nariui, kuris puikiai supranta, kad kvailybei ir godumui ribų nėra. Todėl naujoji autobusų stotis su gigantišku prekybos centru greičiausiai, bus pastatyta. Po metų kitų iškilmingame centro atidaryme meras / merė perkirps juostelę, o kitą dieną išvyks atostogauti į kokią nors kultūringesnę šalį. Grįžęs / grįžusi pasakos apie pribloškiančią architektūrą, aukštą gyventojų kultūrą ir kitus panašius dalykus, apie kuriuos Lietuvoje galime tik pasvajoti. Dar po kurio laiko, kai merą / merę visi jau bus pamiršę, pelkėtose aikštelėse atsiras duobių, nendrės nušiurs ir visi ims kalbėti apie atsinaujinimo būtinybę. „Kas leido nepriklausomybės laikais taip sudarkyti įvažiavimą į Trakus?“ – paklaus bet kuris pilietis, stebėdamasis viduramžišku XXI a. pr. žmonių tamsumu.
Dr. Edis KRIAUČIŪNAS,
Trakų gyventojas,
Lietuvos socialinių tyrimų centro
Visuomenės geografijos ir
demografijos instituto vyresnysis
mokslo darbuotojas,
geografas (VU),
mokslų daktaras (2002,
Geografijos institutas, VU),
Lietuvos geografų draugijos narys
