„Stalo teatro“ šešėlių spektaklis „Kelionė į kitą mišką“ suteikia žiūrovams vidinės laisvės ir ugdo vaizduotę
Gegužės 30 dieną į Elektrėnų kultūros centrą sugužėjęs nemažas būrys įvairaus amžiaus (nuo 3 iki 70 metų) teatro mėgėjų turėjo unikalią progą pamatyti audiovizualinį „Stalo teatro“ spektaklį „Kelionė į kitą mišką“. Du „Auksinius scenos kryžius“ (už muzikinį etnologinį veiksmą „Gandro dovana“ ir spektaklį „Tarmių stalas“) pelnęs teatras šiemet švenčia dvidešimtmetį. Kurti jautria namų praradimo tema režisierę Saulę Degutytę įkvėpė Issos Watanabe bežodė knyga „Migrantai“.
Vienintelis Lietuvoje
Daug kam iš atėjusių į spektaklį buvo smalsu, kas yra „Stalo teatras“ – lėlių ar šešėlių teatras? Kokie yra jų spektakliai? Kažkas net teigė, kad jie negali būti rodomi scenoje, nes tai juk prie stalo kuriamas menas. Iš tiesų, reikėjo ir scenos, ir didžiulio ekrano, ir net trijų „stalų“ – trijų seno modelio skaidruolių projektorių. Kadangi „Stalo teatras“ yra daiktų (objektų) teatras (vienintelis Lietuvoje!), todėl daiktų daiktelių, kurie šįkart „vaidino“ šešėlių spektaklyje, jis turėjo iš teisų nemažai. Po spektaklio visi žiūrovai galėjo prieiti prie scenos ir apžiūrėti bei pačiupinėti kiekvieną spektaklio rekvizitą – daugybę įvairių žaislinių gyvūnėlių, plastikinių trafaretų, vėduokles, medžiaginius ir popierinius nėrinius, nuotraukas, džiovintus augalus, spalvotą vandenį ir net smėlį. Kai kas „Stalo teatrą“ vadina tvarumo teatru, nes visi nereikalingi daiktai yra panaudojami spektakliuose. Atsidūrę ant besisukančio disko, uždėto ant projektoriaus pagrindo, visi šie daiktai atgyja ir prasideda reginys.
Sakote, dar kažko trūksta? Žinoma – muzikos ir garsų. „Stalo teatras“ yra unikalus, nes daugelyje spektaklių naudojama gyva muzika ir kiekvienas veiksmas įgarsinamas gyvai. Žiūrovai kartu su vaizdais ekrane gali stebėti ir gyvai gimstančių garsų procesą. „Kelionėje į kitą mišką“ jį meistriškai atlieka scenoje sėdinti muzikos kompozitorė Jausmė Elena Stonkutė. Už šio spektaklio garsovaizdį ji šiemet buvo nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“. Ant menininkės stalo yra ne tik sugrotas ir sudainuotas frazes atkartojantis instrumentas, bet ir batelis, puodelis su vandeniu, trintuvė, grandikliai ir kt. daiktai, padedantys įgarsinti kaukšėjimą, bėgimą, ugnies traškėjimą, jūros audrą, pjaunančio pjūklo, virstančio medžio ir daugybę kitokių garsų.
Spektaklio vyksmas toks įtraukiantis (matai ir patį procesą, kaip kūrėjų rankose vienas objektas keičia kitą, kaip pilamas spalvotas vanduo, kaip gimsta smėlyje pėdutės ir kitokie stebuklai, ir jo rezultatą ekrane), kad atsitokėji tik tuomet, kai muzika nutyla ir aktoriai lenkiasi.
Apie tai, kas paskatino kurti būtent migracijos tema, kodėl reikalingas tokio žanro teatras ir kokiomis nuotaikomis jis gyvena šiandien, kalbamės su spektaklio režisiere, scenarijaus autore ir „Stalo teatro“ įkūrėja Saule Degutyte.
Teigiate, kad „Kelionę į kitą mišką“ sukurti įkvėpė išskirtinės Issos Watanabe knygos iliustracijos, kuriose vienoje migrantų kolonoje galima pamatyti „sužmogintus“ liūtą, avelę, lapę ir žąsį. Atsidūrę tokiomis sąlygomis jie yra vieningi, globoja vieni kitus. Kodėl jums tokia svarbi migracijos tema?
Manau, kad sąvoka (e)migracija yra labai plati. Nesvarbu, ar žmogus emigravo iš vieno namo į kitą, iš vienos šalies į kitą, o gal visai į kitą žemyną, jis buvo priverstas palikti savo draugus, išvaikščiotus takus ir prisiminimus. Ir pakeliui tarsi kažką pameta – galbūt prisirišimus ar jam brangius žmones. Man atrodo, kad šiuo metu tai labai aktuali tema. Be to, jau vien pati kelionė daug ką reiškia.
„Kelionėje į kitą mišką“ negirdime jokio užkadrinio balso – nėra daugeliui įprasto visažinio pasakotojo. Kodėl taip nusprendėte?
Mes norime ugdyti žmonių (vaikų) kūrybingumą. Turime daug bežodžių spektaklių, kuriuose yra gyva muzika ir žiūrovai fantazuoja. Tačiau Lietuvos žmonės dažnai nedrįsta fantazuoti. Atrodo, viską teisingai suprato, bet viduj sau bijo suteikti laisvės ir mąsto: „Gal aš neteisingai fantazuoju?“ Žmonės labai bijo klysti. Būtent todėl mes ir norime juos išlaisvinti.
Spektakliui kurti pasitelkiamos ne tik žaislinės figūrėlės, bet ir labai paprasti buityje naudojami daiktai. Tai yra tam tikra „Stalo teatro“ koncepcija ar tik šio spektaklio vizija?
Tai yra mūsų teatro principas: paprastomis priemonėmis kurti nepaprastą veiksmą. Kiek jis nepaprastas, čia jau sprendžia žiūrovai. Bet mūsų teatrui rudenį bus jau 20 metų, ir visi spektakliai sukurti iš įvairiausių objektų: tokių žaisliukų, arba kamuoliukų, arba kažkokios medžiagos, arba senoviškų rakandų. Pavyzdžiui, spektakliui „Deivių archeologija“ labai didelės lėlės, galima pasakyti formos, pagamintos iš korėto pakavimo popieriaus. Žinoma, turime problemų, nes jos genda, perdžiūsta, peršlampa, todėl jas reikia taisyti, atsargiai vežioti, bet aš manau, kad naudodami paprastus objektus mes skatiname vaikų kūrybiškumą. Šiame spektaklyje naudojame daug įvairių priemonių, bet daugelyje kitų spektaklių mums prireikia labai mažai daiktų. Tuose objektų (ne šešėlių kaip šis) spektakliuose vienas daiktas (objektas) atlieka kuo daugiau personažų.
Šiandien scenoje matėme tik keturis aktorius. Jūsų kūrybinis kolektyvas tiks toks ir yra?
Ne. Visai neseniai paskaičiavau, kad pagal menines sutartis mūsų teatre dirba dvidešimt penki žmonės. Viename spektaklyje dirba viena komanda, kitame – kita. Dabar kaip tik repetuojame naują spektaklį, draugišką vaikams, kuriems diagnozuotas autizmo spektro sutrikimas. Mes gi, suaugusieji, šių autistų nesuprantame, mes juos traktuojame pagal savo taisykles. Tačiau jie turi savąsias ir mūsų taisyklių nepaiso. Šio spektaklio premjera – rudenį, o birželio 1 d. įvyko kita premjera – atnaujinome spektaklį „Vėjų motė“. Jis skirtas neregiams, arba žmonėms, kurie spektaklį gali žiūrėti užrištomis akimis – su nosimi, ausimis ir pirštų galiukais (šypsosi).
Spektakliui apie autistus reikėjo labai daug ruoštis?
Kadangi aš jau dvidešimt metų dirbu Vilniaus specialiajame vaikų lopšelyje-darželyje, todėl su tokiais vaikais seniai esu pažįstama ir į šią temą bei problemą seniai gilinuosi. Žinoma, reikia ruoštis, skaityti knygas. Visa kūrybinė grupė ruošiasi.
„Stalo teatrą“ kviečiasi mokyklos?
Su mokyklomis reikia dirbti. Kartais jos mus pasikviečia, pamato mūsų meną ir sako, oi kaip gerai. Tai gerai, sakome, kvieskite. Turime daug edukacinių spektaklių, pavyzdžiui, spektaklį- pagalbą istorijos mokytojams „Sekretai iš būtųjų laikų“ apie Karalių Mindaugą, Žalgirio mūšį, Barborą Radvilaitę ir Šv. Kazimierą, pasakojantį Lietuvos istoriją kitaip, ir skirtų 2-5 klasėms skirtų pastatymų. Daug mūsų spektaklių yra Kultūros paso sistemoje. Mus kviečia bibliotekos, mus žino kultūros centrai, festivaliai.
Gal techniškai sudėtinga jums rodyti savo kūrybą?
Na ne, mes labai prisitaikome. Turime daug spektaklių įvairaus amžiaus žiūrovams: kūdikiams, darželinukams („Dangaus virėja“), 10–12 metų vaikams („Eglę žalčių karalienę“ ir „Sibiro haiku“), vyresniesiems – biografinį spektaklį „Rhesanium“ apie Liudviką Rėzą, „Deivių archeologija“ ir visai naują politinę objektų satyrą „Bitės ir pasiklydusi meška“ apie Ukrainos ir Rusijos konfliktą, tiksliau apie tai, kaip plaunamos smegenys. Iš viso mūsų kraitelėje – daugiau nei 30 spektaklių. Žinoma, ne visus dabar rodome. Kai kurie jau neaktualūs, be to, norisi rodyti ir naujesnius. Jeigu turėtume savo vietą, tai gal ir rodytume ištisai, bet dabar daug tenka gastroliuoti ne tik po Lietuvą, bet ir užsienyje.
Nepaisant visko, jūs išgyvenote jau dvidešimt metų.
Na taip. Nežinau, kaip tai įvyko: Dievas padėjo, Lietuvos kultūros taryba, pastaruoju metu ir Vilniaus savivaldybė. Aplink labai daug bendraminčių menininkų. Visi – profesionalai.
Ugdyti kūrybingumą
Mokslininkai, pedagogai, psichologai jau seniai vieningai sutaria, kad žmonėms, o ypač jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams, labai svarbūs tiesioginiai įspūdžiai. Lankydamiesi parodose, koncertuose, spektakliuose ir kituose renginiuose, kelionėse jie turtina savo vaizduotę. Kuo daugiau vaikas patirs ir pažins, tuo platesnis bus jo vaizduotės laukas.
„Stalo teatro“ šešėlių spektaklis „Kelionė į kitą mišką“
Pasak Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto Filosofijos ir kultūrologijos katedros vedėjos dr. Ernestos Molotokienės, įrodyta, jog vaizduotės aktyvinimas nepaprastai išplečia žmogiškųjų galimybių ribas ir gebėjimą priimti ar atrasti tam tikrus dažnai netikėtus, kūrybiškus sprendimus įvairiose kasdienio gyvenimo situacijose. Tai įvyksta dėl netikėto neuroninių jungčių tiltų susiformavimo dešiniajame smegenų pusrutulyje.
Norite, kad jūsų vaikai užaugtų dvasingi ir kūrybingi, gebėtų kūrybiškai spręsti kasdienio gyvenimo problemas? Norite, kad draugai, kaimynai ir bendradarbiai šypsotųsi ir nedejuotų dėl sunkaus ir nuobodaus gyvenimo? Kvieskite „Stalo teatrą“ į darželius, mokyklas, įmonių vakarėlius, eikite kartu su jais į šiuolaikinio meno ir muzikos festivalio „Ars Nova“ renginius. Laki vaizduotė – didelis žmogaus turtas.
Asociacijos „Muzikos kalviai“ organizuotą festivalį „Ars Nova“ dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Elektrėnų savivaldybė. Informaciniai rėmėjai: „Elektrėnų žinios“, „Elektrėnų kronika“, „Trakų žemė“, „Kaišiadorių atspindžiai“, „Kaišiadorių aidai“. Partneriai: Elektrėnų turizmo informacijos centras, bistro „Paragauk pats“.
Undinė Maceinaitė
