Vladislavos Kursevičienės poezijos knygos „Pro laiko prizmę“ ir Daivos Červokienės knygos „Jie garsino Semeliškes“ pristatymai
Semeliškių XX festivalio „Nuo Lauryno iki Roko“ renginiai buvo tokie žavingai margi, tarsi teptukais šviesiais potėpiais išdailinti visą savaitę vykusio 4-ojo tapybos plenero dalyvių. Ir Šv. Roko, prie kurio stebuklais garsėjančio Semeliškių bažnyčios pagrindiniame altoriuje saugomo paveikslo meldžiamasi prašant išgijimų – fizinių ir sielos, atlaidais.
Semeliškių festivalis, prasidėjęs rugpjūčio 14 dieną, tęsėsi Semeliškių gimnazijoje rugpjūčio 19 dieną Vladislavos Kursevičienės poezijos knygos „Pro laiko prizmę“ ir Daivos Červokienės knygos „Jie garsino Semeliškes“ pristatymais. Renginyje dalyvavo abi autorės. V. Kursevičienės poezijos knygoje sudėti eilėraščiai lietuvių ir lenkų kalbomis. Poetė ne tik rašo abiem kalbomis, bet ir verčia lietuvių ir rusų poeziją į lenkų kalbą, o lenkų poeziją – į lietuvių kalbą. Poetė išleidusi vieną poezijos rinkinį „Takas per gyvenimą“ ir vieną prisiminimų knygą „Buvome. Esame. Būsime“ lenkų kalba, taipogi du poezijos rinkinius: „Manęs minioje neieškokite“ ir „Po Visatos kupolu“ bei vieną prisiminimų knygą „Daugirdiškės“ lietuvių kalba. V. Kursevičienė taip pat yra kelių dešimčių literatūrinių almanachų bendraautorė. Kaip sako pati autorė, poezija užsiima nuo pat vaikystės, bet tik išėjusi į pensiją ėmė aktyviai dalyvauti lietuvių literatūriniame gyvenime ir publikuoti savo kūrinius. Ji yra kelių Lietuvos literatūros draugijų narė, taip pat priklauso Lietuvos Nepriklausomųjų Rašytojų Sąjungai. Aktyvi katalikų veikėja. Knyga iliustruota Janytės Žebrauskaitės nuotraukomis.
Dar dažais kvepianti Daivos Červokienės 190 puslapių knyga „Jie garsino Semeliškes“ – nuostabi dovana Semeliškių miestelio 745 metų ir Semeliškių parapijos 520 metų jubiliejų proga. Knygoje pasakojama apie garsinusius Semeliškių kraštą žmones: knygnešius, savivaldos kūrėjus, kunigus, pedagogus, literatus, kraštotyrininkus, fotografus, žydų gelbėtojus ir kitus, palikusius pėdsakų istorijoje. Knygoje pateikiamos jų biografijos, aprašoma veikla, dažnai aprėpusi ne tik šį karštą. Dauguma jų gyvenusių ar dirbusių praėjusiame šimtmetyje. Medžiaga apie juos rinkta iš periodinės spaudos, knygų, Lietuvos centrinio ir Lietuvos ypatingojo archyvų, o bene daugiausia – iš žmonių pasakojimų. Daugiau nei trečdalį šių asmenybių knygelės autorei, vaikystėje Semeliškėse vasarojusiai pas senelius, vėliau padėjusiai tėvams tvarkyti ten paveldėtą sodybą, kurioje jie leisdavo vasaras, teko matyti gyvus, apie antra tiek – girdėti iš senelių pasakojimų. Pasak D. Červokienės, nors parengti šią knygelę nebuvo lengva, bet procesas buvo malonus – leido prisiliesti prie šviesių, įdomių asmenybių, turėjusių drąsos ir ryžto uoliai dirbti besikuriančiai valstybei, ginti savo įsitikinimus nepalankiomis aplinkybėmis, išlaikyti žmogišką orumą ir kūrybiškumą.
Renginio metu visi norintys galėjo įsigyti knygas ir gauti iš autorių jų autografus ir palinkėjimus.
Tos pačios dienos vakarą sodyboje, Užupio g. 31, vyko susitikimas su plenero dalyviais, buvo eksponuojama 2018, 2019, 2020 metų plenerų darbai. Pabendravus su tapytojais, šventę tęsė ugninga, nuolat besišypsanti atlikėja Donata Virbilaitė.
Rugpjūčio 20 d. vėl grįžome į Semeliškių gimnaziją, kur vyko filmo apie Semeliškes pristatymas. Dalyvavo scenarijaus autorė, režisierė dr. Lina Leparskienė ir Trakų regioninės televizijos, mininčios veiklos 30-metį, vadovas, redaktorius, montažo režisierius Česlovas Rulevičius. (Plačiau apie šį renginį – kitame „Elektrėnų žinių“ numeryje).
Vakare persikėlėme į buvusius bendruomenės „Strėva“ namus, kur šokio monospektaklį parodė Vilniaus šokio teatro „Low Air“ šokėjas, choreografas, pedagogas Marius Eidrigevičius. O pastato prieigose Vievio kultūros centro teatras padovanojo puikią Petro Pundzevičiaus-Petliuko komediją „Neatmezgamasis mazgas“ (režisierius Vytautas Mikalauskas). Nuotaiką paįvairino Vievio kultūros centro šokėjų kolektyvas „VievioLin“ (vad. Nijolė Anskaitienė). Teatras – viena mėgstamiausių semeliškiečių žanrų. Tad nenuostabu, kad ir šįkart lauke buvę žiūrovai negailėjo aplodismentų – buvo ir juoko, ir kvatojimo. Ir pasirodęs lietus neišgąsdino…
Rugpjūčio 21-osios šeštadienio rytas išaušo saulėtas ir nepakartojamas. Visą dieną energiją skleidė visose miestelio erdvėse vykstantys sporto turnyrai: krepšinis 1×1; paplūdimio tinklinis; XIV bėgimas „Šv. Roko garbei“ nuo gimnazijos iki šventės vietos prie Nestrėvančio ežero, kur vyko šventė, vainikuojanti visos savaitės renginius.
Mažuosius šventės dalyvius šokti mokė Marius Eidrigevičius, po to ir pats pademonstravo savo šokių programą. Linksmino nepailstantis Žilvinas Žvagulis, grupės „Justino trio“ ir „Vyšnios“. Grožėjomės spalvingais fejerverkais.
Šv. Roko atlaidai Semeliškėse
Nors Semeliškių bažnyčia tituluojama Šv. Lauryno titulu, parapija nuo seno garsėja Šv. Roko atlaidais, sutraukiančiais daug tikinčiųjų prie pagrindiniame altoriuje ligonių patronu laikomo Šv. Roko stebuklingo paveikslo, kurį puošia per dvidešimt votų (padėkos už išgijimą bei kitas malones ženklai). Šv. Roko atlaidai, kurie yra skiriami sunkiomis ligomis sergantiems asmenims, miestelio bendruomenėje turi ir kitą paskirtį. Atlaidų metu palaikomi giminystės ryšiai, stiprinami bažnyčios ir parapijos bendruomenės santykiai.
Semeliškėse Šv. Roko atlaidų sekmadienio, rugpjūčio 22-osios, rytas išaušo saulėtas ir giedras. Šv. Mišios buvo aukojamos šventoriuje. 12 val. Šv. Mišias aukojo Kaišiadorių vyskupijos vyskupas J. E. Jonas Ivanauskas.
Šventasis Rokas – vienas garsiausių šventųjų Lietuvoje
Jis gyveno XIII amžiuje Prancūzijoje. Jo tėtis, kilmingas Monpeljė gubernatorius, mirė, kai Rokui buvo 20 metų, jis paskatino Roką eiti į piligriminę kelionę Romon. Pasakojama, kad Rokas globojo maro epidemijos aukas Romoje ir kitose šalyse, kol pats nesusirgo maru. Jis buvo išvarytas į mišką, įsirengė mažą užuovėją ir ten gyveno. Vieno kaimiečio šuo atbėgdavo Roko aplankyti kiekvieną dieną, atnešdamas jam maistui gabalėlį duonos savo nasruose, ir laižydavo jo žaizdas. Rokas pasveiko, bet kai grįžo į Monpeljė, jį įkalino, nes įskundė, kad esąs šnipas. Rokas atsisakė atskleisti savo tikrąją tapatybę, nenorėdamas mėgautis pasaulio garbe, ir mirė kalėjime. Įdomi šv. Roko gyvenimo istorija ir pavyzdys jį viduramžiais padarė populiariu šventuoju visoje Europoje.
Bažnyčios garbinamas kaip visų ligonių, ypač sergančių maru ar kitomis epideminėmis ligomis, globėjas. Išdalijęs savo turtą, jis pasišventė ligonių ir mirštančiųjų žmonių tarnystei. Lietuvoje Šv. Roko kultas sustiprėjo 1705 m. Vilniuje, vėliau ir Kaune, įsteigus Rokitų kongregacijos vienuoliją. Davę tris vienuolinius įžadus (neturtas, klusnumas, skaistumas), per 1710–1711 m. marą tretininkų abitą vilkintys gailestingieji broliai pasiaukojamai tarnavo sergantiesiems, rūpinosi jų sielovada, laidojo mirusius nuo bado ir maro. Pasak vyskupo Motiejaus Valančiaus, vienuoliai rokitai dėvėjo šviesiai pilką abitą su juoda pelerina, ant krūtinės išsisiūdinę kaukolę – sergančiųjų ir mirštančiųjų slaugos ženklą.
