Laužai prie LR Seimo ir jaunimas. Alfredo Girdziušo nuotrauka iš redakcijos archyvo

Laikas eina, bet Sausio 13-osios tragiški įvykiai atmintin įsirėžė visam gyvenimui. Tuo įsitikinę tuomet Lietuvos radijuje ir televizijoje (LRT) žurnalistikos praktiką atlikę Vilniaus universiteto žurnalistikos studentai Jūratė ir Vaidas Buiviai. Dar iki šiol jų akyse stovi LRT pastate nušauto kariškio ant grindų tįsantis kūnas, baimės ir išgąsčio pilnos širdys, paklaikusiomis akimis su automatais lakstantys ir raginantys greičiau judintis kariškiai…

Jūrate, Vaidai, praėjo 34-eri metai. Kokie prisiminimai išliko atminty iš istorinės Sausio 13-osios dienos?

Tuo metu buvome VU žurnalistikos televizijos specializacijos penktakursiai. Vaidotas tuo metu jau dirbo neetatiniu korespondentu „Panoramoje“.  Keturi bendrakursiai sausio 12 d. pavakare, norėdami būti kažkuo naudingi, atėjome į televizijos pastatą.

Ar buvo jaučiama iš anksto, kad nutiks kažkas baisaus? Galbūt netgi turėjote kažkokį planą, pasiruošimą, ką kada darysite, kokių priemonių imsitės vienu ar kitu atveju?

Visą sausį jautėsi kiekvieną dieną auganti įtampa, įvykiai keitė vienas kitą. Konkretaus plano neturėjome, tačiau žinojome, kad tikrai neliksime užkulisiuose. Šviesaus atminimo Skirmantas Valiulis, tuo metu buvęs Lietuvos radijo ir televizijos direktoriumi, mus sutikęs koridoriuje apsidžiaugė ir pasakė, kad gerai, jog čia esame, kad būtume atsargūs ir atidūs, nes šiandien tikrai mus puls. Man (Jūratei – red. past.), kaip diplominio darbo vadovas, pavedė klausyti radijo pranešimų ir žinių. Laisvūną Karvelį patys „paskyrėme“ į technikos skyrių. Jo užduotis buvo pavojaus atveju padėti gelbėti „Betacam“ filmavimo kameras, kurios buvo itin brangios ir televizija jų turėjo tuo metu tik dvi ar tris. Prasidėjus pastato šturmui, jie kartu su Algiu Bingeliu tas kameras per kiemus, tvoras išnešė iš teritorijos. Mes su bendrakurse Beata Sabastinavičiūte nuėjome į ketvirtą aukštą, žinių redakciją. Ten sekėme įvykius klausydami radijo ir žiūrėdami tiesiogines transliacijas iš studijos apačioje, atsiliepinėjome į telefono skambučius, žmonės pranešinėjo apie sovietų kariuomenės judėjimą. Pro langus matėsi minia, susibūrusi aplink Lietuvos radijo ir televizijos pastatą.

Sovietiniai tankai prie Lietuvos radijo ir televizijos komiteto. Laužai prie LR Seimo ir jaunimas. Alfredo Girdziušo nuotrauka iš redakcijos archyvo

Kad prasidėjo šturmas,  supratome iš šūvių ir dūžtančių langų garso, pasigirdo riksmai rusų kalba, šūviai jau pastato viduje. Dar spėjome pamatyti, kaip užgęsta TV ekranas su Egle Bučelyte, o netrukus išgirdome įsakmią komandą rusų kalba visiems išeiti iš kabinetų į koridorių. „Alfos“ smogikas mojuodamas automatu, įsikarščiavęs, atrodė neprognozuojamas. Išvaręs žurnalistus iš kabinetų, išrikiavo visus pasienyje, paskui išginė į laiptinę ir, susodinęs ant grindų laiptinės aikštelėje, liepė laukti. Visą laiką girdėjosi po pastatą sklindančios rusiškos komandos, pavieniai šūviai, lūžtančių durų garsai. Vėl pasirodžius „mūsų“ smogikui išgirdome komandą eiti žemyn. Leisdamiesi iš antro aukšto pamatėme ant grindų gulintį uniformuotą kūną. Per pusantro metro nuo jo nejudėdamas stovėjo dvimetrinis kareivis stiklinėmis akimis. Fojė buvo dar keletas užpuolikų, kažkurie rėkė rodydami į gulintį kareivį: „Žiūrėkite, ką padarėte!” (kaip paskui paaiškėjo, jie patys jį ir nušovė).

Nuotraukos viduryje – nuotraukų autorius Alfredas Girdziušas

Mus vorele gynė išėjimo link tarp gulinčio kareivio ir abejingai mus stebinčio dvimetrinio smogiko. „Panoramos“ žurnalistė N. Steiblienė praeidama dar spėjo pritūpti ir pabandyti užčiuopti gulinčio kareivio pulsą. Po keleto sekundžių iššokome pro išdaužtas stiklines duris ir atsidūrėme lauke, minioje, kurią automatų buožėmis nuo pastato stūmė okupantų desantininkai. Televizijos pastatas, TV bokštas buvo užimti, bet dar buvo likęs parlamentas… Tą naktį nakvojome M. Mažvydo bibliotekoje.

Ar tarp Jūsų artimųjų ar pažįstamų buvo nukentėjusių nuo budelių rankos?

Ačiū Dievui, ne.

Kas vis tik labiausiai Jums abiem įsirėžė atmintin iš minimo laikotarpio?

Turbūt kas ir visiems tų įvykių liudininkams. Ryžtas, tikėjimas nepriklausomybe, vienybė… Jausmas, kad esi lemtingo virsmo dalimi. Pasisekė atsidurti įvykių sūkuryje, viską matyti, girdėti, likti gyviems ir sveikiems. Mes – tikri laimės kūdikiai.

Kaip dabar, praėjus ne vienam dešimtmečiui ir žvelgiant iš laiko perspektyvos, atrodo tuometiniai įvykiai? Emocijos jau tikriausiai susigulėjo ir nurimo, tačiau, kaip protas priima ir vertina tai, kas nutiko?

Objektyviai susiklostęs stebuklas. Deja, žuvo  žmonės, daugybė sužalotų… Bet suvokiame, kad galėjo būti daug  blogiau. Jugoslavija, Sakartvelas,  Maidanas, Baltarusijos „Baltoji“ revoliucija, Rusijos agresija Ukrainoje – kur kas kruvinesni bei pareikalavę ir vis dar reikalaujantys daug daugiau aukų įvykiai.

Akivaizdu, kad Sausio 13-osios įvykiai negrįžtamai ir į gera pakeitė Lietuvos, kaip šalies, gyvenimą. Kaip manote, ar tinkamu keliu nuėjo Lietuva per tuos 34-erius metus?

Jei jau kalbame, kad Sausio 13-osios įvykiai negrįžtamai ir į gera pakeitė Lietuvos gyvenimą, vadinasi, nuėjome tinkamu keliu. Tikrai nesakome, kad viskas klojosi sklandžiai ir gražiai, kad visus tuos metus išliko pakilimo ir vienybės dvasia, tačiau svarbiausius tikslus Lietuva pasiekė. Esame Europos Sąjungos ir NATO, daugybės kitų tarptautinių organizacijų nariai, gyvename laisvi ir nepriklausomi, galime keliauti po visą platų pasaulį. Pritariame tiems, kurie teigia, kad Lietuva taip gerai dar negyveno…

Jūrate, Vaidai, Jūs, kaip Sausio 13-osios liudininkai bei įvykių dalyviai, net neabejoju, jog visame tame matėte prasmę ir tikslus. Tačiau per tuos metus užaugo nauja karta, kuri tos priespaudos bei baisių įvykių, kuriuos išgyveno jų tėvai, seneliai, nėra patyrę ir greičiausiai net nenutuokia, ką reiškia būti priespaudoj. Būtent naujoji, jaunoji karta po truputį ateina ir į vadžią. Ko jai palinkėtumėte, Sausio 13-osios išvakarėse, kuriant taip sunkiai ir skausmingai iškovotos valstybės tolimesnę istoriją?

Lietuva taip gerai dar negyveno, bet jaunoji karta turėtų suvokti, kad Laisvė nėra savaime suprantama ir visiems laikams suteikta duotybė. Už ją sumokėta didelė kaina, o į Laisvę turi būti investuojama. Sena kinų patarlė sako, kad sunkūs laikai gimdo stiprius žmonės, o stiprūs žmonės kuria gerus laikus, geri laikai gimdo silpnus žmones, o silpni žmonės gimdo sunkius laikus. Mes vis tik linkėtume, kad geresni laikai gimdytų dar stipresnius žmones, o stipresni žmonės kurtų dar geresnius laikus. Budėkime prie savo Laisvės.

Kalbėjosi Rasa Jakubauskienė