LIF prezidentas Mindaugas Griškonis ir LIF generalinis sekretorius Saulius Ritter Paryžiaus olimpinėse žaidynėse 2024. Asmeninio archyvo nuotr.
Lietuvos irklavimo federacijos (LIF) sujudimas – vis dar verda pakilios emocijos po visai neseniai Viktorijos Senkutės laimėto bronzos medalio bei kitų sėkmingų lietuvių pasirodymų Paryžiaus vasaros olimpinėse žaidynėse 2024. Vos prieš kelias dienas iš Paryžiaus grįžęs LIF generalinis sekretorius Saulius Ritter išskirtiniame interviu „Trakų žemei“ pasidžiaugė lietuvių pasiekimais šiųmetėje olimpiadoje ir palygino, ką reiškia būti olimpiados dalyviu ir jos stebėtoju.
Kaip jaučiatės? Ar emocijos jau atslūgo, ar vis dar esate ant olimpinių emocijų bangos?
Ne, taip greitai emocijos nenuslūgsta (šypsosi). Visi įspūdžiai ir patirtys, kurių sėmėmės šiose Paryžiaus olimpinėse žaidynėse yra visiškai kitokie nei tie, kurie buvo dar man pačiam dalyvaujant trejose ankstesnėse olimpinėse žaidynėse. Dabar kaip lydintis asmuo, federacijos bei Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) atstovas, turėjau gerokai daugiau galimybių pamatyti ne tik irklavimo sporto šaką, bet ir bendrai visą olimpiados organizavimą, kitu kampu. Stengiausi kiek įmanoma daugiau semtis žinių, nes būtent ten matomos pagrindinės tendencijos, kas vyksta sporto pasaulyje tiek renginių organizavimo, tiek ir bendrai komunikacijos bei kitų dalykų prasme. Tikrai buvo labai naudinga.
Kaip jautėtės stebėdamas lietuvių pasirodymus? Juk pats esate dalyvavęs Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse, kur laimėjote sidabrą, tad tikrai žinote, koks jausmas dalyvauti, o juo labiau laimėti medalį olimpinėse. Ar jaudinotės dėl Lietuvos sportininkų?
Skirtumas tarp dalyvio ir „sirgaliaus“ vienareikšmiškai yra ir jis nepalyginamas. Tik, kai palaikai sportininkus, supranti, kad nelabai gali ką pakeisti. Šįkart, būdamas irkluotojų atstovu, jeigu reikėjo sportininkams kokios nors pagalbos, išspręsti kažkokias problemas, stengiausi palengvinti jų buvimą ten, padaryti jį patogesnį. O kai būni tribūnose, supranti, kad niekuo jiems nepadėsi, nebent palaikysi savo raginimais. Nors, kiek galiu pasakyti iš savo patirties, irklavimo sporto šakoje tribūnos yra ganėtinai toli, tad sportininkai girdi tik triukšmą. Tačiau visi startai, kuriuos stebėjome, sukėlė tikrai labai daug emocijų. Daugiausiai jos buvo teigiamos. Aišku, būta ir nusivylimų iš pačių sportininkų, kai jie nepasiekė to, ko siekė, bet visiems sakome, kad olimpinės žaidynės yra tokios varžybos, kur eiliniai sportininkai nedalyvauja ir būti jose jau yra didelis pasiekimas.
Grįžtant prie emocijų, jaučiau, kaip kyla pulsas, spaudimas, kai stebėjome saviškių startus, labai norėjau, kad jiems pasisektų ir labai džiaugiuosi rezultatais (šypsosi).
Ar daug iššūkių, problemų teko patirti?
Ne, didelių iššūkių nebuvo. Tiesiog rūpinomės, kad buitis būtų patogi, nes sportininkams kuo mažiau reikia galvoti apie tokius dalykus, kur, kada ar ką pavalgyti ir pan. Aišku, jie suaugę profesionalai ir žino, kas jiems yra geriausia, bet iškilusias mažas smulkmenas turi išspręsti treneriai ar kiti delegacijos atstovai.
Apskritai ar esate patenkinti rezultatais kaip federacija?
Vienareikšmiškai taip. Treniruočių metu, kiek stebėjome, matėme procentinę laikų informaciją, galėjome vertinti tikrai ganėtinai gerai. Nebuvo daug staigmenų. Viktorijos Senkutės laimėtas medalis buvo kaip vyšnia ant torto, nes jai tikrai buvo labai sunku tą medalį laimėti, susitelkti startui. O sunku todėl, kad jai buvo sudaryta didžiulė tituluotų varžovių konkurencija. Manau, kad Viktorija padarė visiškai viską, ką galėjo, maksimaliai gerai. Už tai tikrai norėčiau ją pagirti. Manau, kad irkluotoja atrado galimybę save realizuoti. Ankstesniuose startuose jai gal trūko patirties. Tarkim, pasaulio čempionate ji gerai startavo pusfinaliuose, bet finale vis kažko pritrūkdavo, nors tikrai buvo pajėgi ir tada. O olimpinėse žaidynėse, kartą per ketverius metus, ji susimobilizavo taip, kaip reikėjo.
Bet vis tiek apetitas auga bevalgant – dar yra, kur tobulėti ir siekti, t.y. sidabras, auksas… Ko, Jūsų nuomone, jai pritrūko iki dar aukštesnių pasiekimų?
Manau, daugiau laiko, pasiruošimo, praktikos. Gali būti čempionas, olimpinių žaidynių nugalėtojas keturvietėje, bet vienvietėje per vienerius metus sunkiai pademonstruosi tokį pat rezultatą, nors turėsi patirties keturvietėje. Tam reikia strategijos, suprasti save, kaip gali irkluoti, pažinti savo varžovą. Noriu pasakyti, kad, aišku, V. Senkutė nėra naujokė irklavimo sporte, bet tai, ką ji padarė per pastaruosius dvejus metus – didžiulis jos šuolis. Ir tai, kad ji laimėjo bronzos medalį, mums jis yra kaip auksas, nes ji padarė labai didelį progresą. Manau, kad kitose olimpinėse žaidynėse galime tikėtis ir daugiau.
Viešoje erdvėje po V. Senkutės laimėjimo pasigirdo netgi kurioziškų ginčų, kuriam rajonui ji priklauso – Trakų ar Klaipėdos. Tai kaip yra iš tikrųjų?
Mes nesvarstysime, kam ji priklauso. Ji – Lietuvos. Bet geriau į šiuos klausimus atsakytų ji pati, kam ji priklauso. Bet Viktorija dabar priklauso Klaipėdos irklavimo centrui. Tam sportininkai turi pilną teisę, t.y. jie gali keisti klubus pagal įvairias aplinkybes – savo gyvenamąją vietą, klubo pasiūlytas sąlygas – ir visame tame tikrai viskas yra gerai. Aš žinau, kad Viktorijos pirmieji treneriai yra Algimantas ir Daiva Mačiuliai, ji kilusi iš Trakų ir nuolatos treniruojasi Trakuose, nes čia mes turime pagrindinę irklavimo bazę Lietuvoje. Vis tiek turbūt ji bus tapatinama su Trakais. Lygiai taip pat bus tapatinama ir su tuo klubu, sporto centru ar mokykla, kuriam atstovauja.
Mūsų sportininkai treniravosi ir olimpiadai ruošėsi Trakų ežeruose. Ar tai reiškia, kad Trakuose yra stipriausia ir geriausiai aprūpinta irklavimo bazė Lietuvoje?
Taip, ji kol kas yra vienintelė Lietuvoje, kuri atitinka Tarptautinės irklavimo federacijos reikalavimus. Čia organizuotas ne vienas pasaulio čempionatas. Sakyti, kad atitinka, kaip visada, aišku, yra kur tobulėti ir ką taisyti, bet mes turime galimybę sudaryti sportininkams sąlygas treniruotis geriausiomis sąlygomis Lietuvoje.
Ko dar trūktų Trakų irklavimo bazei, kad ji tikrai būtų aukšto lygio?
Renovacijos. Visų pirma reikalinga kranto infrastruktūra, pastato renovacija. Žinau, kad yra parengtas projektas, laukiama tam tikrų žingsnių iki finansavimo. Taip, galima dabar naudotis šia irklavimo baze, bet tam, kad galėtume kitais metais organizuoti pasaulio čempionatą, yra techninių reikalavimų, kuriuos turime susitvarkyti iki kitų metų. Bet negalime tikėtis, kad visa pastato renovacija įvyks iki kitų metų, nes tai tiesiog neįmanoma fiziškai. Tokiu atveju čia būtų tikrų tikriausia statybvietė.
Irkluotoja Viktorija Senkutė. LIF nuotr.
Visos bazės atnaujinimo projektas jau yra numatytas, tik klausimas – kada gausime tam finansavimą, nes tokių renovuotinų objektų šalyje yra tikrai daug ir didelė jų eilė. Tačiau norėčiau tikėti, kad kitais metais po pasaulio čempionato renovacija jau galėtų prasidėti.
Dažnai po kiekvieno medalio aukšto lygio varžybose juntamas susidomėjimas ta sporto šaka, kurioje buvo laimėtas medalis. Pavyzdžiui, po Londono olimpinių žaidynių, kai Rūta Meilutytė iškovojo auksą, staiga kone visi didesni miestai ėmė statyti baseinus ir ugdyti plaukikus. Kaip manote, ar po Viktorijos medalio bus padidėjęs susidomėjimas irklavimu?
Neabejoju, kad bus, nes vis tiek daug dėmesio gauna sportininkai, kurie laimi medalius olimpinėse žaidynėse ir atkreipia dėmesį į pačią sporto šaką. Patys treneriai man pasakojo, kad po 2016 metų olimpinių žaidynių, kai irkluotojai laimėjo medalius, tėveliai patys buvo suinteresuoti vesti vaikus išbandyti irklavimo sporto šaką. Tačiau, aišku, tada atsiremiama į daugelį dalykų – infrastruktūra, inventorius, kokią galimybę turi tie patys treneriai suteikti sportininkams sąlygas. Na ir tėvai irgi galvoja, žiūri, kur jie atiduoda savo vaikus, į kokias sąlygas. Jeigu sąlygos nėra labai geros, tada jie ir nenori leisti savo vaikų. Tačiau taip, aš manau, kad tikrai bus susidomėjimas ir aš tuo labai džiaugiuosi, nes tai didelis pliusas mums – kuo daugiau sportininkų sportuoja irklavimą, tuo didesnė galimybė atrasti talentus.
O yra galimybė vaikams ateiti į Trakų irklavimo bazę, lankyti irklavimo būrelius?
Taip. Lietuvoje yra devyni sporto centrai Lietuvoje, kur yra organizuojamos irklavimo treniruotės. Visa informacija yra pateikta mūsų Lietuvos irklavimo federacijos internetiniame puslapyje.
Ar, norint tapti irkluotoju, reikia turėti kokius nors specialius fizinius duomenis, kaip pavyzdžiui, krepšininkui reikia ūgio, futbolistui – greitų kojų…
Tegul tėveliai veda visus vaikus ir tegul tik būna kuo daugiau norinčių irkluoti, nes, kaip ir minėjau, tada didesnė tikimybė, kad atsiras kažkas su didele motyvacija siekti gerų rezultatų nei tas, kuris galbūt turi gerus duomenis, bet neturi motyvacijos.
Grįžtant prie olimpiados, kaip įvertintumėte visos Lietuvos delegacijos ir sportininkų pasiekimus?
Visada sakoma, kad gali būti geriau (šypsosi). Ne tik irklavimo sporto šakoje. Vilčių buvo turbūt iš kai kurių sportininkų, bet nepavyko jiems. Tačiau reikia suprasti, kad olimpinės žaidynės yra tas laikotarpis, kai įvyksta daugiausiai netikėtumų. Manau, dar bus sportininkų, iš kurių nesitikima gerų rezultatų.
Galbūt Edžiui Matusevičiui pasisekė ne taip gerai, kaip tikėtasi.
Labai palaikau 3×3 krepšininkus. Kaip tik su dviem iš jų grįžau iš Paryžiaus namo. Tikrai paprasti, šaunūs vaikinai. Kiek žinau, jie įdėjo labai daug jėgų ir pastangų, kad galėtų dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Jie tikrai nebuvo susikrovę turtų iš kažkokių krepšinio klubų, gerų atlyginimų ir kontraktų neturėjo. Aš už juos labai džiaugiuosi.
Olimpiada baigiasi. Kas toliau?
Šį savaitgalį turime Lietuvos čempionatą. Aišku, čia ne tiems sportininkams, kurie dalyvavo olimpiadoje. Neverčiame jų, tačiau, pavyzdžiui, broliai Stankūnai, praėjus tiek nedaug laiko, savo noru startuoja. Jie atsakingai žiūri ir nori toliau tęsti savo pasirengimą. Kiti sportininkai turi pilną teisę pailsėti po įtempto sezono. O federacijos veikla nesustoja, ratas sukasi ir nėra taip, kad pagrindinės varžybos baigėsi ir einam atostogauti. Yra daug užduočių, kurias dar šiemet turim įgyvendinti.
Sauliau, labai dėkoju Jums už pokalbį ir linkiu stiprių yrių aukštų pasiekimų link.
Kalbėjosi Rasa JAKUBAUSKIENĖ
