Iš pradžių pasakysiu, kad nesu nei politikos, nei ekonomikos specialistas. Mano požiūris – tai šiek tiek patyrusio pašalinio stebėtojo požiūris. Na, pradėkime. Sanglaudos politika – tai viena iš svarbiausių Europos Sąjungos strategijų, kurios tikslas yra sumažinti skirtumus tarp regionų, skatinti ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą. Tačiau ką ji reiškia paprastam žmogui ir kaip ji paveikia mūsų kasdienybę? Norėdamas papasakoti apie šią temą paprastais žodžiais, kviečiu kartu pažvelgti į skaičius, faktus ir realią naudą, kurią jaučiame šiandien Lietuvoje. Ar kada nors susimąstėte, kodėl Lietuva, anksčiau susidūrusi su daugybe ekonominių sunkumų, šiandien gali didžiuotis sparčiai augančiu gyvenimo lygiu? Atsakymo dalis slypi būtent sanglaudos politikoje.
Pradėkime nuo skaičių. 2000–2006 m. Sanglaudos fondas Lietuvai skyrė 825,9 mln. eurų, 2007–2013 m. – 2,305,2 mln. eurų, 2014–2020 m. – 2,049 mln. eurų. 2021-2027 m. planuojama skirti 1,469 mlrd. eurų. Tačiau kalbama ne tik apie Lietuvą. Per 30 metų Sanglaudos fondas investavo 179 mlrd. eurų į ES šalių ekonomiką. Kyla logiškas klausimas – kas už visa tai sumoka? Atsakymas paprastas: visos Europos šalys moka įnašus į ES biudžetą, o sanglaudos politikai skiriama daugiau nei 30 proc. šio biudžeto. Kuo šalis turtingesnė, tuo didesnis jos įnašas, kuo vargingesnė – tuo daugiau investicijų gauna. Čia viskas aišku.
Lietuvos ekonomika vystosi turbūt sparčiausiai Europos Sąjungoje, kartu su atlyginimais auga ir žmonių gerovė. Tuojau pat atsakysiu į pagrįstas pastabas, kad kainos auga greičiau nei algos arba kad didesni atlyginimai skatina infliaciją. Esą geriau būtų uždirbti mažiau, bet kad viskas kainuotų pigiau. Viskas kur kas sudėtingiau. Keista, bet geriausiai gyvena žmonės šalyse, kuriose kainos aukščiausios. Kažkodėl iš Norvegijos, Danijos ar Airijos į Lietuvą masiškai niekas nesikrausto, o priešinga migracijos banga buvo milžiniška. Nors reikia pripažinti, kad dabar šis procesas mažėja – iš dalies dėl sanglaudos politikos. Šiandien jau pradedame svarstyti, ar apskritai verta emigruoti. Juk ir čia nėra taip jau blogai.
Paradoksas tas, kad būtent aukštos kainos leidžia mums būti tarp sparčiausiai besivystančių šalių. Matematika čia paprasta. Sekite skaičius. PVM – 20 proc.. Jeigu prekė kainuoja 100 eurų, PVM sudaro 20 eurų. Už tokią pačią pigesnę prekę (tarkime, už 50 eurų) – tik 10 eurų. Žmogui, aišku, patogiau, kai prekės pigesnės, bet tik iki tam tikros ribos. Labai daug prekių yra perkama už šalies biudžeto pinigus pasaulinėse rinkose, kur kainos visiems yra vienodos. Kaip sakoma, rinkoje apgaulės nėra. Be to, daugybė įvairių fondų remia mažiau išsivysčiusias šalis, pirkdami joms būtiniausius dalykus, nes jos pačios to padaryti nesugeba. Dabar mes net nesusimąstome, kad parduotuvėse ar vaistinėse gali kažko trūkti vien dėl to, kad valstybės biudžete nėra pinigų. Ir viso to priežastis – kad laiku įšokome į greitąjį traukinį, vadinamą Europos Sąjunga, ir judame pirmyn gerokai greičiau nei lėtasis garvežys. Nesvarbu, ką kalbėtų euroskeptikai, statistika kalba pati už save. Net neutralios šalys, kurioms netaikomos jokios sankcijos ir kurios buvo maždaug vienodame su mūsų valstybe ekonominiame lygyje 2000-ųjų pradžioje, dabar smarkiai atsilieka pagal gyvenimo kokybės rodiklius. Pažvelkime į Moldovą ar Balkanų šalis (išskyrus Slovėniją ir Kroatiją). Šis atotrūkis gali tik didėti dėl aukščiau išvardintų priežasčių. Didėjant gyvenimo lygiui, kyla ir atlyginimai, o tai stiprina perkamąją galią, kuri, savo ruožtu, skatina gamybą ir bendrą ekonomikos plėtrą.
Sanglaudos politika nėra vien tik skaičiai ir statistika – tai įrankis, kuris padeda valstybėms ne tik išspręsti problemas, bet ir tapti globalių pokyčių dalimi. Lietuva jau dabar žengia keliu, kuriuo einant netrukus galime tapti viena iš donoro šalių, prisidedančių prie mažiau išsivysčiusių regionų vystymo. Kyla klausimas – kam mums to reikia? Pažvelkime atgal į ne taip jau tolimą praeitį. Po didžiulio 90-ųjų metų deficito pradėjome pirkti. Mums reikėjo automobilių, siuvimo mašinų, šaldytuvų, kompiuterių, televizorių, muzikos centrų ir daug daugiau. Mums reikėjo visko. Kadangi savais gaminiais tuo metu negalėjome apsirūpinti, pirkome daiktus iš Vakarų Europos šalių. Tai reiškia, kad dotacijų pinigai, gauti iš donoro šalių, sėkmingai grįždavo atgal pas juos. Tokiu būdu jie skatino ne tik mūsų ekonomiką, bet ir rėmė savąją. Išvada paprasta – pasiekę vidutinį Europos gyvenimo lygį ir išsivystymo stadiją turėsime tiesiog privalomai kam nors padėti, kad patys išliktume tarp lyderių. Ir nepamirškime apie tai, kad sanglaudos politika – tai solidarumo pamatas, kuris vienija Europą, kuria stipresnę ekonomiką ir suteikia galimybę kiekvienam regionui siekti geresnės ateities. O tai, kaip mes pasinaudosime šia galimybe, priklauso tik nuo mūsų pačių.
Aleksandras JUODKA
