Jau vėl rugsėjis. Koks jis Trakų rajono švietimiečiams, klausiame rajono savivaldybės tarybos narės, Švietimo komiteto pirmininkės pavaduotojos, VšĮ Trakų švietimo centro direktorės Nijolės Lisevičienės.
Manau, kad rugsėjis įprastas savo šurmuliu. Tėveliams yra nemažai rūpesčių parengiant mokyklai savo atžalas. Mokytojai ir moksleiviai pailsėję sugrįžta į mokyklas, klases, kurias savivaldybės vadovai pagal išgales renovuoja, remontuoja. Kaip visada, norėtųsi gauti dar daugiau lėšų, bet ir norėti reikia protingai. Pastaruoju metu teko lankytis daugelyje Vilniaus miesto ir kitų rajonų švietimo įstaigų ir tenka pripažinti, kad mūsų įstaigos tikrai neblogai prižiūrimos, išskyrus tuos atvejus, kai įstaigos yra eilėje ir laukia didelių investicijų.
Deramas dėmesys skiriamas tiek formaliam, tiek neformaliam ugdymui, stengiamasi spręsti kiekvieną iškilusią problemą.
Neramina tai, kad mažėja moksleivių skaičius rajono kaimuose ir seniūnijų centruose. O juk mokyklos – šių miestelių gyvastis. Neliks jų, neliks ir paties miestelio, jis merdės. Stebime, kad jau dabar trūksta ikimokyklinio ir pradinio ugdymo pedagogų bei kai kurių kitų tiksliųjų mokslų specialistų.
Be abejo, norėtųsi, kad atlyginimai kiltų, nes darbas sunkus, nepagrįstai nuvertintas ir patys gabiausi moksleiviai nesirenka mokytojo profesijos, tad kyla klausimas, kokia mūsų ateitis?
Kaip manote, ką reikėtų spręsti švietime?
Gerai, kad steigiami STEM centrai, kurių šalyje bus 10, kad nupirktas „Tyrėjų“ (mobiliosios laboratorijos) autobusas, kurio dėka su techninėmis inovacijomis supažindinami moksleiviai. Bet, mano manymu, tai ir tebus tik „proginiai“ vizitai ir į centrus moksleiviai vyks kaip ir į muziejus, o juk svarbiausia – kiekviena pamoka. Tad, ar ne svarbiau aprūpinti reikiamomis priemonėmis visų techninių mokomųjų dalykų kabinetus bei atgaivinti buvusius laborantų etatus, kad būtų kuo mažiau teorijos be praktikos? Taip pat mums dar trūksta gebėjimų analizuoti savo įstaigų, rajono duomenis ir jais remiantis priimti konkrečius sprendimus, formuoti ugdymo turinį. Bet juk to turime mokytis ir išmokti. Šiais mokslo metais mūsų centras surengs 5-ių šalies regionų švietimo centrų specialistams dviejų dienų mokymus, kaip padėti mokykloms turimą informaciją laikyti atspirties tašku tolimesnei veiklai. Šia linkme turime pasukti ir pedagogų kvalifikacijos tobulinimą.
Antra, ką reikėtų spręsti, tai didinti tarpinstitucinį bendradarbiavimą, kuris mažintų biurokratizmą ir spręstų socialinės atskirties problemas. Didžiosios gimnazijos jau turėtų turėti psichologo etatus. Mažėjant mokyklose darbo vietų mokytojams, tikslinga steigti dienos centrus ir pasitelkti mokytojus kitai, ne mažiau profesionalumo reikalaujančiai veiklai.
Su kokiomis nuotaikomis Jūs pasitinkate Mokslo ir žinių dieną?
Nuotaika puiki, darbinga, nes mūsų VšĮ Trakų švietimo centro trejų metų veikla įvertinta puikiai ir 5 metams suteiktas akredituoto centro statusas. Laukia daug pradėtų įgyvendinti projektų, kurie sprendžia mūsų bendruomenėms aktualias problemas. Įgijome patirties rengiant neformaliojo ugdymo programas, tad jas ir toliau plėtosime.
Kadangi pusę darbo dienos dirbu suaugusiųjų neformalaus ugdymo specialiste Trakų suaugusiųjų mokymo centre, todėl džiaugiuosi, kad projektas yra finansuotas, kurį parengiau rajono gyventojų ekonominiam ir finansiniam raštingumui didinti.
Jūsų palinkėjimai švietimiečiams?
Noriu palinkėti pozityvaus požiūrio į pokyčius, kūrybiškumo bei gebėjimo keistis.
Dėkojame už pokalbį.
Kalbėjosi
Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ
Nuotr. iš asmeninio Nijolės Lisevičienės archyvo