Istorikai – tai į praeitį atsigręžę pranašai.

                      Winkler Heinrich August, vokiečių istorikas

Vilniuje skirtingais istoriniais laikotarpiais buvo apie 40 bažnyčių ir apie 20 vienuolynų. Vieni jų jau tapo neatsiejama miesto tapatybės dalimi – pamilti vilniečių ir noriai lankomi miesto svečių. Kiti, puikiai pažįstami tik nedaugeliui besidominčių sakraliniais objektais, jų istorija ir architektūra, dažnai lieka už turistinių žemėlapių ribų.

Romualdo Firkovičiaus (1933–2015) istorinių apybraižų knygoje „Vilniaus bažnyčios ir vienuolynai istorijos bėgyje“ pateikiamos atskirų bažnyčių ir vienuolynų įkūrimo istorijos. Svarbu tai, kad leidinyje pristatoma istorinė tyrimų medžiaga ne tik apie per istorines negandas išlikusias bažnyčias ir vienuolynus, bet ir apie sakralinius objektus, kurių jau nėra mieste, tokius kaip Šv. Juozapo Sužadėtinio bažnyčia ir basųjų karmeličių vienuolynas, kadaise stovėję Arklių gatvėje, arba išlikę kulto pastatai, kurie naudojami kitoms, nekatalikiškoms, reikmėms, tokius kaip Viešpats Jėzaus Išganytojo bažnyčia ir trinitorių vienuolynas Antakalnyje. Autorius glaustai aptaria vienuolių ordinus, jų įsikūrimo Vilniuje bei bažnyčių ir vienuolynų steigimo istorijas. Istorinėse apybraižose pateikiami jų fundavimo aktai, aprašomos brolijos, veikusios prie vienuolynų ir bažnyčių, špitolės, mokyklos, spaustuvės. Daug duomenų yra apie jiems priklausiusius gyvenamuosius namus, ūkinius pastatus, daržus, sklypus ir sodus. Romualdo Firkovičiaus profesinis pasirengimas ir kruopštumas padėjo jam istorijos šaltiniuose surasti iki tol neminėtų naujų faktų apie jo aprašomus objektus, kas daro šią gausiai iliustruotą knygą patrauklia ne tik paveldo spe­cialistams, menotyrininkams bei restauratoriams, bet ir plačiam skaitytojų ratui.

Romualdas Firkovičius

Romualdas Firkovičius gimė Trakuose 1933 m. vasario 24 d. Annos (merg. Mickiewicz) ir Josifo Firkowicz šeimoje. Josifas tarpukariu dirbo Trakų pašte vyr. buhalteriu, buvo aktyvus karaimų bendruomenės narys, tvarkė bendruomenės finansus, daug laiko skyrė visuomeniniai veiklai (Nadežda Zajančkovskaja, „Senasis Trakų paštas“, in: Trakų žemė, 2022 m. liepos 29 d., Nr. 30 (1236), p. 8). Anna rūpinosi šeima, kurioje augo keturi vaikai: dukros Lidija ir Zofija, sunūs Mykolas ir Romualdas. Vaikai augo ypatingoje dvasinėje – kultūrinėje aplinkoje, matė tėvų ir aplinkinių pastangas išsaugoti religiją, tradicijas, kultūrą ir gimtąją karaimų kalbą. Firkovičių šeimoje buvo kalbama tik karaimiškai, nors visi mokėjo ir rusiškai, ir lenkiškai, o vėliau lietuviškai. Visi šeimos nariai buvo labai muzikalūs. Mama Anna ir seserys Lidija bei Zofija labai gražiai dainavo, broliai Mykolas ir Romualdas grojo smuiku, mandolina, bandža. Jų namuose dažnai rinkosi karaimų jaunimas, buvo rengiami vakarėliai, kur skambėjo muzika, karaimiška poezija ir jaunimo juokas.

R. Firkovičius. Nuotr. iš E. Kobeckos asmeninio archyvo

Romualdas 1953 m., baigęs mokyklą Trakuose, įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakulteto istorijos specialybę. Baigęs universitetą, ilgą laiką jis dirbo Lietuvos valstybės istorijos archyve vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. Ten Romualdas surado keturis  M. K. Čiurlionio laiškus kunigaikščiui M. K. Oginskiui, kurie kartu su komentarais buvo paskelbti žurnale „Tarybinė muzika“ (Sovetskaja muzyka) 1968 m. Dirbdamas Lietuvos valstybės istorijos archyve, Romualdas aprašė dvarų ir didikų giminių fondus, paskelbė šią medžiagą žurnale „Muziejai ir paminklai“ 1967 m. Vėliau parengė ir paskelbė grafų Tiškevičių giminės dokumentinę medžiagą žurnale „ Kraštotyra“ 1971 m., ir Gorskių giminės dokumentinę medžiagą žurnale „Lietuvos istorijos metraštis“ 1973 m. 1988 m. žurnale „Lietuvos archyvai“ išspausdinta jo aprašyta „Bartkuškio popieriaus dirbtuvės (1765–1832) istorija“.

Ypač reikšmingas ir svarus Romualdo Firkovičiaus darbas, atliktas kartu su istoriku Vytautu Raudeliūnu, serijos Lietuvos teisės paminklai leidinys „Biržų dvaro teismo knygos 1620–1745“, išleistas 1982 m. Tai buvo pirmas tokio pobūdžio leidinys Lietuvoje, kurio įvade aptarta Biržų kunigaikštystės savininkų jurisdikcija valstiečių ir kitų luomų atžvilgiu, jų administracija, teismai, veikla ir teismų knygos. Ruošiant šį leidinį, išryškėjo visas Romualdo profesionalumas, jo kruopštumas ir atidumas, nes jam reikėjo perrašyti ir redaguoti lenkiškai ranka rašytus XVII–XVIII a. senus bylų tekstus, sukurti jų santraukas lietuviškai, iššifruoti įvairius lenkiškus ir lotyniškus trumpinimus, ieškoti terminų ir istorinių atitikmenų, pakeisti senąją ortografiją į moderniąją. Kitas tos pačios serijos leidinys „Žagarės dvaro teismų knygos (1670–1751)“ buvo išleistas  2003 m. Jį parengiant taip pat dalyvavo Romualdas Firkovičius. Jame pirmą kartą skelbiamos teismų knygos, priklausančios valstybiniams dvarams. Tai pirmaeilis šaltinis šių dvarų valstiečių ir miestelėnų teisiniams bei socialiniams santykiams pažinti.

Nuo 1972 m. Romualdas Firkovičius dirbo Paminklų konservavimo-restauravimo institute, o 1992 m. buvo pakviestas į Lietuvos istorijos instituto Archeografijos¹ skyrių kaip specialistas archeografas. Mokslininkas nuolat dalyvavo rengiant šaltinių rinkinius leidiniams „Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai. T.1-6“ (1991–2008). Kartu su istoriku Algirdu Baliuliu ir kitais kolegomis parengė ir išleido „Lietuvos Metrikos“ 1 (1998), 8 (1995), 52 (2004) ir 556 (2005) knygas. Už šį darbą kartu su bendraautoriais Romualdas buvo apdovanotas Lietuvos mokslo premija. Romualdas Firkovičius rengė spaudai publikacijas „Vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio Kauno dekanato vizitacija 1782 m.“ (2001), „Breslaujos dekanato vizitacija 1782-1793, atlikta vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio parėdymu“ (2008).

Romualdas Firkovičius buvo tikras karaimų istorijos, kalbos ir literatūros žinovas. Jis paskelbė daug įvairių straipsnių karaimikos tema. 1968 m., kai Michailas Tinfovičius (1912–1974) Trakuose įkūrė Karaimikos sekciją prie Lietuvos TSR Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Trakų skyrių, Romualdas Firkovičius kartu su daugeliu karaimų, aktyviai dalyvavo jos veikloje (Nadežda Zajančkovskaja, „Michailas Tinfovičius – poetas, karaimų kultūros puoselėtojas, Trakų kraštotyros sekcijos įkūrėjas“, in: Trakų žemė, 2021 birželio 4 d., Nr. 22 (1176), p. 8). 1969 m. sekcija atskiru leidiniu išleido jo knygelę rusų kalba „Karaimika Lietuvoje“ (Karaimika v Litve), kurioje pasakojama apie vyriausiojo karaimų dvasininko, mokslininko orientalisto, profesoriaus Serajos Šapšalo (1873–1961) indėlį, įkuriant Karaimų muziejų Trakuose, aprašomi šio muziejaus kolekcijos eksponatai. Leidinys išėjo nedideliu 300 egz. tiražu. Taip pat įvairiuose leidiniuose buvo publikuoti Romualdo Firkovičiaus straipsniai „Karaimika Lietuvoje“ (1968), „Karaimų medžiaginės kultūros elementai Lietuvos miesteliuose“ (1986), „Teisinė karaimų padėtis Lietuvoje XIV–XVIII a.“ (1975), „Lietuvos karaimų rankraščiai“ (1991).

Šv. Juozapo Sužadėtinio bažnyčia. Fotografijos autorius – J. Čechavičius. XIX a. 7-ojo deš. nuotrauka

Romualdas Firkovičius sutvarkė ir sukvalifikavo vyriausiojo karaimų dvasininko, mokslininko orientalisto, profesoriaus Serajos Šapšalo archyvą, esantį Lietuvos mokslų akademijos  Vrublevskio bibliotekoje ir parengė pranešimą šia tema. Už nuopelnus karaimikos tyrimų srityje 1997 m. Romualdas Firkovičius apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Ypač reikšmingas Romualdo Firkovičiaus darbas buvo knygos A. Baliulis, S. Mikulionis,  A. Miškinis „Trakų miestas ir pilis“ recenzavimas. Ši knyga, išleista 1991 m., iki šiol išlieka vienu iš svarbiausių Trakų miesto istorijos pažinimo šaltinių. Ją galima pavadinti Trakų miesto „Biblija“, kurią iki šiol skaito visi besidomintys Trakų miesto istorija, architektūra ir urbanistine kaita. Ši knyga atskleidžia, koks glaudus ryšys siejo Romualdą su jo gimtuoju Traku miestu ir jo tautos istorija.

Romualdas Firkovičius buvo kuklus, nemėgstantis viešumos mokslininkas, profesionalus istorikas ir archyvaras, be kurio indėlio paskutinius šešiasdešimti metų Lietuvoje nebuvo leidžiamas ne vienas kiek nors reikšmingas istorinis veikalas, todėl 2022 metais, jau po jo mirties, pasirodęs leidinys „Vilniaus bažnyčios ir vienuolynai istorijos bėgyje“ yra aktualus ne tik Vilniaus miesto sakralinio paveldo pažinimui, bet ir reikšminga karaimų rašytinio kultūros paveldo dalis.

¹        Archeografija – (gr. archaios – senovinis + grapho – rašau; sk. arche/ografija) senovės raštijos paminklų aprašymas ir publikavimas.

Šaltiniai:

Firkovičius R., Vilniaus bažnyčios ir vienuolynai istorijos bėgyje, V. 2022;

Karaj edim, karaj barmyn. Karaimas buvau, karaimas tebesu /sudarė Špakovska J., Špakovska E. V., 2022;

Kondratas B., Kūrėjų pėdsakais Trakų, Elektrėnų ir Birštono krašte. V., 2020.

Nadežda ZAJANČKOVSKAJA,

Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos archyvarė